Ekranai ir vaikai: prarandame naująją kartą

Sebastianas Morello

Pats esminis tarpasmeninis bendravimas, nuo pat žmonijos pradžios buvęs būtinas kūdikio vystymuisi, šiandien perkeliamas į beasmenius objektus – ekranus.

Įsivaizduokite vaiką, ne vyresnį kaip šešerių metų, kuris tarsi zombis spokso į mobilųjį telefoną. Motina pasilenkia ir sako:

– „Mamytei tereikia akimirkai pasinaudoti telefonu.“

Vaikas nereaguoja, lieka įnikęs į mirksintį ekraną. Motina bando dar kartą:

– „Ar galiu jį pasiskolinti vos minutei, kad išsiųsčiau žinutę? Tuoj grąžinsiu.“

Vaikas nereaguoja. Motina uždeda ranką ant telefono:

– „Aš tik trumpam.“

Šią akimirką vaikas ima cypti, tarsi įstrigęs gyvūnas. Kai motina atima telefoną, jis pratrūksta siaubingais garsais, dreba emocijų priepuolyje, rėkia, krenta ant grindų. Tik susigrąžinęs telefoną, jis akimirksniu nurimsta ir grįžta į tą pačią hipnotizuotą tylą.

Tokią sceną stebėjau vos prieš kelias dienas Hitrou oro uoste. Nė vienas tėvų neatrodė nei sutrikęs, nei sugėdintas, o ir aplinkiniai reagavo abejingai – tarsi tai būtų įprasta. Ir, deja, taip yra: mūsų vaikai tapo priklausomi nuo ekranų, o situaciją galima apibūdinti tik vienu anglišku žodžiu, kuris prasideda „f“ ir baigiasi „ucked“.

Sukuria dopamino kilpą, panašią į nikotino ar kokaino

Gerai žinoma, kad dopaminas – neuromediatorius, atsakingas už įpročių formavimąsi. Pasak dr. Marisos Azaret, tyrinėjusios vaikų priklausomybę nuo ekranų, „ekranų kuriami dirgikliai aktyvuoja smegenų atlygio sistemą, sukuria dopamino kilpą, panašią į nikotino ar kokaino vartotojų patiriamus mechanizmus.“ Pasak jos, ekranų naudojimas „užlieja smegenis trumpalaikėmis, bet stipriomis dopamino bangomis“, kurios sukelia priklausomybę. Rezultatas – vaikų impulsų kontrolė tampa silpnesnė nei ankstesnių kartų, o jų emocinė branda sutrikusi.

Technologijų kūrėjai tai puikiai supranta ir sąmoningai kuria produktus, kurie išlaiko vartotoją „pririštą“. Priklausomybė nuo ekranų, kaip pažymi dr. Azaret, sukelia nemigą, regėjimo problemas, galvos skausmus, nerimą, depresiją, kaltės jausmą, vienatvę. „Ilgalaikis poveikis gali būti toks pat žalingas kaip smegenų pažeidimas“, – perspėja ji.

Užtenka apsidairyti aplink: gatvėse, autobusų stotelėse, traukinių peronuose – visi vaikai spokso į ekranus. Paaugliai, susitikę draugų būryje, tyli – jų tarpusavio bendravimas vyksta per telefonus. Restoranuose vaikai nebežino, kaip valgyti vakarienę be planšetės prieš akis.

Neseniai mačiau tėvą, stumiantį vežimėlį: prie jo pritvirtintas telefono laikiklis, o ekranas – vos keli centimetrai nuo kūdikio veido. Mirgėjo kompiuteriu sukurti triušiai, grojo sintetinė muzika. Tačiau natūralus kūdikio raminimas – akių kontaktas, švelnus balsas – buvo pakeistas į ekraną. Tai pavojinga. Nuo pat mūsų rūšies atsiradimo kūdikio neurologiniam vystymuisi svarbiausias stimulas buvo gyvas bendravimas su tėvais. Dabar jį perima beasmenis objektas.

Galima sakyti, kad tai nėra naujas reiškinys. XVIII–XIX a. moterys, priverstos dirbti malūnuose, naudodavo opiatus ar spiritą kūdikiams nuraminti, kad galėtų netrukdomos dirbti. Šiandien, nors manome esą civilizuoti, darome tą patį – tik technologinėmis priemonėmis.

Kartą važiuodamas autobusu mačiau penkerių–šešerių metų berniuką, įnikusį į telefoną. Jis ryte rijo saldainius, o motina pasakojo:

– „Jis turi ADHD ir autizmą, todėl vartoja daug vaistų.“

Galbūt diagnozė teisinga, bet negalėjau atsikratyti minties, kad nuolatinis ekranų stimuliavimas, triukšmas ir cukraus perteklius patys formuoja tokią būseną.

Tapome neplanuoto socialinio eksperimento dalyviais

Mes tapome neplanuoto socialinio eksperimento dalyviais: bandome pakeisti įprastą vaikystę technologijomis, naujais mitybos įpročiais ir „inovatyviu“ švietimu. Kai rezultatas – dezorientuota karta – tampa akivaizdus, jį medikalizuojame. Problema perkeliama vaikui, ne visuomenei.

Tuo pat metu technologijų kūrėjai – nuo Marko Zuckerbergo iki Sundaro Pichai – garsiai riboja savo vaikų prieigą prie ekranų ir renkasi „žemų technologijų“ mokyklas. Tačiau jų kompanijos agresyviai siekia pritraukti kitų žmonių vaikus. Vidiniai „Meta“ pranešėjai teigė, kad įmonė sąmoningai kuria priklausomybę sukeliančius produktus ir tyčia taikosi į nepilnamečius.

COVID-19 metais problema dar paaštrėjo – mokymasis tapo ekranizuotas. Vaikai visą dieną – nuo ryto iki vakaro – spokso į ekranus. Net eidami miegoti laiko telefoną rankoje. Mokytojai, kurie bando apriboti telefonų naudojimą, pasakoja, kad paaugliai puola į isteriją vien nuo minties būti atskirti nuo įrenginių.

Su dirbtinio intelekto plėtra priklausomybė dar labiau gilėja: daugelis žmonių nebegali priimti sprendimų be AI pagalbos ir patiria panikos priepuolius, kai negali prie jo prisijungti.

Tai – civilizacinė krizė

Tai – civilizacinė krizė. Vakarai ir taip išgyvena demografinį nuosmukį, gimstamumas žemas, o ateities kartos, užaugusios nuolatinėje ekranų migloje, turės silpnesnį neurologinį ir emocinį pagrindą. Šiandienos vaikai – rytojaus darbuotojai ir politikai. Tai turėtų kelti nerimą kiekvienam.

Sprendimas egzistuoja – bet jis reikalauja drąsos. Tėvai, kurie suvokia problemą, turi sąmoningai rinktis mažesnį technologijų poveikį savo namuose:

• laikyti kompiuterius tik bendrose erdvėse,
• neleisti vaikams naudotis telefonais ar planšetėmis be priežiūros,
• rinktis mokyklas, ribojančias ekranų laiką, arba mokyti vaikus namuose,
• riboti savo pačių įpročius, kad vaikai matytų pavyzdį.

Taip pat verta aktyviai kurti tikrą gyvenimą už ekranų ribų:

• leisti laiką lauke, mokyti vaikus gamtos pažinimo,
• skaityti jiems knygas, dainuoti dainas,
• kurti bendrus projektus – statyti namelį medyje, auginti augalus, žaisti stalo žaidimus,
• įvesti „telefono dubenėlio“ taisyklę – visi telefonai padedami prie durų įeinant į namus.

Žinant visus šiuos faktus, privalome pripažinti, kad technologijos kelia moralinę riziką. Turime ugdyti discipliną ir dorybes, susijusias su technologijų naudojimu.

Alternatyva – mūsų vaikų ir visos civilizacijos pražūtis.

europeanconservative.com