Instituto pozicija dėl reprodukcinės sveikatos įstatymo projekto

Lietuvos Respublikos Seimo
Sveikatos reikalų komitetui

POZICIJA 

Dėl Reprodukcinės sveikatos įstatymo projekto

2025-05-22

Šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime yra svarstomas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas Nr. XVP-286 (toliau – Įstatymo projektas), kuris kelia didelį susirūpinimą dėl prieštaravimo prigimtiniams žmogaus orumo ir gyvybės apsaugos principams. Įstatymo projektas yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintomis žmogaus teisėmis, neatitinka Lietuvos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų bei kelia grėsmę minties, sąžinės ir religijos laisvei. Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 147 straipsnio 7 dalimi, teikiame šią poziciją ir raginame Seimo narius bei komitetus nepritarti minėtam Įstatymo projektui.

Aborto „destigmatizavimas“. Įstatymo projektu siekiama normalizuoti abortą kaip tinkamą ir moralią šeimos planavimo priemonę ir padidinti jo prieinamumą. Projekto 2 straipsnio 13 dalis pateikia jaunimui palankių reprodukcinės sveikatos paslaugų apibrėžimą, kuriame nurodoma, kad tai apima ir nėštumo nutraukimą (abortą). Tokia paslauga pagal 3 straipsnio 4 dalį turinti būti patraukli paslaugos gavėjui. Lietuva išgyvena didžiulę demografinę krizę, kurios akivaizdoje  būtina rinktis gyvybės puoselėjimo politiką. Ne abortas, o šeimos kūrimas, santuoka ir atsakingas vaikų auginimas turi būti skatinamas, laikomas patraukliu sprendimu.

Visi abortai už valstybės biudžeto lėšas. Įstatymo projekto iniciatorių teigimu, „svarbi paskata rengti šį projektą – poreikis naikinti stigmą dėl nėštumo nutraukimo ir gerinti nėštumo nutraukimo paslaugos prieinamumą“. Įstatymo projekto 7 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad ši „nėštumo nutraukimo paslauga moteriai teikiama nemokamai, išlaidas kompensuojant iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų.“ Tai reiškia, jog visais atvejais abortai Lietuvoje taptų finansuojami iš sveikatos draudimo lėšų, nepriklausomai nuo to, ar abortas atliekamas dėl objektyvių medicininių indikacijų (kai būtina apsaugoti moters sveikatą, gyvybę, kai nustatomos išimtinės vaisiaus patologijos), ar „šeimos planavimo“ tikslais, nesusijusiais su sveikatos apsauga. Nėštumas nėra liga, kurią reikėtų „gydyti“ iš mokesčių mokėtojų lėšų išlaikomo Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF). Abortas taip pat neturėtų būti ir skatintinas valstybės kaip deramas, moralus ir teisingas šeimos planavimo kelias.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnis aiškiai nurodo, kad PSDF skirtas „žmogui susirgus“. Nėštumas nėra liga, todėl aborto finansavimas iš PSDF yra neteisėtas ir neteisingas.

Įsitikinimų ir sąžinės laisvės ignoravimas. Įstatymu įtvirtinta prievolė vykdyti cheminio ar chirurginio aborto procedūrą pažeistų gydytojų ir farmacininkų,  nepritariančių abortui dėl etinių, religinių ar sąžinės įsitikinimų, teises. Konstitucijos 29 straipsnis garantuoja sąžinės laisvę, o Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 9 straipsnis saugo teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Lygiai taip pat didelei daliai Lietuvos piliečių abortas yra moraliai nepriimtinas, nes jie supranta, kad žmogaus gyvybė prasideda apvaisinimo metu. Finansuodama abortus iš PSDF lėšų, valstybė priverstų šiuos piliečius netiesiogiai prisidėti prie procedūrų, kurios prieštarauja jų įsitikinimams, taip pažeisdama jų sąžinės laisvę.

Pavojus moterų sveikatai. Naujausi tyrimai atskleidžia nerimą keliančią tiesą apie mifepristono nesaugumą. 2017–2023 m. analizė, apėmusi 865 727 mifepristono sukeltus abortus, parodė, kad 10,93 % moterų per 45 dienas po preparato suvartojimo patiria sunkias komplikacijas, tokias kaip sepsis, kraujavimas ar infekcijos[i]. Tai 22 kartus daugiau, nei teigiama gamintojo informacijoje, remiantis senais tyrimais su 30 966 dalyviais, kur buvo nustatyta mažiau nei 0,5 % nepageidaujamų reiškinių dažnis.

Įstatymo projektas siūlo pratęsti medikamentinio aborto terminą iki 12 nėštumo savaičių, nors mifepristono (pagrindinio medikamentinio aborto vaisto) gamintojo charakteristikų santraukoje (SPC) aiškiai nurodoma, kad jis yra galimas tik iki 49 amenorėjos dienos, t. y. 9 savaitės. Tyrimai, kuriais remiasi gamintojas, buvo atlikti tik iki šio laikotarpio, todėl pratęsimas iki 12 savaičių kelia dar didesnį komplikacijų pavojų moterų sveikatai ir didesnę naštą Lietuvos sveikatos sistemai.

Lietuvoje 2024 m. medikamentiniai abortai sudarė apie 13 % visų abortų (681 mifepristono pakuotė), tačiau, įteisinus nemokamus abortus, jų dalis neabejotinai priartėtų prie Europos vidurkio – 63 %. Tai reikštų ne tik didesnes PSDF išlaidas, bet ir daugiau moterų, kenčiančių sunkias aborto pasekmes.

Sterilizacijos skatinimas. Greta sveikatos draudimo lėšomis finansuojamų abortų, įstatymo projektu siekiama įteisinti neribotą savanorišką chirurginę sterilizaciją šeimos planavimo tikslu. Projekto 2 straipsnio 12 dalis sterilizaciją apibrėžia taip: „Sterilizacija – savanoriškas chirurginis šeimos planavimo metodas, kuriuo siekiama ilgalaikio apsisaugojimo nuo nepageidaujamo nėštumo.“ 5 straipsnio (pavadinto „Šeimos planavimas“) 4 dalyje nurodoma, jog valstybė užtikrina, kad kontraceptinės priemonės būtų prieinamos nemokamai, o jų išlaidų kompensavimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras. Medicinos moksle sterilizacija priskiriama prie chirurginės kontracepcijos priemonių. Nors įstatymo projekte sterilizacija expressis verbis nėra įvardinta kaip kontracepcijos metodas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šios procedūros teikimo tvarka ir išlaidų kompensavimas reglamentuojamas tame pačiame straipsnyje ir patenka į tą pačią „šeimos planavimo“ kategoriją, nekyla abejonių dėl siekio nemokamai teikti sterilizacijos paslaugas visiems pageidaujantiems pacientams, nepriklausomai nuo to, ar ji atliekama dėl kokių nors objektyvių medicininių priežasčių ar su sveikata nieko bendro neturinčiais „šeimos planavimo“ tikslais. Įstatymo  projekte nėra įtvirtinami iš esmės jokie apribojimai sterilizacijos įgyvendinimui, išskyrus paciento sutikimą.

Verta priminti, kad 2010 m. gegužės 27 d. Lietuva yra priėmusi LR įstatymą dėl jungtinių tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos fakultatyvaus protokolo ratifikavimo (Nr. XI-854), kurio 2 straipsnyje pažymėta, kad „seksualinės ir reprodukcinės sveikatos“ sąvoka negali būti interpretuojama kaip įtvirtinanti naujas žmogaus teises ir sukurianti Lietuvos Respublikai atitinkamus tarptautinius įsipareigojimus. Į šios sąvokos teisinį turinį nepatenka neįgalių asmenų nėštumo nutraukimo ir sterilizacijos bei medicinos procedūrų, galinčių nulemti diskriminaciją genetinių požymių pagrindu, rėmimas, skatinimas ar reklamavimas.“

Kontraceptinių priemonių lobizmas. Įstatymo projektu taip pat siekiama ir kitas kontraceptines priemones padaryti kompensuojamas iš sveikatos apsaugai skirtų valstybės lėšų. Aiškinamajame rašte klaidinamai nurodomas motyvas kompensuoti kontracepciją tik pažeidžiamoms grupėms, nors 5 straipsnio 4 dalies formuluotė aiškiai rodo, jog kontracepcija vartotojui turi būti nemokama visais atvejais: „Valstybė užtikrina, kad kontraceptinės priemonės būtų prieinamos nemokamai. Kontraceptinių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras.“

Demografinės krizės nepaisymas. Priėmus šį įstatymo projektą, būtų grubiai ignoruojama pati opiausia šiandieninės Lietuvos problema – demografinė krizė. Lietuvoje stebimas gimstamumo mažėjimas, nuolat išsakomas poreikis gerinti įvairių kompleksinių paslaugų besilaukiančioms, krizines situacijas išgyvenančioms moterims, prieinamumą. Lietuvos Respublika 1994 m. Kaire, 1995 m. Pekine ir 1999 m. JT Generalinėje Asamblėjoje prisiėmė įsipareigojimus padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje. Todėl būtinas teisinis reguliavimas, kuris pozityviai skatintų gimstamumą, didintų paslaugų, reikalingų besilaukiančioms moterims prieinamumą, o ne populiarintų kontracepciją, nemokamas abortų ir sterilizacijos paslaugas.

Teisė į abortą, sterilizaciją ir kontracepciją neegzistuoja. Įstatymo projekte ir jo aiškinamajame rašte klaidinamai akcentuojama reprodukcinės sveikatos, kaip neatsiejamos žmogaus teisių dalies, reikšmė, nors nei Lietuvos teisinis reguliavimas, nei Lietuvai privalomos tarptautinės sutartys nenumato teisės į abortą, sterilizaciją ar kontracepciją. Priešingai, nacionalinė teisė šiandien prioritetą teikia gyvybės (tiek gimusios, tiek negimusios) apsaugai. LR Konstitucijos 18 straipsnis nustato, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Konstitucijos 19 straipsnyje rašoma, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nurodoma: „<…> kiekvienam vaikui, tiek iki gimimo, tiek jam gimus, turi būti garantuota galimybė sveikai ir normaliai vystytis“.

Klaidinančios nuorodos į LR įstatymus, tarptautines sutartis ir konvencijas. Reprodukcinės sveikatos įstatymo aiškinamajame rašte aptinkama daug klaidinančių teiginių – neva Lietuva turinti tarptautinių įsipareigojimų įteisinti abortą įstatyminiu lygmeniu. Nei viena Lietuvai privaloma tarptautinė konvencija tokio įpareigojimo nenustato. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 2 straipsnyje nurodoma, kad kiekvieno asmens teisė į gyvybę saugoma įstatymu. Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencija palieka laisvę pačioms valstybėms apsispręsti, nuo kada ginti žmogaus teisę į gyvybę ir kokį teisinį statusą suteikti žmogaus vaisiui. Byloje Vo prieš Prancūziją Nr. 53924/00 EŽTT pripažino, kad klausimas, nuo kada žmogaus gyvybė turi būti saugoma, yra paliekamas pačių valstybių nuožiūrai. Šis sprendimas priklauso nuo valstybėse egzistuojančių etinių nuostatų, filosofinių teorijų ir nacionalinių tradicijų skirtumų. EŽTT taip pat pažymėjo: „<…> žmogaus embriono/vaisiaus priklausomybė žmonių giminei gali būti laikoma sutarimu tarp valstybių ir žmogaus orumo vardan gali būti reikalinga apsaugos“.

EŽTT taip pat yra pasisakęs, kad teisė į abortą nėra susijusi su teise į privatų gyvenimą, saugomą Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 8 straipsnyje. Byloje Bruggemann and Scheuten prieš Vokietiją  išaiškinta: „8.1 straipsnis negali būti interpretuojamas taip, esą nėštumas ir jo nutraukimas iš esmės yra tik moters privataus gyvenimo dalykas.“ Kitoje byloje, A., B., ir C. prieš Airiją EŽTT nurodė: „Konvencijos 8 str. negali būti <…> aiškinamas kaip suteikiantis teisę į abortą“.

Moters ir motinystės menkinimas. Šis įstatymas formuoja nuostatą, kad nauja žmogaus gyvybė yra problema, o nėštumas – nepageidautinas reiškinys, kurį galima ir reikia „ištaisyti“. Pagal įstatyme numatytą Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijomis grįstą lytiškumo ugdymą būtų skatinami ankstyvi lytiniai santykiai be tikslo sukurti šeimas. Tai nėra tas kelias, kuriuo Lietuva turėtų eiti! Demografinės krizės akivaizdoje pasigendama pagarbos motinai ir pačiai motinystei – realios pagalbos motinoms, kurios skiria didžiulius resursus, kad augintų šalies ateitį. Valstybė turėtų skatinti ir remti šeimas,  o ne kontracepcijos ir aborto pramonę.

Atsižvelgiant į visus argumentus LR Seimo narius bei komitetus raginame:

• nepritarti Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektui;
• kurti reguliavimą, kuris būtų palankus žmogaus orumo ir gyvybės apsaugai;
• skatinti ir remti gyvybės kultūrą puoselėjančias iniciatyvas, kurios būtų orientuotos į visapusišką, savalaikę kompleksinę paramą šeimoms ir pagalbą besilaukiančioms moterims bei jų artimiesiems krizinio nėštumo situacijose;
• saugoti sąžinės laisvę kaip pamatinę demokratinės visuomenės vertybę.

__________

[i] Jamie Bryan Hall, Ryan T. Anderson.The Abortion Pill Harms Women: Insurance Data Reveals One in Ten Patients Experiences a Serious Adverse Event. Ethics and public policy center, 2025, April 28. Prieiga internete https://eppc.org/wp-content/uploads/2025/04/25-04-The-Abortion-Pill-Harms-Women.pdf