Rimvydo Valatkos straipsniai pastaraisiais metais tampa vis labiau tulžingi, niekinantys oponentus (pagal žodžių tulžingumą jam dabar gali prilygti nebent tik V. Leninas-Uljanovas), taigi, ir aš, šiaip neįtikėtinai korektiškas žmogus, šįkart nesusivaldžiau, ir po šio žurnalistikos metro naujausio pykčio protrūkio delfi.lt interneto dienraštyje, komentarų rubrikoje palikau štai tokį įrašą: „Akivaizdu, kad Valatka serga menopauze sunkia forma, kai kraujas nusėda ant smegenų ir, norite – tikėkite, norite – ne, Nausėda čia niekuo dėtas. Apie tai byloja ir faktas, kad dabar metras Valatka labiausiai domisi moteriškais rankinukais, kai vietoj klausimo – „būti ar nebūti“, jau kelia klausimą – padirbinys ar nepadirbinys yra tas ridikiulis? Įdomu, kaip elgtųsi Patackas, sužinojęs, kad tokie kraupiai apgailėtini personažai kaip Kaupinis ir Masteikaitė yra prilyginami didžiavyriams. Vaje vaje… Ar Valatka tokiu būdu tikrai siekia tapti Lietuvos stribu Nr. 1. Tuo patikėčiau tik paskutinę akimirką, o dabar sakau, kad dėl visko yra kalta apnikusi žmogaus smegenis menopauzė…“.
Kas be ko, labai neskoninga, beveik nešvanku yra cituoti save patį, tačiau drauge negaliu nepaliudyti sąmonės nušvitimo fakto, kai man, dar teberašančiam palinkėjimą Valatkai, staiga į galvą dingtelėjo mintis, kad terminologinis įvardijimas „meno pauzė“ kaip pirštu į akį tinka laikmečio savitumo nusakymui, o ypač vadinamųjų kultūrininkų esmės apibrėžimui, kai tokiu būdu paslaptinga laikyta esmė yra išverčiama į paviršių visų akivaizdoje kaip iškastos duobės žemių krūva.
Kaip terminologinis užkeikimas „meno pauzė“ gali būti mums tinkamas nelyg savotiškas kultūros vardo substitutas arba net kultūros pašalinimo iš žaidimo aikštelės būsenos nusakymas, kultūros prievartinio atitraukimo liudijimas, kai, žinoma, pati kultūra savo esme niekur nedingsta, tik jos įsivaizdavimą vis labiau ima nustelbti kultūros deficito mistifikacija arba, geriausiu atveju, parazitinės kultūros ataugos, – pabandysime įsitikinti tolesniuose pasvarstymuose.
Kad tarp kultūros ir šiandien kultūrininkais pretenzingai prisistatančio politinio sambrūzdžio nėra nieko bendro, akivaizdžiausiai liudija faktas, jog nė vienas kultūros žmogus ar juolab kūrėjas menininkas nesitapatina su vadinamaisiais kultūrininkais, daugiau ar mažiau įsisąmonintu pavidalu suprasdamas, kad kūrėjo reputacija yra vertingesnis dalykas nei konjunktūrinių gėrybių gausybės ragas ar net tiesiogiai peršama politinė nauda. Jau kartą esu užsiminęs, kad, nepaisant to, kad apie Donato Saukos kūrybinius laimėjimus turiu tik labai fragmentišką supratimą, lengvai įsivaizduoju, jog, net plakamas bizūnais, anas išsižadėtų jam per prievartą peršamo kultūrininko vardo (kita vertus, nesunkiai įsivaizduoju, kad įžymusis dailininkas, mėgstantis autoportreto žanrą, kada nors dar privers mus krūptelėti pragarmės įvaizdinimu „Nuplaktas botagais genijus“).
Kad ir ką sakytumėte, man nėra nieko lengviau nei įsivaizduoti, kad, tarkime, Marcelijus Martinaitis, Jonas Juškaitis, tas pats Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda ir kiti talentingi žmonės vadinamųjų kultūrininkų sambrūzdžio atsiradimą pasitiktų su baisiu pasidygėjimu, nes talentingus žmones, kaip atrodo, pirmiausiai papiktina falšo pasidauginimas, ypač tada, kai kultūrininko vardu dangstosi kultūros erozijos užkrato platintojai, meno pauzės subkultūros dalyviai.
Neminėsiu dabar to, kas jau ne kartą buvo išsamiai aptarta pastarosiomis dienomis, kad vadinamųjų kultūrininkų mūsų padangėje gretos didele dalimi formuojasi iš fondačiulpių, kultūrinimo biurokratijos ir kitų užterštų šaltinių, palikdamas klausimą – kodėl čia negatyvaus reljefo formavimo žymę palieka taip pat ir „blogasis muziejininkas“, kitam kartui.
Tačiau jau būtent čia pastebėkime, kad laisvalaikio ir pramogų industrijos įkyrus vadinimas kultūra verčia mus ne tik pamiršti kultūros tikrąja to žodžio reikšme vardą, bet ir pamiršti, kad pamiršome.
Kita vertus, gerai suprantu, kad ne vienam skaitytojui gali pasirodyti, kad žodžio „menopauzė“ prasmių apžaidimas visiškai netinka aptariamu atveju, nes kalbame apie įvykius visuomenėje, į kuriuos masiškai su didėjančiu pagreičiu įsitraukia jauni žmonės, paaugliai, vaikai, taigi, yra tokie įvykiai, kuriuos galima pavadinti jaunystės ar net vaikystės fiestomis.
Tačiau negalima paneigti ir tokio fakto, kad kai kurie vaikai pasensta dar įsčiose ir užgimsta su menopauzės sindromu, tokiu būdu iškart tapdami vadinamųjų kultūrininkų mobilizaciniais ištekliais.
Nesunku pastebėti ir tai, kad ypač liberal-leftistai rūpinasi paankstintu vaikų ir paauglių įtraukimu į politinę veiklą, tokiu būdu juos politiškai tvirkindami, mums puoselėjant viltį, kad vis dėlto šiais laikais nebus pakartotas senovės Graikijos apgailėtinas precedentas, kai su pernelyg ankstyvu paauglių politiniu prusinimu paraleliai vyko ir jų lytinis išnaudojimas.
Ar sakote, kad pažangiečiai nesižvalgo į praeitį, žiūrėdami tik į priekį. Tačiau, kaip atrodo bent man, į ateitį jie žengia atbulomis, todėl neatmestina iš principo yra ir tokia galimybė, kad komunizmas jų lūpomis kada nors bus pavadintas maždaug taip, kad tai yra užingridų valdžia plius visos šalies pederastizacija…
„prasmių apžaidimas“
Obygryvanije. Kaip tai būtų lietuviškai, pasakyčiau, jei kas paaiškintų, ką tiksliai tai reiškia.
Tik neimkite cituoti LKŽ paklodžių. Seniausias to žodžio paliudijimas yra Sirvydo žodyne, kur jis yra polonizmas: apžaidžiu iš ograwam (maždaug tas pat, kas obygryvaju), ir reiškia visai ką kita (laimėti lošimą).
Žodis „ apžaidimas“ Lietuvių kalbos žodynuose yra kataloguojamas kaip norminis žodis paryškintomis raidėmis. Nereikia apgaudinėti skaitytojų, iš tiesų, Žodyne galima rasti visokių žodžių pateiktuose pavyzdžiuose iš gyvosios kalbos, tačiau kataloguojami kaip reikšmių sankaupos lizdai tik tie žodžiai, kurių normatyvumas nekelia nė mažiausios abejonės. Kai kuriuose žodynuose kartais yra minimi ir plačiai paplitę žodžiai, kurių normatyvumas kelia abejonių. tokiu atvejų prie žodžio teikiamos nuorodos, kad tai yra nevartotinas vertinys ir pan. Apgailėtina, kad vėl meluojate, tačiau iš esmės tai jau yra ne mano problema.
apžai̇̃sti, apžai̇̃džia, àpžaidė, apžáisti K; Q537
1. tr. SD221, D.Pošk, N, Sut, KGr169 žaidžiant laimėti, nugalėti, aplošti (ppr. kortomis).
Tamstai vėl teksto suvokimo sunkumai. Taigi ir sakiau, kad tas žodis nuo XVII a. reiškė „laimėti kortų lošimą“ ir tai buvo polonizmas. Net originalų Sirvydo pavyzdį paminėjau, kur LKŽ duoda tik puslapio numerį. Skaitykite dar kartą, bandykite suprasti. O postsovietinė jo reikšmė „kažką baisiai gudriai pasakyti, kažką pasiekti gudriai šnekant“ yra rusicizmas iš „obygrat“ (iš esmės tas pats slaviškas žodis) ir jos LKŽ nėra, nes jį rašant tas rusicizmas į lietuvių kalbą dar nebuvo atėjęs. Dar kartą atidžiai perskaitykite ir apgalvokite.
Taip, „apžaisti” lygu „aplošti”. Laimėti, kartais beveik apgauti.
Prasmių apžaidimas yra tam tikras žaidimas kortomis. 🙂
Žodis „apžaisti“ yra sudarytas lietuviškai ( priešdėlis ap- + žaisti), panašiai kaip apeiti ir t. t. O tai, kad tamsta į šį žodį sudedi rusiškas prasmes, yra tamstos problema. Gal tamsta vis dėlto esi ne lituanistas, o rusų kalbos mokytojas?..
Dar galima prisiminti liberalų siūlymus suteikti teisę balsuoti Seimo rinkimuose 16-os metų sulaukusiems paaugliams . Tam pritariantis socialdemokratas Seimo pirmininkas, buvęs profesionalus gydytojas teigia, kad tokie paaugliai jau yra subrendę balsavimui. Teko skaityti psichologų parašytus straipsnius, kuriuose teigiama, kad žmonės psichologiškai įprastai subręsta 27-28 metų. Manau, dabartiniais laikais galimai dar vėliau.
Antropologijos disciplinai mažai ką pasako tai, kad Mead knyga buvo ir tebėra laikoma klasika. Kalbant apie pačią Mead, jos vėlesnis gyvenimas prabėgo darant kvailus, pranašiškus pareiškimus, leidžiantis į narkotikų ,sekso ir okultizmo spiralę. Pastarasis faktas yra įdomus. Ketvirtajame dešimtmetyje Mead ir jos draugė Benedict lankėsi pas Harlemo nekromantą ,o diagnozavus jai vėžį, Mead pradėjo lankytis pas Čilės ekstrasensą, su kuriuo, be kita ko, aptarė du ją lydėjusius „dvasinius vadovus“. Mead biografė Jane Howard cituoja Mead pažinojusį asmenį, kuris sakė: „Daugelis Margaret draugų labai nerimavo, kad kas nors sužinos, jog ji, ši vieša racionalumo esmė, lankėsi pas tikėjimo gydytoją… Jiems labai pasisekė, kad „National Enquirer“ to nesužinojo.“
Jones įrodo, kad užsiiminėjimas okultizmu buvo šalutinis daugelio modernistų, kurie laikomi racionalumo pavyzdžiais, užsiėmimas. Freudas galimai buvo apsėstas velnio ir pirmą kartą kokainą vartojo Valpurgijos naktį, 1884 metų balandžio 30 naktį, skystu pavidalu, imituodamas, kaip sutinka nemažai komentatorių, Fausto stebuklingojo eliksyro gėrimą iš Goethe’s pjesės, kuri tuo metu buvo statoma Vienoje. Carl Jung, Freudo mokinys, kuris vėliau su juo išsiskyrė, buvo susijęs su alchemija ir NSO. Marksas jaunystėje rašė eilėraščius Šėtonui. Tai tamsi, iracionali modernumo pusė, kuri vis dar laukia savo meistro interpretatoriaus. Tai iliustruoja krikščionių rašytojo Chesterton pastabą, kad žmonės, kurie netiki Dievu, tikės bet kuo.
Pagrindinis Jones piktadarys yra Freudas, kurį Jones teisingai laiko ateizmo ideologu, o ne mokslininku. Vienas iš Freudo mokinių 1930 metais jam susijaudinęs rašė, kad psichoanalizė „apvertė visas vertybes aukštyn kojomis, nugalėjo krikščionybę, atskleidė Antikristą ir išlaisvino atgimstančio gyvenimo dvasią iš asketiško idealo“. Pagrindinis Freudo psichologijos tikslas buvo visų vertybių perkainojimas. Ir tai buvo labai sėkminga. Jis tikrai neišgydė daug žmonių. Gyvenimo pabaigoje pats Freudas apgailestavo, kad „mūsų vaistai yra mažiau veiksmingi nei Lurdo“. (Atrodo, kad Freudas, kaip ir daugelis šiuolaikinių maištininkų, buvo apsėstas neapykantos Katalikų bažnyčiai). Puikus E.Jones. aprašymas leidžia suprasti, kodėl ilgainiui pagrindinis Freudo poveikis psichoanalizės istorijai bus tik farmakologijos, kaip pagrindinės neurotinių sutrikimų gydymo priemonės, įvedimo atidėjimas. Edipo kompleksas, kuriam niekada nebuvo nė menkiausio mokslinio įrodymo, Jones žodžiais tariant, pasirodo esąs „ne kas kita, kaip užmaskuota ir išpūsta Freudo asmeninė istorija“. Freudas nekentė savo tėvo (kurį vadino „iškrypėliu“) ir jautė smurtinį seksualinį potraukį savo svainei Minnai Bernays, kuris galėjo būti įgyvendintas, o gal ir ne. Teigti, kad mes visi turime tą patį potologinį potraukį, Jones žodžiais tariant, yra tas pats, kas Bonnie ir Clyde’o teiginiai, kad žmonija turi visuotinį potraukį apiplėšti bankus.
Tačiau Freudas, anot tokių pasekėjų kaip Peter Gay, turi būti atleistas nuo seksualinės analizės, kurią freudiečiai naudoja siekdami sumenkinti visų kitų patikimumą. Čia prieiname prie modernizmo Achilo kulno. Darvinas, Marksas ir Freudas vienaip ar kitaip teigė, kad žmogų valdo aklos, iracionalios jėgos. „Visas mąstymas“, – rašo Gay savo Freudo biografijoje, – „įskaitant abstrakčiausius ir objektyviausius, gali būti įrodytas turintis neracionalius šaltinius“. Kaip rašo Jones: „Jei Gay iš tikrųjų turi omenyje „visą mąstymą“, jis turi kalbėti ir apie freudišką mąstymą, o tokiu atveju jis sugriovė savo paties ideologiją“. Freudizmas, kaip ir visi modernūs „izmai“, yra save panaikinantis. Jei žmogaus protas yra aklų, materialių jėgų žaislas, tai jo kūriniai, įskaitant „Kapitalą“ ir „Sapnų aiškinimą“, neturi jokios objektyvios vertės.
Kai kurie gali nesutikti su Jones biografijos naudojimu siekiant sumenkinti pagrindinius modernumo principus. Ar teorijos neturėtų būti vertinamos pagal jų pačių nuopelnus, o ne remiantis jų pirmtakų netvarkingu gyvenimu? Na, taip – jei teorija yra tikrai mokslinė ir todėl gali būti falsifikuojama, kaip tai vadina mokslininkai. Niutonas buvo keistas žmogus, tačiau jo teorijas galima patikrinti ir įrodyti, kad jos teisingos daugumai materialios realybės dalių. Tačiau šiuolaikinės ideologijos nėra mokslinės; jos turi paaiškinimą viskam (natūraliai atrankai, ekonominei represijai, pasąmonei) ir galiausiai nieko nepaaiškina: susidūrusios su prieštaravimais, jos tiesiog mutuoja. Kadangi daugelis jų prasidėjo kaip sąmoningas realybės iškraipymas, jų įkūrėjų biografijos yra labai taiklios.
Pastaruoju metu mums sakoma, kad istorija, suprantama kaip hegeliškas paradigmų susidūrimas, artėja prie pabaigos. Pasak tokių mąstytojų kaip Francis Fukuyama, demokratija ir pliuralizmas, nepaisant komplikacijų Balkanuose ir kitur, yra galutinis žmonijos tikslas. Tačiau tokios knygos kaip E.Michael Jones „Degenerate Moderns“ verčia susimąstyti. Ar žmonija likusį savo egzistavimą praleis toje, kurią Jones vadina „nuolat siaurėjančiomis juslumo ir materializmo vagomis“? Šiuolaikinėje psichikoje yra sutrikimų, kurių teoretikas, netrukdomai sėdintis idėjų kalvėje prie Potomako upės, gali nepastebėti, tačiau jie vis tiek gali atsiskleisti ant didelės drobės. Kyla klausimas, ar modernumas pasirodo esąs nemokami pietūs. Jei jos įkūrėjų gyvenimai ką nors rodo, tai abejotinas teiginys.//////
Šios apžvalgos autorius yra George Sim Johnston. Apžvalga iš pradžių buvo publikuota „The American Spectator“ (1993 metais,lapkričio mėnesį)
Knyga „Degenerate Moderns: Modernity As Rationalized Sexual Misbehavior”
E. Michael Jones
1938 metais anglų rašytojas Aldous Huxley prisipažino kai ką, ką kiti jo laikų literatūros mandarinai tikriausiai norėjo, kad jis būtų pasilaikęs sau. Huxley atradimas buvo toks: tikroji priežastis, kodėl jo kartos intelektualai priėmė modernizmą, buvo ta, kad jis suteikė jiems teisę neribotam seksui. Šiuolaikiniai intelektualai, žinoma, dažnai apsimeta seksualiniais revoliucionieriais. Tačiau iki šiol biografai subtiliai vertino tokių žmonių kaip Jean-Paul Sartre, Margaret Mead ar Bertrand Russell lytinį gyvenimą. Juk sunku pavaizduoti kaip didelį žmonijos draugą žmogų, kuris kiekviename puslapyje naudojasi kitais žmonėmis, ypač seksualiniais partneriais, kaip nosinaitėmis.
Be įprasto liberalių ikonų dangstymo, buvo ir kita biografinės tylos priežastis, glaudžiai susijusi su mūsų amžiaus dvasiniais išsigimimais. Nuo Lutherio ir Dekarto laikų Vakaruose vyrauja nuomonė, kad tai, ką darome su savo kūnu, neturi jokios įtakos tam, kaip naudojamės savo protu. Iš šios perspektyvos lengva teigti, kad Russell ar Sartre visada sugebėdavo laikyti savo obsesinį seksualinį gyvenimą sandariame inde, kai tik atsisėsdavo rašyti filosofijos. Kuo savanaudiškesnis ir patologiškesnis buvo jų elgesys, tuo karščiau jų pasekėjai tvirtina, kad nėra jokio ryšio tarp to, ką žmonės daro, ir to, ką jie galvoja.
Tačiau pastaruoju metu pasirodžiusi biografijų banga, pasižyminti pikantiškomis seksualinėmis detalėmis, tvirtai rodo, kad šiuolaikinių intelektualų privataus gyvenimo negalima lengvabūdiškai ignoruoti vertinant jų idėjas. Klasikinis pavyzdys yra ekonomistas John Maynard Keynes, kurio rašiklio brūkštelėjimas pavertė Vakarų demokratijas fiskaliniais narkomanais. Keynes buvo palaidas homoseksualas, tačiau pirmasis jo biografas seras Roy Harrod atsisakė pripažinti Keynes orientacijos egzistavimą, jau nekalbant apie jos reikšmę. Tačiau Keynes būtų padaręs didelę paslaugą, jei būtų pradėjęs „Bendrąją užimtumo, palūkanų ir pinigų teoriją“ atskleisdamas, kad jis yra ‘Bloomsbury’ estetas ir praktikuojantis homoseksualas. Jis galėjo paaiškinti, kaip jis ir jo draugai netikėjo savęs moraliniais suvaržymais ir nemanė, kad turi kokių nors įsipareigojimų palikuonims. Galbūt dėl to galėjome turėti mažesnį federalinį deficitą.
Kaip E. Michaelas Jonesas rodo savo puikioje naujoje knygoje „Išsigimę modernūs žmonės“, Keynes tikrai nebuvo pavienis atvejis. Jones tezė paprasta: modernumas yra racionalizuotas seksualinis netinkamas elgesys. Geismas, žinoma, yra pakankamai dažna yda. Tačiauesminis intelektualinis įvykis įvyksta… kai ydos paverčiamos teorijomis, kai „intelektualas“ pradeda maištauti prieš moralės dėsnius ir todėl maištauja prieš tiesą. Visi modernūs „izmai“ kyla dėl šio maišto… Visus juos geriausiai galima suprasti atsižvelgiant į jų įkūrėjų, šalininkų ir pasekėjų moralines netvarkas.
Teiginys, kad intelektualų asmeninės ydos gali išplisti po visą visuomenės audinį kaip bjauri dėmė, stato Jones į tą patį karštą vandenį kaip ir Paul Johnson, kurio „Intelektualai“ buvo dar viena sukčių, pasaulietinių pranašų galerija, skelbusi visuomenės geranoriškumą, tačiau gyvenusi itin morališkai skurdų gyvenimą. Abu rašytojai rodo, kad du modernumo kredo – asmeninis hedonizmas ir socialinis utopizmas – yra netvarkingo viduriniosios klasės intelektualų gyvenimo produktai. Tačiau Jones knyga atveria naują kelią, tyrinėdama subtilias žmogaus širdies sritis, kur troškimas susiduria su tiesa ir pertvarko ją savo tikslams. „Degenerate Moderns“ prasideda vokiečių filosofo Josefo Pieperio citata, kurio mintys šiuo klausimu dabar negalėtų būti labiau nemadingos ar teisingos:
„Kadangi šiais laikais manome, kad žmogui tereikia daugiau ar mažiau energingai išnaudoti savo protą, o asketišką požiūrį į žinias laikome sunkiai suprantamu, praradome supratimą apie glaudų ryšį, siejantį tiesos pažinimą su tyrumo sąlyga.” Tomas Akvinietis sako, kad neskaistybės pirmagimė dukra yra dvasios aklumas. Tik tas, kuris nieko sau nenori, kuris subjektyviai „nesusidomėjęs“, gali pažinti tiesą. Kita vertus, savanaudiškai sugadinta malonumo valia sunaikina ir dvasios ryžtą, ir psichikos gebėjimą tyliai klausytis realybės kalbos.
Šiuolaikiniai akademikai, nesigėdydami metafizikos, pašieps mintį, kad mūsų asmenybės dvasinė struktūra yra labai jautri seksualiniam elgesiui. Jiems taip pat nepatiks mintis, kad, prisidengdami moksliniu objektyvumu, tokie mąstytojai kaip Freudas, Jungas, Margaret Mead ir Alfredas Kinsey nuolat iškraipė tiesą, kad ji atitiktų jų savitus seksualinius tikslus. Tačiau E.Jones pateikia tvirtų argumentų, kad būtent apie tai ir buvo modernybė.
Pirmasis Jones „išsigimęs modernus žmogus“ yra antropologė Margaret Mead, kurios pasakojimai apie Samoa gyventojų seksualinius įpročius tapo šiuolaikinės pagonybės biblija. Mead 1925 metais būdama jauna magistrantūros studentė, išvyko į Samoa; vos šešias savaites ji mokėsi kalbos, o tada ėmėsi tyrinėti vietinių gyventojų lytinį gyvenimą. Rezultatas buvo knyga „Pilnametystė Samoa“, kurios milijonai egzempliorių buvo parduoti keliolika kalbų. Romano detalėmis Mead nutapė rojų, kuriame seksas buvo gausus ir be kaltės jausmo. Diena Samoa, antropologei Mead prasideda, kai „įsimylėjėliai grįžta namo iš pasimatymų po palmėmis arba užplaukusių kanojų šešėlyje“. Samojojiečiai „juokiasi iš romantiškos meilės istorijų, pašiepia ištikimybę“ ir šypsosi iš „atsitiktinių homoseksualių praktikų“. Jauni samojiečiai, anot Mead, gauna tiek daug sekso visomis kryptimis, kad jų paauglystė visiškai laisva nuo streso, būdingo šiam laikotarpiui labiau išsivysčiusiose kultūrose.
Mead knygą pasigriebė tokie intelektualai kaip Bertrand Russell kaip įrodymą, kad judėjų-krikščionybės seksualiniai apribojimai buvo kultūriniai atsitiktinumai ir kad žmonės galėjo puikiai gyventi be jų. Deja, kaip galiausiai parodė tokie antropologai kaip Derek Freeman, kiekviena Mead knygos detalė pasirodė esanti klaidinga. Samoa gyventojai sekso atžvilgiu yra puritoniškesni nei vakariečiai ir daug labiau vertina moterų nekaltybę. Kalbant apie paauglystę Samoa kaip „palaimingą seksualinio lengvumo laikotarpį”, Freeman nustatė, kad šios grupės savižudybių skaičius buvo ir yra neįprastai didelis ir kad daugelis savižudybių yra susijusios su „gėda dėl neteisėtų seksualinių sąjungų“. Ir prieštaraujant Mead teiginiui, kad išžaginimo idėja buvo „visiškai svetima Samoa protui“, Freeman atrado vieną didžiausių priverstinio išžaginimo rodiklių pasaulyje, tiek tada, tiek dabar.
„Pilnametystė Samoa“ pasirodė esanti,E. Jones žodžiais tariant, „maždaug tokia pat moksliška kaip „Mėlynosios lagūnos“ scenarijus“. Tad kaip antropologė Mead taip suklydo? Jei samojiečiai yra tokie griežti seksualiai, kaip teigia Freeman ir kiti antropologai, iš kur antropologė gavo mintį, kad jie svetimavimą laiko nesvarbiu? Atsakymą pateikia pati Mead. Tuo metu, kai ji tyrinėjo samojiečius, Mead, kuri buvo ištekėjusi, turėjo du romanus: vieną su vyru, o kitą su moterimi (antropologe Ruth Benedict, kuri buvo Mead lesbietė meilužė iki Benedict mirties 1948 metais). Jaunoji Mead priklausė Niujorko intelektualų grupei, kuri atrado seksualinį išsivadavimą dešimtmečiais anksčiau nei Haight Ashbury. Santykinai nauja antropologijos disciplina padėjo racionalizuoti jų elgesį. Kaip jai rašė vienas iš buvusių Mead nusivylusių vyrų, jos antropologijos rūšis buvo tiesiog „nesąžiningas būdas tvarkyti asmeninius reikalus“.
Jeigu neklystu, būtent vokiečių poetas ir dramaturgas F. Scilleris yra pastebėjęs, kad pasaulį valdo meilė ir alkis. Taip keliais žodžiais buvo pažymėta visa redukcionistinio tikrovės aiškinimo programa. Vėliau K.Marxas pasaulio įvairovę pabandė redukuoti, t. y. suvesti į ekonominio suinteresuotumo (bazės) santykius , o S. Freudas į libido kompleksus. Savo ruoštu čia pateiktame tekste pristatomi autoriai, taigi net ir nediskretiškosios Freudo biografijos sudarytojai remiasi ta pačia Freudo redukcionizmo programa, viską su pavydėtinu nuodugnumu suvesdami į „meilės“ kompleksus ir tokiu būdu savo redukcionizmu pranokdami net redukcionizmo tėvą S.Freudą. Įdomus dalykas yra pikantiškų pakalų literatūra, tačiau redukcionalizmas metodologiniu požiūriu yra siauras supaprastinimų pasirinkimas.
Kitą vertus, skaitydamas pateiktą tekstą, prisiminiau, kad ir F.Nietzsche yra sakęs, jog askezė yra filosofijos įrankis.
Kaip ir kiti straipsniai,- puikiai. Išskyrus paskutinio sakinio leksiką.
Kaip ir kiti straipsniai – į vienus vartus ir gana primityviai, tik pridengiant „išmaniais” terminais…
Na Jūs kaip ta šešiolikmetė, kuriai karo akademijos studentas nutrynė nekaltybės žiedadulkės, įžnybęs į minkštą vietą šokio metu jos mamytės akivaizdoje.
„…aš, šiaip neįtikėtinai korektiškas žmogus…’ – aha, matosi, tikras filosofas