Irena Vasinauskaitė. Meškuičių gimnazijos lituanistė išteisinta. Sveikiname!
Po beveik aštuonis mėnesius trukusio persekiojimo, atrodė, niekada nesibaigsiančių jos vedamų pamokų stebėjimo, ikiteisminių tyrimų, teismų ir kitokių persekiojimų, Šiaulių Apylinkės teismas nusprendė Meškuičių gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Lionei Sarpauskienei „administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 72 straipsnio 3 dalį nutraukti“. Pilietinis portalas Tiesos.lt visą pedagogės terorizavimo laiką buvo šalia, kad galėtų paliudyti – drąsa ir sutelktumas garantuoja pergalę net klaidžiausiuose teisingumo paieškų keliuose.
Bausmė už principingumą?
2013 metų spalio mėnesį, nebeapsikęsdami tuometinio Meškuičių gimnazijos vadovo Algio Mačiulio savivalės, aktyvūs pedagogai bei darbuotojai įkūrė šioje ugdymo įstaigoje Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos skyrių. Viena jo steigėjų, lituanistė Lionė Sarpauskienė, buvo išrinkta į organizacijos valdantįjį organą – komitetą. Kaip vėliau paaiškėjo, būtent šis faktas labai padėjo mokytojai išlikti darbe bei išsaugoti orumą.
Tik susipažinusi su L.Sarpauskiene supratau, kad jos išvaizda apgaulinga. Liauna, trapi, į konfliktus nesivelianti, jautri moteris yra be galo principinga. Ne dėl to, kad parodytų savo galią ar valią, bet kad vaikai, kaip ji vadina savo mokinius, išmoktų gimtąją kalbą, pažintų literatūrą bei šio to savo gyvenime pasiektų.
Pernai, kalbėdamasi su Tautinės mokyklos koncepcijos kūrėjos Meilės Lukšienės mokiniu, buvusiu Lietuvos kultūros ir švietimo ministru Dariumi Kuoliu, jo klausiau, ar veikė mūsų valstybėje nors viena tokia mokykla. Mano klausimas D.Kuolį prajuokino. Jis paaiškino, kad turi susiformuoti visa sistema, o dabar mokyklose tautiškumo likę tiek, kiek jo geba mokiniams perteikti stiprūs ten dirbą lituanistai.
Prašau gerbiamų skaitytojų pateisinti mano šališkumą Lionės Sarpauskienės persekiojimo istorijoje. Šios pedagogės palaikymas atsirado ne tuščioje vietoje: daugiau nei trisdešimt metų gimtosios kalbos ir literatūros mokanti moteris yra taip ir nerealizuotos Tautinės mokyklos koncepcijos šviesulys provincijos gimnazijoje.
„Ji nė vienos nuobaudos nėra gavusi. Tik padėkas prie visų valdžių užsidirbdavo. L.Sarpauskienė ir pati Meškuičių gimnaziją yra baigusi – dabar lituanistės kabinetas ten pat, kur buvo moksleivės Lionės klasė. Ją palaikydami pasirašė per 200 miestelio gyventojų: jos buvę mokiniai ar dabar besimokančiųjų tėvai,“ – sako gimnazijos profsąjungos lyderė Ilona Tiknienė.
Kad Lionė Sarpauskienė yra puiki pedagogė, pripažino net gimnazistų dejonėmis patikėję tėvai, kuomet mokyklos administracijai skųsdami reikliąją mokytoją, prašė jos nekeisti, o leisti toliau mokyti jų vaikus.
„Dar pačioje mūsų profsąjunginės veiklos pradžioje, kai direktorius A.Mačiulis paprašė L.Sarpauskienės nepažangiam mokiniui parašyti nepelnytą įvertinimą, kad tik šis pagaliau mokyklą baigtų, ji kategoriškai atsisakė. Mokytoja niekada nepelnytai nevertino ar negyrė. Jos principingumas ir darbštumas – niekam ne paslaptis. Todėl ir užsitraukė gimnazijos [dabar jau buvusių – aut.past.] vadovių Jūratės Jankauskienės ir Margaritos Pavilionienės nemalonę“, – pasakojo I.Tiknienė.
Tačiau tos „užsitrauktosios nemalonės“ mokytojai Lionei Sarpauskienei kainavo brangiai. Nemažą 2016–2017-ųjų mokslo metų dalį jos pamokas diena dienon stebėjo „revizoriai“. Tiesa, jie konstatavo, kad pedagogė puikiai sutaria su gimnazistais, gerai dėsto savo dalyką.
Pedagoginė konkurencija ar neapykanta aktyviajai profsąjungai?
Nežinia dėl ko, galima tik spėlioti, kad negebėdamos prikibti prie L.Sarpauskienės profesionalumo, gimnazijos vadovės nutarė pasitelkti įtakingų tėvelių dukras bei jų draugus. Taip asmeninėje konkurencinėje „kovoje“ imta išnaudoti mokinius. Pastarieji vieną kino peržiūrų naktį, sulaukę patikinimų, kad mokytojai L.Sarpauskienei „nieko nebus“, neva ją tik „pabars“, ėmė ir tarsi konvejeriu prirašė moksleivių leksikai nebūdingų skundų. Nepilnamečių įstatyminiai atstovai – tėvai apie tokią akciją informuoti nebuvo, o vėliau panorę atsiimti savo vaikų raštus, jų negalėjo atgauti.
Tokiu neteisėtu būdu gimnazijos „Vaiko gerovės komisija“ [buvusi vadovė – Margarita Pavilionienė – aut. past.] įsigijo dar vieną kozirį „kovoje“ su principingąja L.Sarpauskiene, nes į situacijos Meškuičiuose aiškinimą įsijungė Vaiko teises ginantys specialistai. To nepakako, tuomet moksleivės įrašytą lituanistės kalbos ištrauka buvo perduota policijai. Pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Ir dar. Birželio 1-ąją, Pasaulinę Vaikų gynimo dieną, gimnazijoje apsilankė policijos pareigūnai bei apklausė mokinius. Vėl buvo pažeistos nepilnamečių bei jų įstatyminių atstovų teisės – pareigūnai bendravo su vaikais be tėvų žinios. Kai kurie moksleiviai, patyrę šoką, net pabėgo iš mokyklos.
Visi šie neteisėti, administracijos savivalės veiksmai susidoroti su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja vyko jai sergant.
Labai taikliai, vėliau, jau vykstant administracinės bylos nagrinėjimui Šiaulių apylinkės teisme, išklausęs gimnazijos direktorės J.Jankauskienės liudijimą apie neva Lionės Sarpauskienės mokiniams darytą psichologinį spaudimą, teisėjas Marius Steponaitis paklausė, „O mokytojai Sarpauskienei nebuvo daromas psichologinis spaudimas?“. Sulaukta atsakymo, kad toks tyrimas gimnazijoje nebuvo atliekamas. Niekas nesuformavo ir specialistų komisijos, kad būtų patikrinta, ar teisingai moksleivių darbus vertina teisiama lituanistė. Nežinia, kodėl taip pasielgta: nenorėta ar nebuvo daugiau reikiamos kvalifikacijos pedagogų. Beje, tame pačiame teisme J.Jankauskienė prisipažino, kad L.Sarpauskienė yra aukščiausios kvalifikacijos specialistė, kitos tokios gimnazijoje nėra.
Kai teismo posėdžio metu liudijusiai mamai buvo parodytas jos vaiko rašytas skundas su ištaisytomis rašybos klaidomis, ši tik raustelėjo ir prisipažino pasirašiusi tėvų pageidavimą, kad mokytoja Lionė Sarpauskienė ir toliau mokytų jos vaiką gimtosios kalbos.
Kodėl buvo laužomi likimai: gadinama sveikata ir leidžiami pinigai?
Pradėdama rašyti, kaip aš pati vadinu, „Meškuičių serialą“, susipažinau su dideliu dokumentų kiekiu ir supratau, kad šioje Šiaulių rajono gimnazijoje švietimo skauduliai išvešėjo tuomet, kai Lietuvos švietimui ir atitinkamai – Gintaras Steponavičius ir Remigijus Šimašius – aut. past.]. Vadinasi, didžiausia rinkėjų klaida yra balsavimas už tokius politikus, kurie mūsų valstybėje bei savivaldybėse liberalams perduoda švietimo ir teisės klausimų kuravimas.
Nusirista iki tokio „liberalumo“, kai nebelieka elementaraus bendrystės balanso. Pageidaujate pavyzdžių ? Mokytojus Lietuvoje jau stumdo, muša, pila fekalijas ant galvos. O jei mokinys prastai arba visai nesimoko, jam negalima pasakyti, kad jo laukia beraštystė, nes būsimasis beraštis patirs psichologinę traumą.
Apie pedagogų niekinimą, jų patiriamas skriaudas, patyčias niekas nekalba. Matyt, mūsų šalyje „nebemadinga“ išsamiai situacijas išsiaiškinti ir tik tuomet jas vertinti. Daug lengviau liberaliai papostringauti apie vaikų teises, tarp eilučių nutylint jų pareigas.
Manau, kad Meškuičių gimnazijos administracija, keršydama aktyviems profsąjungiečiams, tikėjosi, kad persekiodama Lionę Sarpauskienę, ją palauš, o kitus pilietiškus žmones tiesiog įbaugins. Net Šiaulių savivaldybės administracijos darbuotojų bei tarybos politikų tarpe buvo suformuota nuomonė, kad „tie iš Meškuičių – tai durneliai“.
Be to, nedaug šios istorijos stebėtojų tarpe buvo optimistų, tikinčių visiška lituanistės pergale administracinėje byloje, kuri kainavo sugadintą L.Sarpauskienės bei jos šeimos narių sveikatą bei nemažus pinigus. Rašau šias eilutes ir prisimenu, dvi Lionės Sarpauskienės mintis, pasakytas gana kritiškais jos gyvenimo momentais. Pirmoji: „Kiekvieną kartą, kai važiuoju į apklausas ar į teismą, mano beveik 84 metų mama palydi iki slenksčio ir peržegnoja…“
Dievas padeda susivienijusiems tiesoje.
Antroji, ilgesingai ištarta 2017–2018 mokslo metų išvakarėse, kuomet dar nebuvo aiškios tyrimų ir bylos baigtys: „Labai pasiilgau vaikų…“
Dabar, tikiuosi, jau nebeliko nesuprantančių, kad L.Sarpauskienės vaikais, kuriuos ji mokė daugiau nei penkerius metus, pasinaudojo liberaliomis idėjomis persisotinę suaugusieji, nė akimirkai nesusimąstę, kad laužo ir gimnazistų likimus [viena mergaitė net pakeitė mokymo įstaigą – aut.past.], padarydami juos įrankiais savosiose ambicijų kovose.
O šiuo metu Šiaulių rajono Meškuičių gimnazijoje ramu, vyrauja sveika darbinė aplinka ir yra vilties, kad K.Binkio „Atžalyno“ dvasia gyva.
PRIEDAI. L.Sarpauskienės ir advokatės O.Ragauskienės baigiamosios kalbos Šiaulių Apylinkės teisme.
* * *
Mokytojos Lionės Sarpauskienės baigiamoji kalba
Gerbiamas Teisme,
Šiandien esu čia kaip kaltinamoji, mano vietoje, manau, nenorėtų atsidurti nė vienas. Jau geras pusmetis esu mūsų mažo gražaus miestelio apkalbų, kitaip sakant, dėmesio centre. Negana to, lyg būčiau baisi nusikaltėlė, mokyklos administracijos pastangomis buvo inicijuojamas baudžiamasis, civilinis ir administracinis teisinis persekiojimas.
Esu meškuitietė ir savo gimtajai mokyklai jau atidaviau daugiau nei 30 darbo metų – visi jie pažymėti pareigos ir atsakomybės už vaiko ateitį. Mano pastangos buvo įvertintos mokyklos direktorių, švietimo skyriaus vedėjų, Šiaulių rajono merų (beje, 2017 m. birželio 25 d. gauta paskutinioji padėka). Bet man svarbiausia, kad nuolat jaučiu buvusių ir esamų mokinių dėkingumą, pagarbą ir palaikymą.
„Konfliktinė“ situacija susiklostė 2017 m. kovo 16 dieną IIG klasės tėvų susirinkime (jame dalyvavo direktorė ir abi jos pavaduotojos – paprastai visa administracija savo dėmesiu susirinkimuose nelepina: dabar, praėjus kuriam laikui, kyla klausimas, ar tik nebuvo viskas jau tąkart suplanuota?). Vienai mamai išreiškus nepasitenkinimą mano darbu, direktorė ir jos pagalbininkės nė nebandė klausimo spręsti individualiai, o šią istoriją „išpūtė“ – taip atsirado mokytojos ir auklėtojos tarnybiniai pranešimai, mokinių paaiškinimai, sudaryta komisija ir jos sprendimai … ir teisminiai procesai, kurių galėjo ir nebūti.
Noriu atkreipti dėmesį, kad iškilus incidentui tiek direktorė, tiek klasės vadovė galėjo paskambinti man ir paprašyti ateiti į susirinkimą ir apie mane bei mano neva nuolatinį pasibaisėtiną elgesį su mokiniais buvo galima kalbėtis tiesiai, ne už akių. Kodėl jos to nepadarė? Neaišku. Niekada nesu atsisakiusi atvykti į organizuojamus klasės tėvų susirinkimus. Be to, jei iš tiesų, kaip teigiama tarnybiniuose pranešimuose, psichologinis smurtas ir patyčios iš mano pusės tęsėsi ilgą laiką, kodėl auklėtoja ir mokytoja nepasikalbėjo su manimi, nesilankė mano pamokose, nebandė išsiaiškinti, neinformavo tėvų, galų gale, kodėl anksčiau nesikreipė į mokyklos administraciją – juk aš dėl neva netinkamo elgesio su mokiniais nesu gavusi jokių nuobaudų. Maža to, 2017 m. kovo 21 d. žodžiu, o kovo 23 d. raštu kreipiausi į direktorę, kad būtų sukviestas tėvų susirinkimas – juk buvo kalbama apie mokinių žeminimą, menkinimą. Man atrodo, bet kurios mokyklos administracija turėtų būti suinteresuota išsiaiškinti šią situaciją iki galo ir sąžiningai: tai turi būti padaryta, kad neliktų dviprasmybių tų pačių moksleivių labui.
Pagaliau buvo galima sudaryti komisiją, kuri patikrintų mano įvertintus moksleivių darbus ir tiesa būtų paaiškėjusi iš karto.
Viena svarbi detalė: IIG klasės auklėtoja R. Serpauskienė yra mano giminaitė – asmeninius, nesantaikos užaštrintus santykius ji bando su manim suvesti per auklėtinius, kuriems dėsčiau lietuvių kalbą. Iš pateikto tarnybinio pranešimo nesunku suprasti, kad mano giminaitė pati net nesiekė išsiaiškinti, kodėl kai kurie mokiniai neva bijo lietuvių kalbos mokytojos L. Sarpauskienės. Klasės auklėtoja pripažįsta: vadovavosi tik tuo, ką girdėjo kalbant moksleivius tarpusavy, o pasikalbėjusi su auklėtine D. V., ji, matyt, nusprendė, kad pasitaikė puiki proga su manimi suvesti asmenines sąskaitas. Kaip klasės auklėtoja, ji juk galėjo dalyvauti mano vedamose pamokose bei pasikalbėti apie auklėtinių pažangą ir su manimi asmeniškai, ir su moksleiviais ir išsiaiškinti tikrąsias priežastis, dėl ko jos auklėtiniai patiria, jei išties patiria, stresą, ar tikrai bijo klausti apie gaunamas užduotis, jei kas yra neaišku, ar tikrai aš tiek keikiuosi per pamokas ir šiaip neetiškai bendrauju su mokiniais. Deja, ji to nepadarė.
Iš R. Serpauskienės tarnybinio pranešimo supratau, kad tokia „bloga“ padėtis tęsėsi ne vienerius metus. Jei tėvai, kaip sakoma tarnybiniame R. Serpauskienės pranešime, „teigė, jog taip mokytoja elgėsi ir anksčiau, kitose klasėse“ ir „elgesio ne tik nepakeitė, bet ir keršydavo“, tai kodėl ji toleravo tokį elgesį tiek metų ir nesikreipė į mokyklos administraciją – o juk šiai klasei dėsčiau net 6 metus? Kodėl būtent dabar iškilo „ši problema“ ir kodėl, kaip teigiama jos tarnybiniame pranešime, tėvai norėtų, kad aš ir toliau mokyčiau IIG klasės mokinius? Kiek kartų dalyvavau tėvų susirinkimuose, klasės auklėtoja šios problemos man nė karto nėra išsakiusi, nes jos nėra…, niekada ir nebuvo.
R. Serpauskienės tarnybiniame pranešime ir mokinių paaiškinimuose teigiama, kad mokinius išvadinau necenzūriniais žodžiais. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad apie 2017 m. kovo 13 d. incidentą savo paaiškinimuose kalba net 3 mokiniai, nors tą dieną jų mokykloje nė nebuvo. Atidžiau įsiskaičius į mokinių paaiškinimus, akivaizdu, kad jie panašūs savo turiniu, leksika bei žodžių junginiais, kurių jų kalboje nesu girdėjusi: jie tarsi padiktuoti ar viena ranka sukurti. Mokiniai galėjo būti susitarę kaltindami dėl patiriamo streso ar nepagarbaus elgesio, be to, nedrįso prieštarauti direktorės pavaduotojai M.Pavilionienei [buvusi Vilkonienė], kuri vadovavo Vaiko gerovės komisijai. Kadangi aš esu griežta ir reikli mokytoja, o mokiniai, sakykim atvirai, vengia ar net tingi mokytis ir bet kokią kritiką jie priima kaip įžeidimą – narcicizmo požymiai labai ryškūs ne tik šių jaunuolių grupei. Stresą jie galbūt patiria suprasdami, kad neturi žinių, o egzaminą teks laikyti, be to, ir tėvai, be abejo, negiria už dvejetus.
Garso įraše, kurį mokinė padarė neteisėtai pamokos metu, nėra jokių keiksmažodžių, užfiksuotų protokole, kuriais aš neva išvadinau IIG klasės mokinius. Neaišku, ir kuriems mokiniams, kaip teigiama, buvo skirti šie žodžiai, kas iš IG klasės mokinių galėtų patvirtinti apie mano netinkamą elgesį IIG klasėje? Pagaliau neaišku – kada, kuriuo metu tas įrašas buvo darytas.
IG klasės auklėtojos Erikos Valuntienės tarnybinio pranešimo pirmasis sakinys: „Būdama IG klasės vadove privalau pranešti apie mane pasiekusius ir nerimą keliančius signalus dėl lietuvių kalbos pamokų šioje klasėje“ aiškiai parodo, kad klasės vadovė rašo tarnybinį pranešimą vadovaudamasi gandų lygio informacija arba suokalbyje su IIG klasės auklėtoja ir administracijos personalu. IG klasės vadovė tarnybiniame pranešime nurodo apie netinkamą mano elgesį, bet neįvardija, kokie mokiniai konkrečiai apibūdino mano elgesį kaip netinkamą. Šiai klasei mokytoja E. Valuntienė vadovauja nuo 2016 m. rugsėjo 1d., tačiau kaip klasės vadovė niekada nesidomėjo, kaip sekasi jos auklėtiniams, neinformavo, kad organizuojamas klasės tėvų susirinkimas, kuriame ir galima būtų išspręsti daug svarbių klausimų. Manau, kad mokytoja E. Valuntienė yra šališka ir neobjektyvi mano atžvilgiu, nes su manimi asmeniškai ši kolegė nė karto nesikalbėjo apie jos auklėtinių neva patiriamus nepatogumus lietuvių kalbos pamokų metu.
Aš priklausau LŠDPS Šiaulių r. Meškuičių gimnazijos profesinės organizacijos komitetui, kuris aktyviai gina darbuotojų teises, todėl, manau, esu neparanki gimnazijos direktorei ir visai administracijai. Kadangi jokių priekaištų ar nuobaudų dėl savo darbo neturėjau, buvo bandoma pasinaudoti visomis įmanomomis priemonėmis, netgi įtraukiant nepilnamečius vaikus, ir taip užtikrinti direktorės J. Jankauskienės tolimesnį viešpatavimą. Tuo tikslu 2017 m. birželio 1 d. apie 11.val Meškuičių gimnazijos patalpose be tėvų žinios policijos pareigūnų buvo apklausinėjami nepilnamečiai vaikai dalyvaujant mokyklos direktorei J. Jankauskienei ir pavaduotojai M. Vilkonienei- Šie faktai patvirtina, kad gimnazijos administracija piktnaudžiavo valdžia ir siekė bet kokia kaina sukurpti man bylą. Dėl šio klausimo kai kurie tėvai kreipėsi į Šiaulių r. savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrių, LR Vaiko teisių apsaugos kontrolierę ir į Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos imuniteto valdybą.
Civilinėje byloje Nr. 2 – 7548 -772/2017 2017m. rugsėjo 27d. Sprendimu – teisėjas Jonas Stubrys – nustatyta, jog gimnazijos direktorė J. Jankauskienė nesąžiningai, nesilaikydama įstatymų vienareikšmiškai bandė įtraukti vaikus, siekdama „užtikrinti Meškuičių gimnazijos direktorės Jūratės Jankauskienės viešpatavimą, pasinaudojant visomis įmanomomis priemonėmis, įskaitant tai, kad yra įtraukiami nepilnamečiai vaikai“. Teismas gimnazijos ieškinį atmetė kaip niekinį, nepagrįstą. Sprendimas įsiteisėjęs.
Civilinėje byloje Nr. 2 – 7264 – 797/2017 m. rugsėjo 27d. Sprendimu – teisėja Edita Kavaliauskienė – nenustatyta, jog aš, Lionė Sarpauskienė, sistemingai vykdžiau darbo drausmės pažeidimus ir galimai netgi nusikaltimus arba bent jau administracinio nusižengimo požymius atitinkančius veiksmus, kaip teigia Meškuičių gimnazija J. Jankauskienės asmenyje. Tai neįrodyta – Sprendimas įsiteisėjęs. Aš nesu bausta, priešingai, daugelį kartų skatinta – skirtos padėkos: paskutinė jų skirta šių metų birželio 25 d. Tikrai neįsivaizduoju, kokiais pagrindais sukurpta ši administracinė byla.
Byloje pasinaudota garso įrašu, kurį mokinė padarė neteisėtai kažkurios pamokos metu, jame nėra jokių keiksmažodžių, užfiksuotų protokole, vadinasi, kaltinimai man netgi klastojami. Ir tas įrašas įrodo tik tiek, kad esu griežta, reikli, reikalaujanti pasiruošti pamokoms, padaryti namų darbus ir įvertinu mokinius ne pagal jų tėvų užimamas pareigas ar visuomeninę padėtį ir autoritetą, o pagal turimas žinias.
Baigdama, gerbiamas Teisme, norėčiau dar kartą pabrėžti: įrodymų apie mano padarytus nusižengimus nėra. Visi kaltinimai mano atžvilgiu neturi jokio pagrindo ir neatlaiko kritikos, tačiau padarę daug žalos: dėl nepakeliamos psichologinės atmosferos darbe sutriko mano sveikata, todėl teko gydytis nuo 2017-04-18 iki 2017-08-09. Pasikėsinta – ir ne vieną kartą – į mano garbę ir orumą. Ir šiuo metu esu priversta patirti stresą bei įtampą, nes niekada nesu buvusi teisiama ar tardoma. Skaudžiai į mano asmenį nukreiptus kaltinimus reagavo ir mano šeima, mano vaikai. Dėl šios sukurptos bylos jaučiuosi diskriminuojama ne tik gimnazijos moksleivių, mokytojų ir aptarnaujančio personalo.
Šiuo metu dėstau lietuvių kalbą net keturiose klasėse (5, 7, 8, ir IIG) ir neturiu jokių priekaištų nei iš tėvų ar mokinių, nei iš mokyklos administracijos.
Lietuvoje tokių kaip ši mano arba analogiškų bylų daugėja: nuolat menkinamas pedagogo autoritetas, niekas nesirūpina jo psichologine savijauta. Susiklostė pernelyg keista praktika – mokinys visada teisus, o mokytojas, net jei jį muša, keikia, stumdo, šmeižia ar net pila ant galvos fekalijas – visada kaltas. Tikiuosi, kad gerbiamas Teismas deramai įvertins visus proceso dalyvių pateiktus argumentus ir priims nešališką, teisingą sprendimą.
