Referendumo iniciatyva dėl piliečių turto neapmokestinimo atmesta
2025 m. liepos 31 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) atmetė Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės skundą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimo neregistruoti referendumo iniciatyvos dėl Lietuvos Konstitucijos 127 straipsnio papildymo ketvirta dalimi: „Valstybė neapmokestina piliečio turto“ [1].
Šis sprendimas tapo ryškiu ženklu, jog politikuojantis biurokratinis institucinis mechanizmas ne tik varžo Tautos suverenią galią, bet ir įteisina politizuotą konstitucinės teisės interpretaciją, kuri nepalieka vietos nei teisingumui, nei politinei atskaitomybei.
Teismas: VRK gali spręsti apie Konstitucijos keitimo teisėtumą dar iki referendumo
LVAT iš esmės patvirtino, jog VRK turi teisę vertinti ne tik procedūrinius, bet ir turinio klausimus, susijusius su Konstitucijos pataisomis. Kitaip tariant, VRK gali spręsti, ar siūloma, bet dar neįvykusi Konstitucijos pataisa neprieštarauja jau galiojančiai Konstitucijai.
Tai kelia esminį teisinį paradoksą: Tauta negali net pabandyti pakeisti Konstitucijos, jeigu VRK iš anksto nusprendžia, kad siūloma pataisa gali būti „netinkama“.
Sprendimu teismas įteisino VRK iškeltą teiginį, esą „valstybė neapmokestina piliečio turto“ būtų:
– neaiški (nors ji yra trumpa ir nedviprasmiška),
– diskriminuojanti užsieniečius,
– ir grėsminga valstybės geopolitinei orientacijai, nes pažeidžianti neva tarptautinius įsipareigojimus Europos Sąjungos ir NATO piliečių atžvilgiu.
Teismas nepaisė esminių referendumo iniciatorių teiginių
Referendumo iniciatyvinė grupė (koordinatoriai Zigmas Vaišvila ir Egidijus Čibirauskas, nariai Nendrė Černiauskienė ir Gediminas Ustinavičius) teismo procesą įvardijo kaip formalią procedūrą, kurios metu reali ginčijamos situacijos esmė nebuvo nagrinėjama. Anot jų, teismas:
- atsisakė vertinti VRK sprendimo rengimo aplinkybes ir galimus procedūrinius pažeidimus;
- užkirto kelią užduoti klausimus VRK atstovei teismo posėdyje;
- ignoravo pateiktus duomenis, jog VRK procesiniai dokumentai pasirašyti galimai nebegaliojančiais ar nepatikimais elektroniniais parašais;
- nesvarstė pasiūlymo pataisos formuluotę patikslinti, nors to prašė pati iniciatyvinė grupė;
- neatsižvelgė į aiškią Konstitucijos 3 straipsnio nuostatą, kad „niekas negali varžyti Tautos suverenios galios.“
Referendumo iniciatyvinės grupės pranešime spaudai pabrėžiama [2]:
VRK sprendimai dėl referendumo iniciatyvų ir ginčai dėl to teisme parodė, kad VRK tapo neatskaitinga nei visuomenei, nei teismui. Tai labai pavojinga VRK veiklos ir teismo praktika, leidžianti administracinei politizuotai institucijai nebaudžiamai valdyti net Konstitucijos interpretavimą, išvengiant viešos kontrolės.
Konstitucinė iniciatyva – nebe Tautos teisė?
Siūloma referendumo nuostata, anot referendumo iniciatorių, siekė Konstitucijos 127 straipsnį papildyti aiškia norma, kad piliečio turtas neturi būti apmokestinamas – tai būtų buvusi valstybės pareiga, o ne privilegija ar išimtis. Tačiau tiek VRK, tiek LVAT ją interpretavo kaip: diskriminacinę užsieniečių atžvilgiu; neatitinkančią Konstitucijos „vientisos sistemos“; pažeidžiančią „geopolitinės orientacijos“ principus; neaiškią ir „teisiškai pavojingą“.
Toks aiškinimas iš esmės paneigia tautos suverenitetą – net ir aiškią, vienos nuostatos Konstitucijos pataisą VRK gali atmesti kaip „nesuderinamą“ su savo įsivaizduojamais tarptautiniais įsipareigojimais ar Konstitucijos „darna“.
Kas iš tikrųjų neaišku: Tautos valia ar institucijų galia?
Visa ši istorija rodo, kad Lietuvoje net Konstitucijos keitimas referendumu – jau nebėra Tautos teisė, nes ją teismų pritarimu pasiglemžė politizuota institucija. Vyriausioji rinkimų komisija, neatsižvelgdama į nieką – nusprendė, kad tauta pati neturi teisės referendumu spręsti, kaip formuojamas valstybės biudžetas ir kokie mokesčiai turi būti taikomi jų turtui.
Dėl to kyla klausimas – ar referendumas Lietuvoje dar turi kokia nors prasmę? O gal šį svarbiausia Tautos tiesioginio valdymo būdą jau pasisavino saujelė politikuojančių valstybės aparato valdininkų?
Dar baisesnis klausimas – kiek toks valstybės valdymo būdas skiriasi nuo tiesioginės diktatūros? Gal tik tuo, kad už pilietinę iniciatyvą ir bandymą keisti galiojančius įstatymus mūsų dar nesodina į kalėjimus?
Kai prieš švarią, teisėtą, tautos parašais grindžiamą konstitucinę iniciatyvą priešpastatomas valstybinis aparatas kaip pilietinių teisių slopinimo įrankis, o teismai tampa ne laisvos Tautos teisių gynėjais, bet biurokratinio susidorojimo priemonėmis, tai jau nebe demokratija, o rafinuotas autoritarizmas. Jis ne tik varžo valstybės piliečių asmenines laisvės, bet ir ėda pačios valstybės gyvybingumą.
Lietuvoje ir taip apribotos piliečių teisės į referendumą, nes Konstitucijoje numatytas apribojimas surinkti 300000 turinčių balsavimo teisę parašų ir taip neleidžia organizuoti referendumo, nebent tai nusprendžia Seimas, bet po „nesėkmės” dėl atominės elektrinės, kai piliečiai nubalsavo ne taip, kaip tikėjosi valdantieji, tai jie jau nebeinicijuoja referendumo. Kiek pamenu, tai tik vieną kartą buvo prieita (surinkta 300000 parašų) iki referendumo – dėl žemės pardavimo užsieniečiams, bet, deja, valdantieji viską padarė, kad sužlugdyti šį referendumą: iš jo išsityčiojo „senelis” ir dar daug žinomų žmonių ir žmonės jais patikėjo ir referendumas neįvyko. Tai referendumo teisės mes ištiesų neturime kai tik nubalsavo už šią Konstituciją.
Nepritariu tokiai straipsnio papildymo formuluotei.
Turčiai turi mokėti. Kas yra turčius ir koks būstas ir jų kiekis yra nepadorus, čia jau atskiras klausimas.