Donaldas Trumpas iš Škotijos pasiuntė įspėjimą Europos Sąjungai: „Kalbant apie imigraciją, geriau susiimkite.“ Jis pridūrė: „Netrukus Europos nebeturėsite.“
JAV prezidentas Europos lyderiams tiesiai į akis pasakė tai, ką beveik visi tyliai pripažįsta. „Didysis pakeitimas“ (Great Replacement) nebuvo sąmokslo teorija. Tai liūdna realybė. Galbūt Trumpo žodžiai – gera proga sugrįžti prie ištakų ir atvirai atsakyti į svarbiausią klausimą, kuris rūpi visiems europiečiams: kada mes praradome Europą?
Dažnai, kalbant apie tapatybės griovimo procesą, sunku nurodyti vieną istorinį etapą kaip vienintelį priežastinį veiksnį. Tačiau šiuo atveju mes, europiečiai, turime mirties liudijimą juodu ant balto – jis buvo surašytas prieš dvidešimt metų. Naujų Europos Sąjungos konstitucinių nuostatų tekstas buvo rengiamas nuo 2002 m. Esminis ginčo klausimas, kuris tuomet beveik liko nepastebėtas, vėlesnių įvykių šviesoje pasirodė esąs lemtingas: atsisakymas į Konstituciją įrašyti aiškią nuorodą į Europos krikščioniškąsias šaknis.
Tokį sveiku protu pagrįstą ir neabejotiną istorinę tiesą patvirtinantį įrašą palaikė tokios šalys kaip Lenkija, Airija, Ispanija ir Italija. Tačiau Prancūzija, Belgija, Švedija, Danija, Suomija ir Nyderlandai tam ryžtingai priešinosi, reikalaudamos pasaulietinės Konstitucijos. Jos laimėjo. 2004 m. Europos Vadovų Taryba patvirtino galutinį tekstą, kuriame nebuvo jokios užuominos apie Europos krikščioniškąją kilmę. Vietoj to, Sąjungos moralinis ir kultūrinis pagrindas faktiškai buvo atiduotas Prancūzijos laisvųjų mūrininkų (masonų) skelbtai ideologijai.
Nors prancūzų ir olandų rinkėjai referendumuose atmetė šią Konstituciją, o ji griuvo kitais metais, 2007 m. Lisabonos sutartis atkūrė konstitucinį tekstą, išlaikydama tyčinį krikščioniškosios kultūros kaip vienijančio Europos stuburo praleidimą. Tai nebūtų buvę įmanoma be dar vienos Vokietijos krikdemų išdavystės, kai ši partija pasirinko neva kompromisinę, bet dviprasmišką formuluotę, aiškindama, esą tokia nuoroda neturėtų praktinės reikšmės. Jei gyvenote tuo metu, tikriausiai prisimenate, kaip Vokietijos krikščionys demokratai tikėjo, kad piliečiams rūpi vien ekonomika, o ne kultūrinės kovos.
Žinoma, nė vienas jų nepaisė Christopherio Dawsono perspėjimų knygoje „Understanding Europe“: „Būtina suvokti, kad krikščioniškoji bendruomenė praeityje nebuvo pamaldi idėja, o teisinis faktas, kurio pagrindu buvo organizuota Vakarų kultūros visuomenė.“
Jie taip pat nekreipė dėmesio į Hilairo Belloco žodžius knygoje „Europe and the Faith“: „Mūsų europinė struktūra, pastatyta ant kilnių klasikinės antikos pamatų, buvo suformuota, egzistuoja ir išliks tik Katalikų Bažnyčios rėmuose. Europa sugrįš prie Tikėjimo, arba ji pražus. Tikėjimas yra Europa. Ir Europa yra Tikėjimas.“
Grįžkime į 2025-uosius ir leiskime sau akimirką pasimėgauti poetine teisybe: Prancūzija, Belgija, Švedija, Danija, Suomija ir Nyderlandai – šalys, labiausiai stūmusios pasaulietinę Europą – šiandien susiduria su didžiausiomis saugumo problemomis, kurias kelia neteisėta arabų kilmės imigracija. Jos tampa nuolatiniais išpuolių taikiniais ir patiria kraštutinę islamizaciją savo didmiesčių milžiniškuose getuose. Nereikia stebėtis: krikščionybės pašalinimas nesukūrė laisvesnių, tolerantiškesnių, demokratiškesnių visuomenių, o tik labiau pažeidžiamas islamo kolonizacijai – priešingai laisvei, tolerancijai ir demokratijai. Deja, blogų idėjų neįmanoma patikrinti laboratorijoje ar išbandyti su žiurkėmis – istorija pati pateikia verdiktą, kai jos virsta realybe.
Naujosios Europos steigiamasis tekstas kultūriškai susilpnino Sąjungą, atsisakius to, kas kadaise buvo jos vienijimosi priežastis – krikščionybės. Konstitucijos rengėjai būtų pasielgę išmintingai, jei būtų atlikę paprastą istorinį protinį eksperimentą – pagalvoję, kas būtų, jei krikščionybė nebūtų plitusi Europoje. Toks eksperimentas šiandien, 2025 m., kelia šiurpą, nes rezultatas stulbinamai primena dabartinę Senojo žemyno būklę.
Blogų idėjų neįmanoma patikrinti laboratorijoje ar išbandyti su žiurkėmis – istorija pati pateikia verdiktą, kai jos virsta realybe.
Įsivaizduokime, kaip atrodytų istorija, jei Kristaus mokiniai nebūtų evangelizavę Europos:
I a. po Kr.: Roma vis dar garbina Jupiterį, imperija nežino monoteizmo, o jos teritorijos suskaidytos į vietinius kultus. Nors Mitros misterijų kultas tampa kariuomenės religija, šiaurės tautos tebepagarbina Torą. Imperijai žlugus lieka nevienalytė, daugiausia politeistinė teritorija. Be krikščioniškųjų vienuolynų, vienuolių ir kunigų – be perrašinėtojų – žlunga klasikinės Antikos paveldas, o lotynų ir graikų kalbos skyla į vietinius dialektus, nebelieka bendros kultūrinės kalbos.
Nuo VII a.: islamo ekspansijai į Europą niekas nesipriešina; kalifatai užkariauja Ispaniją, pietinę Galiją ir Italiją. Didieji Europos miestai islamizuojami, Kryžiaus žygių nėra – vyksta tik gentiniai karai ar kovos dėl išteklių.
Nėra popiežiaus – arba jei yra, tai jis neturi visuotinio dvasinio autoriteto; Roma nėra Vakarų pasaulio dvasinis centras. Renesansas gimsta ne Italijoje, o Aleksandrijoje ar Bagdade. Nėra katalikiškų universitetų, tik vietiniai šventyklų kultai su pagoniškomis apeigomis. Krikščionybės mene nėra: jokio Kristaus, jokios Mergelės, jokios didingos katedros – tik Saulės šventyklos miestų centruose.
Amerika lieka neatrasta ir neevangelizuota; vietiniai gyventojai toliau aukoja žmones savo dievams – bent jau iki tol, kol atvyksta arabai, įvedantys kitokią, bet ne mažiau brutalią aukojimo formą.
XVII a.: visuotinės teisės egzistuoja tik silpnoje formoje, nes jos nepagrįstos visų žmonių lygybe ir orumu kaip to paties Dievo vaikų, o tik gentiniu moralės kodeksu, kintančiu pagal vyraujančios tautos papročius. Vienintelis Europos miestus jungiantis dalykas – prekyba, bet net ir tada negalime kalbėti apie „Europą“, nes tokio vieneto nėra.
Moralinis peizažas: šiauriečiai garbina Odiną ir Torą, Viduržemio jūros regionas – Mitrą, vakaruose viešpatauja kalifatai, o Britų salose – keltų Beltaino ir Samaino apeigos. Sezonai diktuoja kalendorių, aukos dievams – kasdienybės dalis. Tokia kultūriškai atsilikusi, pagonybės dominuojama Europa galiausiai praryjama islamo, kuris pasinaudoja tiek Apšvietos sekuliaristų paliktu moraliniu vakuumu, tiek gamtos stichijoms lenkiančių religijų nenuoseklumu.
Nors ir koks beprotiškas atrodytų šis scenarijus, būtent tokią Europą prieš dvidešimt metų siekė sukurti svarbiausi žemyno lyderiai. Ir galiausiai būtent tokią jie ją ir turi: nihilistinę, sekuliarią Europą, kuri, kaip sakė Chestertonas, netiki Dievu, todėl tiki bet kuo; kuri atsisako žmogaus teisių; kuri nebemato žmogaus gyvybės kaip turinčios neatimamą orumą; kuri leidžia žudyti negimusius kūdikius, bet draudžia tai daryti, jei tie kūdikiai – gyvūnai, jiems suteikdama aplinkosaugos kultą, bauginamai primenantį ikikrikščionišką pagonybę. Ir tuo pat metu ji pamažu pasiduoda islamizacijai, stebėdama savo žmonių mirtis nuo teroristinių išpuolių, net nesugebėdama atvirai įvardyti neteisėtos imigracijos problemos.
Nežinau, ar tai ką nors pakeis, bet kažkaip trumpi ir aštrūs Trumpo žodžiai priminė Europos lyderiams apie jų didžiausią nesėkmę. Mąstant apie šią neatleistiną kolektyvinę katastrofą, neišvengiamai prisimenamas Ronaldo A. Knoxo senas pamokslas:
„Mes galime apleisti Katalikų Bažnyčią tik dėl tokio dvasinio statinio, kuris būtų geresni namai nei pati Katalikų Bažnyčia… Kur mes rasime tokį apreiškimą, tokius dvasinius namus, tokį įkvėpimo šaltinį? Niekur pasaulyje nėra kitos sistemos, kuri net galėtų pretenduotų į tai, ką teigia Katalikų Bažnyčia. Ar mes turime apleisti katalikų tikėjimą dėl kažko, kas yra mažiau nei katalikų tikėjimas?“
Šaltinis EUROPEAN CONSERVATIVE
klausimėlis: o kaip su kryžiaus žygiais į Lietuvą?
Avansu praradome 1945 metais Potsdame.
Kai Liuteris, neapsikentęs popieziu ir vyskupų amoraliu elgesiu, įvykdė revoliuciją Bažnyčioje, revoliucijos ivyko ir visuomenėje, Vakarų pasaulis ėmė ristis žemyn, moraliai degraduotis. Tai tęsiasi iki šiol. Sumaterialejusi ir degradavusi visuomenė atsisakė ir Bažnyčios. Taigi Liuteris, pats to nenorėdamas, pradėjo Vakarų pasaulio degradaciją
,,Taigi Liuteris, pats to nenorėdamas, pradėjo Vakarų pasaulio degradaciją”
Norėjo kaip geriau, o gavosi kaip visada. Ir taip nuo Pasaulio pradžios…
Ne tik Adomas, bet ir visas Pasaulis sukurtas pagal šū*d*adievio paveikslą ir panašumą…
Visa kas gerai prasideda blogai baigiasi. O kas prasideda blogai – baigiasi absoliučiai blogai.
Kaip ir sakė Liuteris Katalikų bažnyčios mokymas apie žmogaus seksualumą pajungtą šventumui nėra pasiekiamas.(Nėra pasiekiamas be Dievo malonės).Gal todėl buvęs kunigas,reformacijos tėvas pats nebuvo labai moralus susimetęs su buvusia vienuole.Tik ko nežinojo,ar nenorėjo pripažinti dėl savo siaurų politinių interesų protestantų lyderiai Liuteris,Kalvinas,Zwingli jog kiekviename šimtmetyje Dievas iš vidaus pašaukia šventųjų savo bažnyčiai reformuoti ir pašventinti.Taip nuo medžio nukirsta šaka laikui atėjus nudžiūna,kad ir kokia didelė ji būtų.
Apreiškimas, o kartu ir įkvėpimo šaltinis, yra.
Dvasinius namus kurs ateities kartos, nes dabartinės yra nepajėgios. Kartu bus sukurta ir sistema, kurioje tikrasis dvasingumas bus svarbiausias vienijantis veiksnys. Ir tai bus daug geresni namai nei viskas, kas yra sukurta iki šiol.
Deja, kol kas senoji sistema yra priversta sugriūti. Ją griauna ir idiotiška politika, tame tarpe ir kvaila migracijos politika, ir seni krikščionybės iškraipymai, kurie yra persidavę ir katalikų bažnyčiai, ir daugybei sektų.
Jeigu religija nevienija visų tikėjimų dvasingų žmonių, ji nėra tikroji religija.
Tam, kad religija būtų geriausia, nebūtina jai skelbtis geriausia, ji tokia turėtų tapti. Ir taps, kada vadovausis tikru Apreiškimu ir tais Apreiškimais, kurie paskendo žmonių iškraipymuose, be to, tikrasis Apreiškimas taip pat turi išvengti iškraipymų…
Sakai, Apreiškimas. Hmmm ?!!!
Sakai, ,,tikrasis Apreiškimas”…
Dar negimė tas kuris (man) paaiškintų ir išaiškintų:
1. KODĖL tie visi aPREIŠKIMAI (!) yra ,,lievi”?
2. Kodėl tų aPREIŠKIMŲ siuntėjai, ar perdavėjai, išmanydami ar žinodami didžias gamtos paslaptis (plačiąja prasme), vis ir vis siunčia tokias religines formas, kurios išvirsta į melą, į smurtą, į kruvinus pavidalus?
3. Kodėl tie siuntėjai VISIŠKAI negloboja ir net nesaugo DORŲ ir PROTINGŲ (viename asmenyje), a?
4. Kodėl Dievas, dIEVAS, dievai, gamta, kiti žmonės (politikai, užkariautojai, okupantai) NAIKINA protingus?
5. Kodėl žemiškų reikalų tvarkymas vis atitenka niekšams? Ir kuo toliau, tuo labiau…
Pasakyk BENT VIENĄ PRIEŽASTĮ, kodėl doras ir mąstantis žmogus, tuos VISUS antgamtinius veikėjus neturėtų pasiųsti…
Prometėjas ir Liuciferis.
Prometėjas – graikų mitinis personažas žmonėms nešęs dievišką ugnį (ir šviesą) PAČIŲ dievų buvo prikaltas prie uolos…
Liuciferis – šviesos nešėjas – buvo apšmeižtas, apklijuotas blogosios dvasios etikete (kai negali įkąsti, tai bent apspjauna)…
Blogasis dievas pasisavino gerojo dievo vaizdinį (įvaizdį), apsimetė ‘geruoju’ dievu ir UŽVALDĖ pasaulį… Ar ne iš čia visos pasaulio problemos, a? Ar ne iš čia ‘valdžia ir garbė’ aukščiausioje kotiruotėje?
O gerasis Liuciferis apšmeižtas ir suniekintas… (Ir čia kalbu visiškai ne apie satanistus, tai atskira kalba !!!)
Apie tai kalba senovės Egipto dievų Seto ir Horo istorija…
Apie tai byloja karaliaus uždariusio į požemį savo brolį (dėl valdžios…) istorija…
Tai VISUMOS fraktališkumas (!!!), tai fraktalizmo dėsnis…
Kodėl turėčiau, ar galėčiau tikėti dar kažinkokiais mesijais, JEIGU VISUMOS dėsniai nesikeičia…
Žmonijos istorija persunkta vis naujos Auroros sublizgėjimu šū*d*adievio užvaldytame pasaulyje.
Biblijoje, tik vertime į lotynų kalbą (!!!), aiškiai parašyta: ‘kvailių skaičius begalinis’.
…ne karta buvo israstas benzo pakaitalas vanduo….tik isradejai kaip mat prasapdavo.Stai tau ir atsakymas i visus klausimus.Sekit pinionzus – lengva,kaip du pirstu….
Gal taip.yra todėl, kad pasaulį nuo pat jo pradžių valdo levitai?
Jei musulmonai ir pagonys Afrikoje ir Indijoje daugintųsi ekologiškai, joks replacementas krikščioniškai Europai negrėstų.
Krikščionybė irgi atsilikusi nuo demografinių ir ekologinių dabarties problemų tinkamo sureikšminimo. Galima ES Konstitucijoje pripažinti krikščioniškas Europos šaknis, bet jei iš to seks kad krikščionys turi daugintis neatsilikdami nuo Islamo išpažintojų, planeta vis viena ilgai nealaikys. Ir reikės žmonijai ieškoti Replacemento. Ir Gamta jį ras.
..pargrizus pagonyben visi daugintusi kaip kralikai ir likusiems butu kaput.
Po II pasaulinio karo,kai į JAV iš Europos pabėgę Markso palikuonys kartu su Sovietais Lenino palikuonimis nubrėžė Vakarų Europai Sex, drugs, and rock and roll gyvenimo linją,planą.Kitaip sakant Europos dešinė ranka buvo nukirsta kuri galėtų suvaldyti kairę.
..nukirtus desine Europos rankele ana patapo Geiropa su analine indulgencija.Uzejimas is kiemo.