Jurga Lago. Siūlau LGBT stoti į šeimų pusę, jeigu patys nori tapti šeimomis.

Praėjo maršai, o klausimai kybo ore – kaip kažkoks anonimas rašo: “kodėl jūs nesugebate matyti šalia gyvenančių žmonių? Kaip jie jaučiasi, negalėdami kurti šeimos, auginti vaikų? Tai kur jūsų empatija ir užuojauta? Kas per gyvuliai esate?”

Kur kur… ta empatija. Ir užuojauta. Mes gyvenam savo gyvenimus.

Dar vakar perskaičiau vieną mokslininkę, kuri sako, kad “keičiasi laikai” ir todėl žmonės šiandien “įsikibę saugumo, idealizuoja praeitį”. Pagalvojau – o kada laikai nesikeitė? Kada žmonės nenorėjo saugumo? Ir kokią praeitį be karšto vandens, skalbyklės ir be iPhonų gali idealizuoti šiandienos Electrolux ir Teslų kartos? Kaip mano močiutės šeimą iššaudė suidealizavau?

Taip kad nesusireikšminkim. Nei mes kitokie, nei mūsų laikai ypatingi. “Laikas yra tėkmė, perlaužta taške, kur stovi tu”, – sako Hanna Arendt – “nuolatinė kova” prieš praeitį ir ateitį” yra mūsų gyvenimai. Ir žmonių santykiai yra paprasti, kaip tūkstančius metų buvo – kaip šauksi taip atsilieps dėsnis.

Nes jeigu tavo kaimynas, kai tau buvo sunku, tave išdavė, tyčiojosi ir nusisuko – kodėl turi būti empatiškas ir jautrus jam?

Kai į Lietuvą pilna koja įžengė “Matuko” reforma ir šakalienės su “gerąja Barneverneto praktika” – kas buvo pirmose gretose, puolantys šeimą? Tie patys (dabar stumiantys tokį patį – “smurto prieš moteris” Stambulo įstatymą).

Per metus Lietuvoj paimama apie 1500 vaikų. Tėvai tąsomi po kursus, valdiškas institucijas ir retas nežinome šeimos, nukentėjusios nuo valdiškų bobų “vaikų teisėse”.

Kas gynė tuomet tėvus? Kas gina juos šiandien? LGBT palaiko ir padeda? Jeigu progresyvieji, jautrieji, empatiškieji taip rūpinasi žmogaus teisėmis ir šeima – jie turėjo mūru stoti, būti pirmieji ją ginant, joti su vėliavomis ant vienaragių prie Parlamento!

Bet kai ten buvau aš – iš progresyviosios stovyklos plūdo patyčios, panieka ir eilinis tapinų bei dainuojančių tašių puolimas (atsiprašau už tokį šiandienos kai kurių dainorėlių pavadinimą), bet jie dainuoja už pinigus ir įtaką, dar įsimetę galimybių pasą šalia piniginės šiandien. Haris Poteris turėjo kalbančią skybėlę, o mes – dainuojančių tašių ir piniginių chorus.

Tai sakote empatija? Kaip va čia man paaiškino lietuvius ginantis norvegas advokatas M. Raikerås – tokio cinizmo prieš savo žmones, kokį demonstravo ir demonstruoja Lietuva prieš tėvus, nebuvo matęs. Atvyko pats kalbėtis į Lietuvą, nes sunku buvo patikėti! Ir dabar viena po kitos laimimos bylos prieš Norgę ir sistemą įrodo, kad vaikai atimami ne iš prastų, o iš normaliausių šeimų. Netikit? Štai ČIA:

Tai užuojauta, sakot? Kur buvo visas “progresas” ir raskevičiai su žmogaus teisėm”? Juk atimti vaikai pakliūva ir LGBT šeimoms. Juk šeima jiems rūpi? Juk empatija? Ir apginti draskomus savo kaimynus – kiekvieno nuoširdaus žmogaus pareiga. Smegenis turinčio. Bet jie turi tašę. Ir Stambulo konvenciją dar ten įsimetė šiandien (vėl apie smurtą)…

Tai realiai, kaip jau sakiau – nori supratimo – būk žmoniškas. Raskevičius su vėliava turėjo kryžium gulėti ant spalvotojo suolo prie Parlamento tuomet.

Todėl verkimas dabar, susiėmus už tašės neįtikina. Yra tik akla, bekompromisė kova. Įsisavinimas. Valdininkų veisimas. Eurofondai ir Europos spaudimas.

Todėl juk natūralu – yra ir gynyba. Visi gyvena savo gyvenimus.

Šitaip pasaulis tampa priešišku. Juk kiekvienas padėsim siekti tikslų geram, jautriam kaimynui, kuris sunkią valandą mus palaikė? Ir nesvarbi būtų jo orientacija. Bet yra “viskas man!” „Nes aš noriu”! “Nes aš to verta”, – kaip sako kvailiausia pasaulyje L’oreal reklama.

O gyvenimas sako va taip – kaip šauksi, taip atsilieps.

Paliesk tai. Čia, beje, tik pamąstymas – kad nėra vieni geri ir nuskriausti, o kiti – pikti ir savanaudžiai. Ir apsirikti gali kartą, o ne dešimt – atvedus Barnevernetą žmonėms, stumti dar ir Stambulo konvenciją – ne sutapimas.

Ką siūlau? LGBT stoti į šeimų pusę, jeigu patys nori tapti šeimomis. Ir prieš Stambulo konvenciją.