Vladimiras Laučius. Geopolitiniai idiotai?

[…] Užuot stiprinę savo diplomatiją ir žvalgybą (apie tai juk irgi svarbu galvoti diplomatinių santykių kontekste), pasistatėme sieną, kuri mums kenkia labiau nei tiems, dėl kurių ją pastatėme. Ir kažkodėl tokia užsienio politika vis dar labai didžiuojamės. Ko gero, net esame linkę rodyti ją turistams ir Vakarų politikams kaip kitas savo vizitines korteles – Trakų pilį, Žemaitaitį, cepelinus.

Tai – idiotizmas. Ir visai nebūtinai silpnaprotystės prasme. Senovės graikų kalboje žodžiu idiōtēs buvo apibūdinamas žmogus, kuris, galėdamas dalyvauti valstybės viešajame gyvenime, to nedaro. Mūsų idiotai labai panašų politinio elgesio ir mąstymo modelį taiko užsienio politikai: galėtume ją turėti, bet neturime, nes nereikia. Kam tas vargas? Bala nematė. Nutraukime santykius, atsiribokime, atsipalaiduokime.

Toks mąstymas ir jau beveik šešerius metus trunkantis elgesys – didelė problema. Deja, ši idiotizmo mada iš užsienio politikos pamažu smelkiasi ir į saugumo dėmenį. Šitai išryškėjo po Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose ir Europos kairiesiems liberalams ta proga jau kone ištisus metus keliant spigią isteriją: „Nebegalime pasitikėti Amerika!“ O jumis galima pasitikėti, zuikučiai?

Šiomis aplinkybėmis Lietuvoje, kaip jau tampa įprasta, laimi ne objektyvi politikos analizė, o ideologija. Daug kas skuba įšokti į juodai baltą politinės mąstysenos spektrą. Daliai konservatyvios dešinės balta yra Trumpas, o juoda – Europos Sąjunga (ES). Kairieji liberalai, žinoma, mato situaciją lygiai atvirkščiai ir skleidžia apokaliptines pranašystes bei ragina mokytis gyventi be JAV. […]

[…] Ryškėjant minėtoms dviem susipriešinusioms, bendros kalbos nei randančioms, nei ieškančioms stovykloms, iškyla nauja mada: sakyti, kad Lietuvai nepadės nei Amerika, kuriai Europa nerūpi, nei Europa, kuri neturi pakankamai galios ir bendros politinės valios. Vadinasi, su Rusija gali tekti kovoti vieniems. t. y. be JAV ir didžiųjų Europos galių reikšmingos pagalbos. […]

Bet jeigu šis scenarijus tampa realus, tai reiškia, kad visa kolektyvine gynyba ir tvirtais sąjungininkų įsipareigojimais grįsta Lietuvos saugumo vizija ir strategija patiria fiasko. Ir jeigu taip nutinka, natūralu tikėtis, kad mūsų politikai skubiai ieškos rimtų, įtikinamų alternatyvų ir dirbs prie jų įgyvendinimo.

Bet žinote, kas graudžiausia ir juokingiausia? Pasakę, kad mums gali tekti gintis vieniems (na, drauge su latviais ir estais), jie daro išvadą, kad ir turime ruoštis gintis vieni. Nuostabu. Kokią žinią jie siunčia, šitaip kalbėdami, Lietuvos visuomenei? Kad gyvename būsimo pralaimėto karo išvakarėse? Ar kad vieni įveiksime Maskvą? […]

[…] Jei kažkas kinta NATO ar ES vidaus situacijoje, penktojo straipsnio interpretacijose, santykiuose tarp JAV ir Europos, Vakarų galios potenciale ar struktūroje, apskritai – saugumo architektūroje, užsisklęsti savo kiaute ir, braukiant sentimentalią ašarą, vograuti „būkime pasirengę gintis vieni“ yra beveik tai, ką užsienio politikoje darytų nuo viešųjų reikalų atsiribojęs senovės graikų idiōtēs. Tai – ne politika, o apgailėtina muilo opera.

Valstybės aparatą mokesčių mokėtojai išlaiko ne tam, kad šis brauktų ašarą ir kurtų širdį virpinantį spektaklį apie naujus Pilėnus. Nebent Lietuvos rinkėjai sutartų, kad mūsų nacionalinis interesas yra parodomoji savižudybė, simbolinis susideginimas, kuris visam pasauliui parodys, kad išlikimas nėra svarbiausia, kad daug svarbiau – vadovautis vertybine geopolitika ir už ją žūti, patiems įvarius save į kampą bei didžiuojantis tuo, kad kampas – labai vertybinis. […]

Visą straipsnį skaitykite 15min