Edvardas Čiuldė. Mirusios LRT sielos

Girdėjau pasakojant, kad LRT veikia ypatingų žmonių, kurie įstaigoje beveik nesirodo, bet gauna solidžius atlyginimus poskyris. Esą tai yra vieša institucijos paslaptis, apie kurią darbuotojai kalba vis dėlto labai nenoriai.

Kas jie tokie yra, jeigu tiesa, kad įstaigoje yra toks padalinys?

Spėčiau, kad tai ne kūrybiniai darbuotojai ar techninis personalas, taigi, ne žmonės, kurie už savo veiklos rezultatus privalo atsiskaityti beveik kiekvieną dieną, bet veikiau specifinis ir paslaptingesnis nei įprasta žmogeliukų kontingentas.

Taigi, jeigu leistumėte man, menkai informuotam, bet lakios vaizduotės žmogui išsakyti savo prielaidas, taukščiau kažkokias nesąmones apie tai, jog LRT galimai įdarbina įtakingų veikėjų atžalas, kitus reikalingus žmones, kurie nieko čia neveikia pagal radijo ir televizijos profesijų nomenklatūrą, o yra formaliai neįteisintas, bet funkcionalus LRT generalinės direktorės galios visuomenėje įtvirtinimo ir interesų apsaugos žiedas, savotiški galios ir įvaizdžio sargybiniai.

Tačiau skirtingai nei revoliucijos sargybiniai, ginantys ajatolą pagal viešai visiems žinomą reglamentą, generalinė direktorė aptariamu ir menkai tikėtinu atveju turėtų pokiliminį, viešai nedeklaruojamą papildomos galios akumuliavimo šaltinį. O jeigu tai – neduokDie – vis dėlto būtų tiesa, tokio padalinio statusas nederėtų su legalios institucijos paskirtimi ir veikiau turėtų būti kvalifikuojamas kaip peržengiantis įstaigos struktūros sampratą direktorės rūros apsaugos departamentas. Ko tik tie žmonės neprikalba, ar ne? Įtarimus padidina nebent tai, kad LRT vadovė žarsto milijonus.

Tačiau nesakau, kad kažkokie skatikai iš kapšo nukrinta ir mitingų organizatoriams, niekas negirdėjo manęs taip kalbant, apie tai nedrįstu net pagalvoti kaip apie pernelyg neįtikėtiną dalyką.

Kita vertus, jeigu čia išsakoma hipotetinė prielaida būtų bent panaši tiesa, tai būtų siūlo galas, kurį patraukus būtų galima atvynioti pradžią ir imti suprasti, kas čia darosi. Kas be ko, savo ruožtu gerai suprantu, kad galai tokiu atveju būtų gerai suslėpti ir jokia dokumentų patikra neleistų pagrįsti tokios prielaidos. Tačiau, kaip atrodo bent man, tai turėtų itin rūpėti profsąjungai, saugančiai darbo užmokesčio fondo integralumą, ji turi galimybę ir, kaip atrodo, privalėtų iš vidaus patikrinti, kiek tokie gandai yra pagrįsti ar nepagrįsti, jeigu tokia profsąjunga savo ruožtu būtų verta savo vardo.

Kas be ko, didelė dalis LRT darbuotojų yra tikri profesionalai ir labai talentingi žmonės. Kaip ir daugelis žiūrovų bei klausytojų, žaviuosi ne viena laida, pavyzdžiui, „Daiktų istorijų“ laukiu jau nuo sekmadienio vakaro. Tačiau žodžiais beveik neįmanoma apsakyti tos širdperšos, kai matai didesnės LRT darbuotojų dalies liokajišką laikyseną, kai jau neįmanomą nematyti net sukant akis į šoną, kad dėl generalinės direktorės palankumo, leidžiančio užsitikrinti buvimą eteryje, ne vienas iš jų yra pasiruošęs parduoti tėvą ir motiną.

Liokajišką pasirinkimą kiekvienas iš jų privalo viešai demonstruoti, segėdamas ženkliuką atlape, kad kiti žinotų, o ir pats nepamirštum, jog pasirinkai nešvankumo pusę.

Ar tokie pasirinkimai gali, bėgant laikui, užsimiršti, pradingti be pėdsakų, nepalikdami randų vidinėje savasties pusėje? Ar jiems pavyks kada nors atsiplauti?

Vienas mano bičiulis sakytų, kad jie susigadino karmą visiems laikams.

Tačiau tai ne mano terminologija. Kaip atrodo man, viskas yra daug paprasčiau, fabula taip pat gerai žinoma, kai matai, jog iš pažiūros tarsi ir normalus žmogus ima išpardavinėti savo sielos akcijas. Ne paslaptis ir tai – kas superka tokias akcijas…

Šiandien taip pat sužinojau, kad TV kamera gali tapti savotišku rentgenu, nes spoksodamas į ekraną mačiau, kad anoje pusėje skeryčiojosi, kažką kalbėjo, o po užstrigę tylėjo žmonės, kurių veidai buvo padengti sielos mirties patina.

Laukite reportažo tęsinio…