Laurence Trochu: „Mes nekalbame apie viešąją politiką, mes kalbame apie pagrindines žmogaus teises.“
Hélène de Lauzun
Konservatorių judėjimo, vėliau išsivysčiusio į Marion Maréchal vadovaujamą partiją Tapatybė ir laisvė (Identité–Libertés), įkūrėja Laurence Trochu nuo 2024 m. yra Europos Parlamento narė, atstovaujanti Europos konservatorių ir reformistų (ECR) frakcijai. Ji taip pat eina ECR frakcijos Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto koordinatorės pareigas.
Trochu kalbėjosi su portalo The European Conservative žurnaliste Hélène de Lauzun apie artėjančias Europos Parlamento plenarinio posėdžio diskusijas dėl surogatinės motinystės praktikos ir augantį pasaulinį supratimą apie būtinybę apsaugoti moteris bei vaikus nuo šios praktikos.
ECR frakcija užtikrino, kad kitą savaitę Strasbūre vyksiančioje plenarinėje sesijoje Europos Parlamente būtų surengtos diskusijos dėl surogatinės motinystės. Kaip kilo ši iniciatyva?
Praėjusį rugpjūtį JT specialioji pranešėja smurto prieš moteris ir mergaites klausimais Reem Alsalem paskelbė ataskaitą, kurioje surogatinė motinystė pasmerkiama kaip vergystės forma, pažeidžianti daugybę tarptautinių įstatymų. Tąkart paprašiau ECR frakcijos siekti, kad šis klausimas būtų įtrauktas į Parlamento darbotvarkę.
Dėl techninių priežasčių to nepavyko padaryti nei rugsėjį, nei per pirmąją spalio mėnesio sesiją, tačiau diskusijos galiausiai įtrauktos į kitą savaitę vyksiančią darbotvarkę. Tai įvyko dešiniųjų frakcijų – nuo ELP iki ESN – bendradarbiavimo dėka. Pastarosiomis savaitėmis intensyviai dirbome, kad užsitikrintume šią paramą, todėl tai galima laikyti tikra ECR frakcijos pergale. Esame dėkingi ELP už itin svarbų palaikymą.
Kaip JT ataskaita atspindi naują požiūrį į surogatinės motinystės klausimą tarptautiniu lygmeniu?
Reem Alsalem pranešimas, kurį lapkričio mėnesį Europos Parlamente pristatysime kolegos Paolo Inselvini iniciatyva, yra pirmasis tarptautinis dokumentas, vienareikšmiškai smerkiantis visas surogatinės motinystės formas.
Jį paskelbė pati aukščiausia pasaulinė institucija – Jungtinės Tautos. Tai precedento neturintis atvejis, ir šia galimybe reikėjo pasinaudoti, kad Europos Parlamentas galėtų užimti aiškią poziciją šiuo sudėtingu klausimu.
Ar Kasablankos deklaracija pripažįstama Europos lygmeniu?
Kasablankos deklaracija yra žinoma, tačiau ji niekada neminima jokiuose oficialiuose Europos dokumentuose. Ji išlieka pilietine iniciatyva – svarbia ir turinčia savo vertę. JT ataskaitoje šis darbas pirmą kartą pripažįstamas oficialiai, ir mes norime tęsti šią kryptį, iškeldami klausimą į viešų diskusijų lygmenį.
Ar Europos Sąjunga anksčiau buvo sprendusi šį klausimą?
Surogatinės motinystės klausimas minimas Europos direktyvoje dėl kovos su prekyba žmonėmis, kurioje smerkiamas „surogatinės motinystės išnaudojimas“. Tai žingsnis į priekį, tačiau nepakankamas, nes palieka galimybę vadinamajai „neapmokamai“ surogacijai, kuri esą būtų etiška. Turime eiti toliau.
Kokius įgaliojimus ES turi šioje srityje? Ar tai nėra išimtinai valstybių narių kompetencija?
Tai galėtų būti laikoma sveikatos ar demografinės politikos klausimu, dėl kurio valstybės narės iš tiesų išlaiko savo prerogatyvas. Tačiau esmė ne čia. Surogatinė motinystė nėra priežiūros forma.
Europos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinta vaiko teisė pažinti abu savo tėvus – tai teisiškai privalomas dokumentas. Europos Sąjungos sutartis taip pat įpareigoja ES ginti vaiko teises. Todėl surogatinė motinystė turi būti universaliai pasmerkta. Mes kalbame ne apie viešąją politiką, o apie pagrindines žmogaus teises.
Ar ES institucijos ar kai kurie EP nariai priešinasi surogatinės motinystės pasmerkimui?
Nemanau, kad ES institucijos sąmoningai remia šią praktiką, tačiau egzistuoja dideli skirtumai tarp šalių: kai kurios leidžia surogatinę motinystę, kitos – draudžia, dar kitos – toleruoja.
Vis dėlto surogatinė motinystė skatinama netiesiogiai, pavyzdžiui, per Europos tėvystės pažymėjimo iniciatyvą, kuria siekiama, kad visos valstybės narės pripažintų tėvystę, įteisintą vienoje šalyje. Tokiu būdu išvengiama atviros diskusijos, o tikroji šios praktikos realybė – dažnai žiauri ir nužmoginanti – lieka paslėpta. Šių diskusijų tikslas – nuplėšti šį šydą.
Moterų teisės ir vaikų teisės – kuris aspektas šiuo metu labiau išryškėja?
Tai būtų klaida šiuos klausimus atskirti. Smerkdami surogatinę motinystę, mes giname ir moteris, ir vaikus. Vaiko atskyrimas nuo jį nešiojusios moters – psichologinė ir biologinė tragedija, kurios pasekmės dar nėra iki galo ištirtos.
Tai moters, paverčiamos „kūdikių fabriku“, ir vaiko, tampančio vartojimo produktu, nužmoginimas. Tai antropologinis ir civilizacinis sukrėtimas, darantis žalą visai visuomenei.
Ko tikitės iš artėjančių diskusijų plenariniame posėdyje? Ar galima tikėtis konkretaus sprendimo?
Faktas, kad šios diskusijos vyks, jau yra didelis žingsnis į priekį. Mes esame parlamentarai – privalome kalbėti apie šią itin svarbią temą.
Tikiuosi, kad tai padidins informuotumą apie moterų, kurių įsčios išnaudojamos, kasdienybę ir apie traumą, patiriamą vaikų, atskirtų nuo juos nešiojusių moterų. Jei šią realybę pavyks atskleisti be saviapgaulės ir melo, tai turės pasekmių – o gal net atvers kelią sprendimui. Bet kuriuo atveju, tai yra mano tikslas.
Hélène de Lauzun – The European Conservative korespondentė Paryžiuje. Ji studijavo Paryžiaus École Normale Supérieure, dėstė prancūzų literatūrą ir civilizaciją Harvarde, o istorijos daktaro laipsnį įgijo Sorbonoje.
europeanconservative.com
