Jei pati straipsnio autorė, aptarinėdama, kaip pati pažymi, dažniausiai supriešinančią, o ne suvienijančią problemą apie tai, kam ir kodėl Lietuvoje yra statomi paminklai, nebūtų užsiminusi apie ypatingą šių dienų foną – konfliktą Artimuosiuose Rytuose, gal man ir nebūtų užkliuvęs jos vykdomas ne tik netaktiškas, bet ir neprotingas Lietuvos lyginimas su Vakarų Europa, peršant klaidingą išvadą, jog Lietuva ir kitos Rytų bei Centrinės Europos šalys kažkaip lyg ir neteisingai elgiasi, iki holokausto lygio iškeldamos sovietines represijas.
Kas autorei uždėjo savotiškus akidangčius, sutrukdžiusius pamatyti esminį skirtumą tarp to, kuo Holokaustas tapo Vakarų Europai ir kuo jis netapo Rytų ir Centrinei Europai? Spėju, jog tokius akidangčius uždėjo nureformuota švietimo sistema ir nedovanotinai žemas, liberalizuotai politizuotas Lietuvos istorijos dėstymo mokyklose ir universitetuose lygis. Tik tuo (juk neimsim kaltinti žmogaus išsilavinimo ar proto stygiumi?) galima paaiškinti, kodėl autorė nesugebėjo pamatyti ir teisingai įvertinti to fakto, kad Vakarų Europa išties daug ką kitaip mato, nes nepatyrė dvigubos okupacijos, nepatyrė sovietų okupacijos, kuri chronologiškai buvo pirmesnė ir su baisesnėmis Rytų Europos tautoms pasekmėmis, nei vokiškoji, nes, viena, šitos represijos palietė visą „pilietinę“, kaip dabar kartais pasakoma, tautą, ir lietuvius, ir žydus, ir lenkus ir kitų Lietuvoje gyvenusių tautybių žmones, o ne vieną tautinę bendruomenę, o antra, kas lietuviams ir visoms Rytų bei Centrinės Europos tautoms buvo ypatingai skaudu, sunaikino jų valstybingumą.
Mes, Rytų europiečiai, turime tą ypatingai skaudų dvigubos okupacijos patyrimą ir „privilegiją“ (kurios nelinkime niekam) lyginti vienos, rusiškosios, okupacijos „privalumus“ su vokiškosios.
Mes, Rytų europiečiai, turime tą ypatingai skaudų dvigubos okupacijos patyrimą ir „privilegiją“ (kurios nelinkime niekam) lyginti vienos, rusiškosios, okupacijos „privalumus“ su vokiškosios. Kodėl dabar norima šitai užtušuoti, kodėl esame verčiami savąją istoriją matuoti kokios nors Belgijos ar Norvegijos masteliais? Tai ne tik neteisinga, bet ir kategoriškai nepriimtina „perspektyva“, kad ir kaip ją mums stengiamasi primesti!!!.
Viktorija R.-B.: „Jei iš šios perspektyvos pažvelgtume į atminties kultūras, dominuojančias Europoje, pamatytume labai aiškią tiek akademiniu, tiek praktiniu lygmeniu fiksuojamą tendenciją. Jei Vakarų Europoje Holokaustas yra pripažįstamas bene didžiausia ir ryškiausia istorine trauma, kurios atminimui metamos didžiausios pajėgos, Rytų ir Centrinėje Europoje šią vietą neretai užima sovietinės represijos. Ir nors teoriškai Lietuvoje lyg ir būtų galima matyti pastangų šių praeities įvykių atminčiai kurti ne konkuruojančias sąlygas, bet tinkamą ir lygiavertę reprezentaciją, praktiniai pavyzdžiai rodo kiek kitokias tendencijas“.
