Jurga Lago. Eina 30 laisvės metai.  Iki ko priėjom.

Tačiau jau turime suprasti, kad gyvename informacinio karo ir cenzūros laikais.

Tik noriu pasakyti, kad jei dingsiu, mano planas B yra geresnis už planą A.

Ir dėkoju bendraminčiams ir savo pagalbininkų bei kolegų komandai.

Telegramo platformoje esu @Jurga Lago

Tik dar turiu pažymėti, kad ši iniciatyva įvyko po vieno spalvoto berniuko Luko Ramono bandymo mane pritildyti.

Turiu jūsų paprašyti žiūrėti dar įtariau į mūsų sisteminę žiniasklaidą. Tie, kurie ten dirbate – vis tik ateina laikas rinktis, nes griūtis visada ateina ne laiku, ne vietoje ir nepalieka galimybių išsiskalbti munduro. Negarbė yra lyg šešėlis. Jos nenukerpa laikas.

Sisteminės žiniasklaidos reitingai Ispanijoje (ir LT) šliaužia pažeme – šios vietos nebėra skirtos informacijai, tik valstybinių ir įvairių užsienio fondų lėšų įsisavinimui. Ir tuščio popso priedangoje rūgsta tyla. Tas pats ir su “nesisteminiais”, bet iš tų pačių šaltinių mintančiais įvairiausių “laisvių” kanalais. “Nuskriaustųjų” organizacijomis.

Pasaulis, tiesa, ima susigaudyti.

Ispanija ėmėsi teismų ir lėtai, bet užtikrintai atsikovoja valstybę – priimtas galutinis sprendimas, neleidžiantis ant valstybinių institucijų ir pastatų kelti jokių pasakų vėliavų, išskyrus valstybinę.

Žmonės ima suvokti, kad prisidengdami ideologijomis ir aukomis, gudrašiknių būreliai skriaudžia visą visuomenę, neleidžia gyventi, laisvai kalbėti, sąmoningai skaldo, o svarbiausia – tikrąsias aukas palieka ant ledo, čiulpdami ES fondų ir įvairiausių projektų ir valstybines lėšas. Taip apvogdami visus ir nukreipdami dėmesį nuo tikrų problemų, tikrai nuskriaustų ir silpnų žmonių, o svarbiausia – nuo savo korupcijos. Tam sukurtos ištisos čiulpimo ir verkimo sistemos, politinės partijos.

Gyvenę ant “gėrio” debesies 10 metų, ispanai pvz. atsibudo ir pamatė ištisus vogimo, savų šėryklų ir tautos žlugdymo lizdus šalyje.

Metas suprasti, kad laisvė tampa tikruoju prabangos produktu.
O prabangą aš mėgstu.