Balandžio 13 d. Atstovų Rūmuose pristatytas įstatymo projektas numato, kad „Apple“, „Google“ ir visi kiti operacinių sistemų tiekėjai privalėtų tikrinti kiekvieno naujo Jungtinėse Valstijose nustatomo įrenginio naudotojo amžių.
Įstatymo projektas H.R. 8250 pateikiamas draugiškesniu pavadinimu – „Parents Decide Act“ („Tėvai sprendžia“ įstatymas), tačiau iš tiesų tai vienas agresyviausių stebėsenos mechanizmų, kada nors pasiūlytų Amerikos vartotojų technologijų srityje.
Daugiausia kalbama apie vaikų apsaugą
Pranešimuose spaudai, kuriuose jis pristatomas, daugiausia kalbama apie vaikų apsaugą. Tačiau pats tekstas aprašo gerokai platesnio masto priemonę. Norint patvirtinti, kad vaikas yra jaunesnis nei 18 metų, sistema taip pat turi identifikuoti visus kitus naudotojus, o šis įstatymo projektas sukuria infrastruktūrą būtent tam.
Tai vaikų saugumas, panaudotas kaip priemonė įdiegti masinį identifikavimą. Toks modelis jau pažįstamas: įvardijama reali žala, į centrą iškeliama užuojautos verta auka, o siūlomas sprendimas pakeičia trijų šimtų milijonų žmonių, kurie nebuvo problema, skaitmeninį gyvenimą.
„Parents Decide Act“ šio šablono laikosi neįprastai tiksliai. Jis remiasi tikromis tikrų vaikų kančiomis, kad pateisintų nacionalinio tapatybės sluoksnio sukūrimą po kiekvienu šalyje parduodamu įrenginiu. Šį sluoksnį administruotų dvi privačios bendrovės, o detalės būtų užpildytos vėliau.
Pagrindinis reikalavimas įtvirtintas 2(a)(1) skirsnyje, kuris įpareigoja paslaugų teikėjus „reikalauti, kad kiekvienas operacinės sistemos naudotojas pateiktų savo gimimo datą“ tiek kurdamas paskyrą, tiek apskritai naudodamasis įrenginiu. Tai taikoma ir suaugusiesiems.
Nėra jokios išimties suaugusiems naudotojams, nėra jokios atsisakymo galimybės tiems, kurie tiesiog nori įjungti telefoną nepateikdami savo gimimo datos „Apple“ ar „Google“.
Amžiaus patikra tampa įėjimo mokesčiu už teisę turėti kompiuterinį įrenginį. Kas vėliau nutiks šiems duomenims, būtų palikta Federalinei prekybos komisijai (FTC) išsiaiškinti vėliau. Federalinis įstatymo projektas, įpareigojantis identifikuotis kaip bendrosios paskirties skaičiavimo įrenginio naudojimo sąlygą, yra tai, ko Jungtinės Valstijos iki šiol neturėjo – iš esmės nacionalinis tapatybės reikalavimas norint aktyvuoti įrenginį.
Gottheimeris šį pasiūlymą pristatė balandžio 2 d. spaudos konferencijoje Ridžvude, stovėdamas prie vietos YMCA kartu su sąjungininkų koalicija. „Kiekvieną dieną internetas tampa vis pavojingesnis mūsų vaikams. Kalbame ne tik apie socialinius tinklus – kalbame apie dirbtinį intelektą ir platformas, kurios formuoja mūsų vaikų mąstymą, jausmus ir elgesį, dažnai be jokių realių apsaugos priemonių“, – sakė jis.
Jo dabartinės sistemos diagnozė gana tiksli: „Vaikai gali apeiti amžiaus reikalavimus tiesiog įvesdami kitą gimimo datą ir prisijungdami prie programėlių be jokio tikro patikrinimo. Vaikai gali apeiti amžiaus reikalavimus tiesiog įvesdami kitą gimtadienį. Viskas. Tokia ir yra sistema“, – teigė jis.
Tačiau jo siūloma priemonė iš esmės reikalauja po kiekvienu šalyje parduodamu įrenginiu įrengti naują stebėsenos infrastruktūrą ir nukreipti ją per dvi didžiausias pasaulio bendroves. Pasirinktas sprendimas yra neproporcingas problemai ir neproporcingas labai konkrečia kryptimi – mažiau privatumo ir anonimiškumo visiems.
2 skirsnio a punkto 3 papunktyje operacinių sistemų teikėjams nurodoma „sukurti sistemą, leidžiančią programėlių kūrėjams pasiekti bet kokią reikiamą informaciją“, kad jie galėtų patikrinti naudotojo amžių.
Išvertus iš teisėkūros kalbos, tai reiškia, kad „Apple“ ir „Google“ tampa amžiaus tikrinimo tarpininkais visai Amerikos programėlių ekosistemai. Kiekviena programėlė, norinti patikrinti, ar jums yra daugiau nei 18, 13 ar 21 metai, galėtų kreiptis į operacinę sistemą ir gauti atsakymą, pagrįstą gimimo data, kurią pateikėte įrenginio nustatymo metu.
Įstatymo projekte tai pateikiama kaip patogumas. Iš tiesų tai naujas duomenų kanalas tarp operacinės sistemos lygmens ir kiekvieno kūrėjo, kuris prie jo prisijungia, o įstatymo projektas skiria stulbinamai mažai dėmesio paaiškinti, kaip šis kanalas būtų apribotas.
Žodžio laisvės pasekmės keliauja tuo pačiu kanalu. Kai operacinė sistema patikimai žino jūsų amžių, ji gali nurodyti bet kuriai programėlei atitinkamai pateikti, riboti arba nerodyti tam tikro turinio. Įstatymo projekto šalininkai tai vadina tėvų kontrolės priemone. Tačiau kuriama infrastruktūra iš tiesų yra turinio kontrolės sistema, veikianti operacinės sistemos lygmeniu, o „Apple“ ir „Google“ tampa vartininkais, sprendžiančiais, kas ką mato.
Pirmoji JAV Konstitucijos pataisa istoriškai saugojo teisę skaityti, žiūrėti ir kalbėti nepateikiant asmens tapatybės dokumento. Šis įstatymo projektas tą principą iš esmės griauna. Kai patikrintas amžius tampa standartiniu signalu, siunčiamu iš operacinės sistemos kiekvienai programėlei, keičiasi numatytoji prielaida. Vartotojai nebėra laikomi anonimais suaugusiaisiais, turinčiais visišką prieigą prie teisėto turinio.
Jie tampa identifikuotais subjektais, kurių leidimus lemia tai, ką apie juos žino „Apple“ ar „Google“
Amžiaus tikrinimo sluoksnis, sukurtas tam, kad nepilnamečiai nepasiektų dirbtinio intelekto pokalbių robotų, taip pat galėtų būti naudojamas blokuoti žurnalistiką, kurią valdžia laiko pernelyg smurtine, politinius komentarus, laikomus pernelyg kurstančiais, informaciją apie narkotikus ar protestų taktiką, ar bet kurią kitą temą, kurią būsima reguliavimo institucija nuspręstų apriboti pagal amžių.
Pati infrastruktūra yra neutrali turinio atžvilgiu. Jai rūpi tik tai, kad naudotojas buvo identifikuotas. Kiekviena būsima kova dėl to, ką amerikiečiams bus leidžiama matyti internete, prasidės nuo situacijos, kurioje identifikavimo sluoksnis jau egzistuos, o vienintelis likęs klausimas bus, kam suteikti prieigą. Tai esminis kalbos veikimo pokytis, ir įstatymo projektas jį įgyvendina prisidengdamas vaikų apsauga.
Tai, ką įstatymo projektas sako apie duomenų apsaugą, iš esmės tėra FTC darbų sąrašas. 2(d)(1)(B) skirsnyje nurodoma, kad Komisija vėliau turės priimti taisykles, užtikrinančias, kad gimimo datos būtų „renkamos saugiu būdu, išsaugant naudotojo privatumą“ ir kad jos „nebūtų pavogtos ar pažeistos“.
Tai yra pageidaujami rezultatai, o ne konkretūs mechanizmai. Teisės aktas nenustato jokių duomenų saugojimo ribojimų, jokių duomenų minimizavimo reikalavimų, jokių apribojimų antriniam naudojimui ir jokio draudimo susieti amžiaus duomenis su kitais identifikatoriais, kuriuos „Apple“ ir „Google“ jau turi. Jame taip pat nepateikiama jokių aiškių gairių, kaip turėtų būti tikrinamas tėvų ar globėjų amžius, išskyrus pavedimą FTC tai išspręsti per 180 dienų nuo įstatymo įsigaliojimo.
Visa sistemos architektūra būtų kuriama vėliau, reguliavimo institucijų lygmeniu, remiantis „saugaus uosto“ nuostata, kuri apsaugotų operacinių sistemų tiekėjus nuo atsakomybės, jei jie laikytųsi nustatytų taisyklių.
Kongreso prašoma palaiminti stebėsenos sistemą, kurios jis pats nesukūrė, kurios veikimo iki galo nesupranta ir kurios apsaugos priemonės dar net neegzistuoja.
„Parents Decide Act“ mėgina išspręsti melagingo gimtadienio įvedimo problemą reikalaudamas ko nors patikrinamo, o tai praktiškai reikštų valstybinį asmens dokumentą, kreditinę kortelę, biometrinį nuskaitymą arba kokį nors šių priemonių derinį.
Tačiau Gottheimeris nenurodė, kurį variantą rinktis. Įstatymo projekte tai taip pat nepasakyta. Sprendimą turėtų priimti FTC.
Operacinių sistemų tiekėjai tai įgyvendins taip, kaip jiems bus pigiausia. Veido analizė yra pigi. Asmens dokumento įkėlimas yra pigus.
Brangu yra sukurti tokią patikros sistemą, kuri kartu nesukurtų nuolatinės, tarpusavyje susietos duomenų bazės apie kiekvieną žmogų, kuris kada nors aktyvavo telefoną. Paskatos tiesiogiai prieštarauja vartotojų privatumui, o įstatymo projektas nenumato jokios reikšmingos atsvaros.
Šis įstatymo projektas taip pat įtvirtina duopoliją. Reikalavimas, kad „operacinių sistemų tiekėjai“ atliktų amžiaus patikrinimą visoje šalyje, yra reikalavimas, kurį mobiliojoje rinkoje realiai gali lengvai įvykdyti tik dvi bendrovės, o stalinių kompiuterių ir konsolių platformose – dar kelios.
Mažesni operacinių sistemų kūrėjai, atvirojo kodo projektai, „Linux“ distribucijos, modifikuotos „Android“ versijos, į privatumą orientuotos alternatyvos – visi jie susidurtų su atitikties našta, sukurta remiantis prielaida, kad paslaugų teikėjas yra trilijono dolerių vertės korporacija, turinti teisininkų armiją ir biometrinių technologijų partnerystes.
2 skirsnio b punkte numatytas „saugus uostas“ apsaugo paslaugų teikėjus, kurie laikosi taisyklių, tačiau tų taisyklių laikymasis reikalauja sukurti infrastruktūrą, kurią realiai gali sau leisti tik dabartiniai rinkos gigantai. Taigi įstatymas, nominaliai nukreiptas prieš didžiąsias technologijų bendroves, iš tikrųjų įtvirtina tas pačias dvi bendroves, kurios labiausiai atsakingos už dabartinę padėtį.
„Apple“ ir „Google“ tampa privalomais tapatybės tikrinimo vartais kiekvienam programėlių kūrėjui šalyje. Tai komercinė pozicija, verta milžiniškų pinigų ir milžiniško sverto. Bet kuris būsimas konkurentas, norintis sukurti privatumą gerbiančią operacinę sistemą, sužinotų, kad įstatymas tai faktiškai padarė neįmanoma.
Tekste taip pat slypi dar vienas svarbus pokytis. 2 skirsnio g punkto 4 papunktyje „operacinė sistema“ apibrėžiama kaip „programinė įranga, palaikanti pagrindines kompiuterio, mobiliojo įrenginio ar bet kurio kito bendrosios paskirties skaičiavimo įrenginio funkcijas“. Tokia formuluotė apima ne tik telefonus ir planšetes.
Nešiojamuosiuose kompiuteriuose veikia operacinės sistemos. Staliniuose kompiuteriuose veikia operacinės sistemos. Žaidimų konsolės, išmanieji televizoriai, automobiliai su informacine-pramogine programine įranga ir vis didėjantis išmaniųjų aplinkos įrenginių skaičius taip pat gali patekti į šį apibrėžimą.
Įstatymo projekte nedaromas skirtumas tarp šeimos „iPad“ ir nešiojamojo kompiuterio, kurį studentas naudoja studijoms. Kiekvienas įrenginys su operacine sistema tampa įrenginiu, kuris nustatymo metu tikrina amžių, o kartu ir identifikuoja naudotoją. Taikymo srities plėtra čia įmontuota pačiuose apibrėžimuose.
Gottheimeris minėjo atvejus, kai paaugliai esą nukentėjo nuo dirbtinio intelekto pokalbių robotų ir algoritmiškai rekomenduojamo turinio apie savęs žalojimą.
Tačiau tai, ką šis įstatymo projektas daro su tokia žala, yra jos panaudojimas kaip pateisinimas tapatybės sistemai, kuri būtų taikoma kiekvienam naudotojui. Šablonas nuoseklus: vaikas nukenčia, parengiamas teisės aktas, o jis pakeičia skaitmeninę aplinką visiems – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, tiek tiesiogiai susijusiems, tiek pašaliniams asmenims.
Mažiau invazinių alternatyvų egzistuoja jau daugelį metų
Įrenginio lygio tėvų kontrolės funkcijos jau siūlomos „iOS“ ir „Android“. „Family Sharing“ ir „Google Family Link“ jau leidžia tėvams nustatyti amžiui tinkamus apribojimus. Programėlių parduotuvės jau leidžia žymėti kiekvienos programėlės amžiaus kategoriją.
Nė viena iš šių priemonių nereikalauja, kad kiekvienas šalies naudotojas, įjungdamas telefoną, įrodytų savo amžių „Apple“ ar „Google“. Įstatymo projektas šias galimybes ignoruoja ir vietoje to nustato visuotinį amžiaus tikrinimą kaip bazinę įrenginio nuosavybės sąlygą.
Norint apsaugoti vaikus, nieko iš to statyti nereikia. Vis dėlto įstatymo autoriai pasirinko būtent tai, ir šis pasirinkimas daug pasako apie tikrąją įstatymo projekto paskirtį.
Jei jums svarbi tokio pobūdžio analizė, tapkite mokamu rėmėju jau šiandien. Grėsmės privatumui ir žodžio laisvei tik auga, kaip ir darbas, reikalingas joms atremti. Jūsų parama leidžia tai tęsti.
reclaimthenet.org
