Álvaro Peñas
JT specialiuosius pranešėjus skiria Žmogaus teisių taryba, o atrenkami asmenys, kurių pagrindinis interesas – smerkti Vakarus, kolonializmą ir kapitalizmą.
Hillel Neuer yra tarptautinis teisininkas, rašytojas ir aktyvistas, žmogaus teisių nevyriausybinės organizacijos ir JT stebėtojų organizacijos, įsikūrusios Ženevoje, Šveicarijoje, vykdomasis direktorius. Jis taip pat yra Ženevos žmogaus teisių ir demokratijos viršūnių susitikimo, vienijančio 25 nevyriausybines organizacijas iš viso pasaulio, steigėjas.
Kada buvo įkurta „UN Watch“ ir kodėl?
„UN Watch“ buvo įkurta daugiau nei prieš tris dešimtmečius – 1993 metais. Organizacijos steigėjas buvo žymus amerikietis Morrisas B. Abramas – pilietinių teisių lyderis, glaudžiai bendradarbiavęs su Martinu Lutheriu Kingu ir prisidėjęs prie antirasistinės rezoliucijos, kurią JT priėmė XX a. šeštajame dešimtmetyje, rengimo.
Būdamas žmogaus teisių ekspertu ir nuolatiniu Jungtinių Amerikos Valstijų atstovu Jungtinėse Tautose Ženevoje, jis matė, kad JT neveikia, ir turėjo idėją sukurti išorinę, nepriklausomą organizaciją, kuri stebėtų JT veiklą ir užtikrintų, kad ši neatsisakytų savo principų bei įgyvendintų savo kilnią misiją – įsipareigojimą visuotinėms žmogaus teisėms, įskaitant kovą su antisemitizmu ir Izraelio demonizavimu, kurį JT dažnai praktikuoja. Tokia yra „UN Watch“ atsiradimo istorija ir jos egzistavimo priežastis.
Nepaisant to, kas vyksta Irane, prireikė trijų savaičių, kol susirinko JT Žmogaus teisių taryba. Kaip įmanomas toks neveikimas?
JT pozicija Irano atžvilgiu yra gėdinga bet kokiu požiūriu ir atskleidžia, kokie iškreipti yra jos prioritetai. Tarp JT Žmogaus teisių tarybos narių yra Kataras, Kinija ir Pakistanas – šalys, palaikančios Irano Islamo Respubliką. Sausio 23 d. posėdis įvyko tik todėl, kad 21 demokratinė valstybė, įskaitant Prancūziją, Vokietiją, Jungtinę Karalystę ir Japoniją, pasirašė peticiją.
Kyla klausimas: kodėl šios Vakarų šalys to nepadarė anksčiau?
Deja, tai rodo, kad ir jos turi kitų prioritetų. Tą patį galima pasakyti apie tokias žiniasklaidos priemones kaip BBC, kuri dvejus metus buvo itin susirūpinusi įvykiais Gazoje, tačiau beveik nekreipė dėmesio į tūkstančius Irane nužudytų žmonių.
„Twitter“ nurodėte, kad 82 iš 87 JT žmogaus teisių ekspertų dar nepasisakė dėl Irano, tačiau tuo pat metu buvo paskelbtas inspektoriaus vizitas į Europą tirti mažumų padėties, neapykantos kalbos ir panašių klausimų. Ar JT labiau rūpinasi ideologinėmis darbotvarkėmis nei faktais?
Be jokios abejonės. JT veikėjai skirstomi į dvi pagrindines grupes. Viena vertus, yra 193 valstybės narės, kurių pozicijos priklauso nuo jų vyriausybių politinių interesų – tai suprantama. Kita vertus, yra patys JT darbuotojai, kurie taip pat skirstomi į dvi kategorijas.
Pirmoji – tai apmokami pareigūnai, atsakingi generaliniam sekretoriui António Guterresui ir JT biurokratijai. Būtent čia vyravo kurtinanti tyla – pradedant Guterresu ir baigiant jo vadovu žmogaus teisių srityje, austru Volkeriu Türku. O kai jie vis dėlto prabilo, tai nebuvo pasisakymai Saugumo Taryboje, o tik silpni pareiškimai.
Guterresas elgėsi apgailėtinai ir, regis, priklauso antivakarietiškų valstybių aljansui arba bent jau nuo jo priklauso. Gazos karo metu jis kai kuriais atvejais legitimizavo „Hamas“ naratyvą – pasmerkė išpuolius, bet iš dalies juos pateisino.
Reikia suprasti, kad norint užimti aukštas pareigas JT, būtina labai atsargiai rinktis, ką smerkti. Jei pasmerksi Izraelį, kapitalizmą ir pasikviesi Gretą Thunberg, tapsi itin populiarus – kritikuosi Vakarus ir džiuginsi 120 šalių, taip pat Rusiją ir Kiniją. Be to, pelnysi daugelio Vakarų akademikų ir intelektualų palankumą. Todėl jie nekritikuoja Rusijos, Kinijos ar Irano Islamo Respublikos. Vis dėlto stulbina, koks silpnas ir tylus buvo Guterresas ir jo komanda.
Minėti ekspertai, iš kurių tik penki pasirašė pareiškimus prieš represijas Irane, priklauso kitai kategorijai – tai savanoriai, vadinamieji specialieji pranešėjai. Garsiausia iš jų – Francesca Albanese, nors tokių yra daug daugiau. Deja, visus juos skiria Žmogaus teisių taryba, o atrenkami tie, kurių pagrindinis interesas – smerkti Vakarus, kolonializmą ir kapitalizmą.
Taigi svarbiausia – laikytis ideologijos ir skleisti jos naratyvą?
Taip. Jie itin stipriai remiasi ideologija ir naratyvu. Jei jo laikaisi, būsi išrinktas, išlaikysi savo pareigas ir būsi apsaugotas. JT sistema tai skatina. Tačiau Irano atveju šis naratyvas griūva. Irano žmonės patys priešinasi islamistiniam režimui – jie nėra baltaodžiai europiečiai, bet musulmonai, todėl čia netinka „engėjų ir engiamųjų“ diskursas. Tai, kas vyksta Irane, sugriauna šios ideologijos fantaziją.
Būtent todėl šiems ekspertams, BBC ar net tokioms organizacijoms kaip „Amnesty International“, kuri galiausiai prabilo tik todėl, kad tylėti tapo pernelyg gėdinga, labai patogu ignoruoti šį klausimą. Praėjus kelioms dienoms nuo sukilimo Irane pradžios, patikrinau „Amnesty International“ direktorės Agnès Callamard „Twitter“ profilį – nuo tos dienos ji paskelbė 16 įrašų.
Juose buvo smerkiamas Izraelis, palaikoma Francesca Albanese ir ginamas jos šalyje įkalintas egiptietis, kuris buvo paleistas gavęs Jungtinės Karalystės pilietybę. Vėliau paaiškėjo, kad šis asmuo skleidė siaubingus pareiškimus – teigė nekenčiantis policijos, britų, baltaodžių, žydų ir ragino juos žudyti. Ir vis dėlto Callamard jį gynė, tuo pat metu tylėdama apie Iraną.
Visa tai yra to paties naratyvo dalis. Pati Callamard anksčiau buvo specialioji pranešėja, ir kai Jungtinės Valstijos nukovė teroristą Qassemą Soleimani, jai prireikė vos kelių valandų, kad pasmerktų šį veiksmą kaip tarptautinės teisės pažeidimą. Tačiau dabar, kai islamistinis režimas žudo savo piliečius, ji tyli.
Ar po skandalo, susijusio su UNRWA ir jos bendradarbiavimu su „Hamas“, JT šioje organizacijoje ėmėsi kokių nors veiksmų?
Šis atvejis yra skandalingas – jokia kita JT agentūra neturėjo šimtų teroristų ar terorizmo rėmėjų savo gretose. Iš 30 tūkstančių UNRWA darbuotojų Gazoje, Libane ir Jordanijoje net 99 % yra palestiniečiai, o mažiau nei 1 % – tarptautiniai darbuotojai: vokiečiai, švedai, amerikiečiai ir kiti. Pastarieji yra matomas organizacijos veidas ir tie, kurie gauna finansavimą.
Paklausti apie „Hamas“ narių buvimą, jie pateikia du atsakymus. Pirmasis – kad jie apie tai nežinojo ir imsis veiksmų, kai tik bus pateikti įrodymai. Tai netiesa, nes mes jau dešimt metų rengiame ataskaitas, tačiau jos nesulaukė jokio dėmesio. Antrasis – jie pripažįsta „Hamas“ narių buvimą, teigdami, kad tai Palestinos visuomenės dalis, o „Hamas“ – viena pagrindinių politinių jėgų.
Jie nieko nedaro, nes jiems tai nerūpi ir niekada nerūpėjo. Pavyzdžiui, pernai mūsų ataskaitoje Gazos ir Libano mokytojų profsąjungų lyderiai buvo įvardyti kaip „Hamas“ vadovai, ką patvirtino pati teroristinė organizacija. Atrodo, kad tai žinojo visi, išskyrus JT.
Visa tai daro didžiulę žalą JT reputacijai ir įvaizdžiui. Net Donaldas Trumpas ne kartą kalbėjo apie pasitraukimą iš organizacijos. Ar yra būdas Jungtinėms Tautoms vėl tapti vertingomis?
JT šiuo metu yra itin žemoje padėtyje ir, deja, panašu, kad artimiausiu metu tai nepasikeis, nors Europos šalys ir toliau ją remia. Donaldas Trumpas kalba apie „Taikos tarybos“ kūrimą, kuri galbūt kada nors pakeis JT, tačiau ne artimiausiu metu.
JT egzistuoja ir turi įtaką, todėl mūsų pareiga – reikalauti, kad vyriausybės darytų viską, kas įmanoma, jog ši organizacija taptų mažiau žalinga ir labiau atitiktų tai, kuo ji turėtų būti.
Álvaro Peñas – rašytojas europeanconservative.com, „deliberatio.eu“ redaktorius, „Disidentia“, „El American“ ir kitų Europos žiniasklaidos priemonių bendradarbis. Tarptautinis analitikas, besispecializuojantis Rytų Europoje, televizijos kanalo „7NN“ analitikas ir „SND Editores“ autorius.
europeanconservative.com
