Ministerijų dalybos po LR Seimo rinkimų, laikantis valstybėje tokios praktikos, kai kiekviena ministerija yra atitinkamos parlamentinės partijos nuosavybė, perša konstituciškai neteisingos valstybinės sąrangos supratimą.
Atvejai, kai Seimo narys gauna ministro „kėdę“, neprarasdamas „kėdės“ Seime, dar akivaizdžiau parodo, kad valdžių atskyrimo principui Lietuvoje nėra vietos.
Tai reiškia, kad Konstitucijos 1 straipsnis, skelbiantis Lietuvą demokratine respublika, mūsų valstybingumo praktikai yra svetimas.
Racionaliai mąstant, vykdomąją valdžią (Vyriausybę) turėtų sudaryti tie piliečiai, kurie turi vadybinių ir profesinių gebėjimų turimais finansiniais ištekliais pasiekti geriausių rezultatų atitinkamos ministerijos kuruojamoje visuomeninės kūrybos srityje.
Deja, taip nėra. Praktikoje ministerijos paskirtis – įsisavinant ministerijai skirtas lėšas, kuo geriau patenkinti tą ministeriją gavusios partijos viršūnėlės interesus.
Kiek mes berypautume, jog, „kaip yra, taip gerai, nes BVP auga“, tai paguoda bus tik svetimpročiams. Kol penktadalis šalies piliečių, gyvena žemiau skurdo ribos, BVP prieaugis pilietinės daugumos nešildo.
Norėtųsi žinoti – mums trūksta proto, sąžinės ar valios, kad įsikibę laikomės partijų Lietuvos, kai visuomeninis interesas reikalauja piliečių Lietuvos.
Tačiau su dabartine Konstitucija, kurios nesilaikymas jau tapo valstybės viešojo sektoriaus pareigūnų ir tarnautojų elgesio norma, proveržio į tikrąją civilizacinę pažangą beprasmiška tikėtis.
Pagaliau ryžkimės konstitucinei reformai, kai naujos LR Konstitucijos projektas tautos vertinimui jau parengtas. Jeigu pilietinei daugumai esamos redakcijos Konstitucijos projektas nepatiks, svarstydami jį ištobulinsim.
Mūsų demokratija per daug nesena kad imtume gerinti tai kas gerai senose demokratijose. Užkirsti partijų nariams būti ministrais neišeis, atsiras daug nepriklausančių partijai bet vykdančių partijos valią. O Vyriausybės ministrus išmesti iš Seimo galima, bet nėra ko dėl tokio kupsto versti visą demokratijos vežimą. Dl skurdo – sena pasaka.