Ar vykdomi viešieji pirkimai, ar kuriant besidubliuojančių arba perteklinių funkcijų įstaigas, kaip „šėryklas“ saviesiems, ar dalinamos biudžeto lėšos betikslėms komandiruotėms, ar sprendžiami ginčytino teisėtumo statybos padariniai, plika akimi matosi, jog valstybinėse institucijose vyrauja nacionalinio turto švaistymo ir naikinimo nuotaikos.
Pasigilinus į bet kurį atvejį aiškėja, jog viešųjų išteklių tvarkytojai, skirstydami biudžeto lėšas ar priimdami sprendimą naikinti privatų turtą, įvairiomis slaptomis formomis gauna asmeninę finansinę ar daiktinę naudą. Tikriausiai dėl to, gaudami skurdokas algas, daugelis valstybinio sektoriaus darbuotojų visiškai nesiskundžia dėl europinių kainų maisto produktams.
Bandant suprasti antivisuomeniško mąstymo paskatas, peršasi išvada, kad tai slypi mūsų tautos ilgalaikio gyvenimo svetimųjų priežiūroje įpročiuose. Ne paslaptis, kad apgauti okupanto valdžią, ką nors nebaudžiamai „sukombinuojant“, nebuvo laikoma nei amoraliu elgesiu, nei nuodėme.
Per stebuklą atgavus valstybingumą, įpročiuose likome savanaudžiais ne svetimųjų, o bendrapiliečių sąskaita.
Praktika rodo, kad moralizavimu ar teisėsaugos institucijų, kuriose dirba tokie pat savanaudžiai, pastangomis to neišgyvendinti. Tam būtina pilietinė privataus sektoriaus kontrolė, kurios viešasis sektorius vengia kaip velnias kryžiaus. Be to reikia keisti daugelį valstybės vadybos mechanizmų.
Pavyzdžiui, sveiku protu sunku pateisinti viešųjų pirkimų mechanizmo, kai užsakovas nežino ar jo turimi finansiniai ištekliai leidžia pirkti prekę ar paslaugą, norimiems poreikiams tenkinti.
Kol viešojo sektoriaus užsakovai nesugebės pasiskaičiuoti (pavyzdžiui, viešųjų pirkimų tarnybos sąmatininkų pastangomis) kiek kainuos funkciškai patikimas pirkinys, o rangovai tarpusavyje konkuruos tik dėl kokybinių parametrų (komplektacijos, estetinių elementų, garantinio periodo ir t. t.) bei užsakymo įvykdymo trukmės, tol viešieji pirkimai bus viešųjų išteklių grobstymas.
Ar mes norime Lietuvos Respubliką pagaliau matyti kaip savo valstybę? Jeigu norime, turime ryžtis daugeliui permainų.
Jonas Ivoška yra advokatas ir publicistas, žinomas dėl aktyvaus teisinių bei pilietinių temų komentavimo viešojoje erdvėje.
Tikrai daug esam girdėję ir patyrę apie nacionalinio turto netausojimą, užgrobimą ar net sunaikinimą. Šį kartą gerbiamas Jonas driokstelėjo kaip iš armotos: viešajame sektoriuje, įskaitant teisėsaugą, dirba vien savanaudžiai, todėl kontroliuoti tų savanaudžių daromus sprendimus, darbus ir apsileidimus turėtų privačiajame sektoriuje dirbantys piliečiai. Tarsi privataus intereso siekiantys nėra ir negali būti savanaudžiai, švaistytojai, viešųjų išteklių grobstytojai, kombinatoriai, antivisuomeniškai mąstantys, linkę netausoti, užgrobti ar net naikinti nacionalinį/privatų turtą? Tarsi nėra jų tarpe paplitusio siekio daryti biznį pagal schemą: „kaštai – visuomenei, nauda – man ir maniškiams”? Tarsi ne iš jų perkama, t.y. tų viešųjų pirkimų liūto dalis vykdoma? Tarsi kapitalizme ne jie turi pakankamai galios nusverti ir dažniausiai nulemti valstybiniame sektoriuje rengiamų sprendimų? Gaila, konkrečių kelių, na, pvz., viešojo sektoriaus stiprinimui meritokratijos principais. Ar bent tų pirkimų procedūrų išskaidrinimui, racionaliam užsakovo atribojimui nuo pirkimo konkurso sąlygų rengimo ar bent galutinio redagavimo, pasiūlymų vertinimo, ar… kt., jei tokio kontrolieriams trūksta) autorius nesiūlo. Tokia kritika liūdina, nes panaši į „Visi jie vagys”. Dar pridedant dabar madingais tapusius sociologiniais tyrimais nepagrįstus „argumentus”, kaip: „nes nesiskundžia dėl europinių kainų maisto produktams”, ar kad tai svetimųjų tautai neatsikratomu įdagu įdiegtuose įpročiuose…