Neseniai Gritėnas parašė straipsnį, kuriame jis pratęsia savo dar anksčiau išsakytą mintį, kad neva už demokratiją reikia kovoti nedemokratinėmis priemonėmis. Nebūčiau prisivertęs to straipsnio perskaityti net už didelius pinigus, tačiau dėmesį atkreipė Aušros Maldeikienės pateikta kaip reta konceptuali, tiesiog nuostabi Gritėno pažiūrų dekonstrukcija per šio straipsnio analizės prizmę. Nieko iš to toliau necituosiu, nes labai noriu, kad skaitytojai patys apturėtų intelektinį nuotykį be mano tarpininkavimo meškos paslaugos, panašiai, kaip būna, kai kažkoks neva geradaris papasakoja kuo baigsis įtemto siužeto detektyvas, taip atimdamas iš žmogaus malonumą pačiam sužinoti.
Anksčiau buvau truputėlį kitokios nuomonės apie gerbiamos Aušros kaip žinomos ekonomistės ideokratinius sugebėjimus. Dabar jau esu priverstas smarkiai persigalvoti, nors tikriausiai tokiu atveju reikėtų sakyti, kad apie protingą ir kūrybingą žmogų per prabėgusį laiką susiformavusios ar net susikristalizavusios nuomonės gali pavesti, nes toks žmogus dažnai nustebina, atsidengdamas dar nematytais savo asmeniškumo pavidalais.
Galiausiai čia kaip niekur kitur mes galime pritaikyti tobulumo prezumpcijos principą, įsivaizduodami, kad prie tobulos dainos nėra ko pridėti.
Kita vertus, tas pats Gritėnas, atsiliepdamas į Maldeikienės kritines pastabas, išsakė savo kritines pastabas referentės kritinėms pastaboms naujai publikuotame savo straipsnyje.
Naudodamasis proga, kad kol kas pirmoji dar neatsakė antrajam, taigi, yra kur įsiterpti, skubu pareikšti savo požiūrį apie diskusijos pratęsimą Gritėno pastangomis.
Štai Gritėnas, siekdamas įtvirtinti savo mintį, kad oponentai turi būti pašalinti iš viešosios erdvės arba dar kitaip eliminuoti, primeta mums lėkštai redukuotos, neįtikėtina banaliai nusakytos tiesos ir faktinių aplinkybių sampratą, įrodinėdamas, kad jis atstovauja Tiesai ir faktams, o oponentai to nesugeba padaryti dėl savo prigimtinio ir neatšaukiamo defektyvumo. Tačiau ar tai, ką Gritėnas vadina tiesa ir faktais, iš tiesų yra tiesa ir faktai? Kaip atrodo, Gritėnui nė iš tolo nepavyksta pagrįsti mums bandomos įpiršti išvados, kad jam priklauso tiesos monopolis, jog būtent jis atstovauja grynajai tiesai, yra vienintelis toks, kuris turį teisę kalbėti tikrosios tiesos ir faktų vardu.
Žinoma, dabar čia didžiausia problema yra tai, kad klausimas dėl tiesos yra bedugnis, o mums čia reikia greitų ir efektyvių atsakymų.
Klasikinė tiesos apibrėžtis skelbia, kad Veritas est adaequatio intellectus ad rem (maždaug: tiesa yra minties atitikimas tikrovei), tačiau šiandien, atsikračius naiviojo realizmo prietarų, jau niekam nekyla abejonių, kad tai, ką vadiname tikrove, galiausiai yra tik konstrukcinis tikrovės vaizdinys, o jeigu dabar dėl tokios išvados pagrindimo nesileisime būti vedžiojami I. Kanto filosofijos labirintais, prisiminkime bent tai, jog senovės graikai sakė, kad pasaulyje žmogus atpažįsta tik tai, iš ko pats yra sudarytas, Demokrito žodžiais tariant, visa, ką žmogus pažįsta pasaulyje yra tik žmogus.
Žinia, tokia išvada dėl tiesos nesumenkina tiesos reikšmės, o – priešingai – suteikia bandymams rasti tiesos apibrėžimą poleminio įkarščio.
Toliau aptarkime Gritėno pateiktas tiesos sampratos akivaizdžias falsifikacijas.
Gritėnas sako, kad kritikuodama jį, Maldeikienė nekritiškai suplaka į vieną krūvą tiesos ir moralės monopolių, kurie yra skirtingi ar net priešingi dalykai, sampratas. Kaip tarsi ir teisingai iš pirmo žvilgsnio rašo autorius, „nepaisant to, kad abi sąvokos yra labai svarbios filosofijai, tiesos sąvoka priklauso logikos sričiai, o moralė – etikai“. Nejaugi vargšė Maldeikienė to nežinojo, kol neišgirdo Gritėno, kuris ypač pabrėžia faktą, kad turi filosofinio išsilavinimo diplomą, paaiškinimų, a?
Kaip atrodo, čia yra tas atvejis, kai formaliai teisingi teiginiai yra pasitelkiami kurpiant ypač pigias klastotes.
Kaip nesunku pastebėti, pats Gritėnas čia kalba ne apie loginės tiesos pavyzdį, kai galutinis arbitras dėl tokios tiesos yra logikos profesorius, o apie Tiesą iš didžiosios raidės, kuri nukreipia ir vairuoja tautas, visuomenes (tautos sampratos Gritėnas tikriausiai nepripažįsta), gali apversti visą pasaulį, tapdama žmogaus veiklos moraliniu imperatyvu. Čia diskutuojama būtent apie tokią tiesos sampratą, o mums, kaip toje pasakoje apie Hansą, vietoj arklio galvos dydžio aukso gabalo bando iškišti atšipusį galąstuvą, ar ne?
Kita vertus, nepraleisiu progos prabėgomis pastebėti (nors temos plėtotei tai neturi didesnės reikmės), kad pačios logikos išeities taškas yra alogiškas, t. y. būties ir mąstymo tapatumo tezė, kuri šiandieninėje logikoje lengvai būtų atpažįstama kaip loginė tautologijos klaida.
Kelis kartus pats esu bandęs detaliau atsekti tai, kaip minties istorijoje, o ypač susiformavus estetikai kaip atskirai filosofijos disciplinai, buvo nususintas grožio patyrimas, kai ta naujoji disciplina, siekdama įtvirtinti savo autonomiją, atplėšė grožio patirties supratimą nuo būtiškųjų tiesos versmių
Taigi, kad ir kaip žiūrėtume, būties tiesa nėra išmatuojama loginio sterilumo kriterijais.
Kita vertus, mane neapleidžia bloga nuojauta, kad ir aš pats čia kalbu toli gražu ne apie svarbiausius dalykus, tarsi bijodamas priartėti prie esmės.
Jau aptarėme, kad toks Gritėnas, pretenduodamas tapti tiesos monopolistu, visomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis siekia pašalinti oponentą iš diskusijų lauko, diskvalifikuoti jį kaip neva neatitinkantį paties Gritėno savivališkai susigalvotų reikalavimų dialogo partneriui.
Iš tiesų, dialogo teorija, be visa ko kito, įgalina apžvelgti kritinius nesusikalbėjimo atvejus ir drauge bando nustatyti tokio nesusikalbėjimo priežastis.
Savo ruoštu mes, kai atrodo, savo ruožtu turime teisę ar net būties įpareigojimą diskvalifikuoti tą patį Gritėną iš rūpesčio dėl Lietuvos likimo pokalbio sferos kaip žmogų, kuris vienaip ar kitaip atstovauja ne kartą išsakytai idėjai, kad lietuviškos tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis, o tautinė lietuvių kultūra yra reakcingas reiškinys.
Diskusijos dėl Lietuvos likimo svarbiausioji priemonė yra lietuvių kalba, o Gritėnas, kaip atrodo, visomis savo išgalėmis stengiasi sudaiginti įsivaizdavimą, kad pažangi ateities Lietuva kalbės nelietuviškai, o kažkaip kitaip, taigi, žiūrėdami į dabartį ne tik iš praeities, bet ir iš ateities perspektyvų, mes aptinkame tą patį bekalbį Gritėną, kuris mūsų pokalbiui tik trukdo kaip styranti atgrasi pamėklė, kuri nesugeba artikuliuoti tėvynės vardo.
P. S.
O kas yra faktas? Nesunku įsivaizduoti, kad net tokį paprastą faktą kaip eismo įvykis keli skirtingi liudininkai gali nupasakoti be galo skirtingai. O kas gali tiksliai verifikuoti tokį faktą kaip visos šalies avarija?..
Gritėno reikia paprašyti platesnio vaizdo. Ar lietuviai, su savo kalba ir tapatybe vieni tokie, stabdantys pasaulio pažangą, ar yra ir daugiau tokių tautų. Būryje , sutikite, būtų kažkaip drąsiau.
„Podvėsti ” – vienas įkyriausių rusų naujakalbės žodžių. Manding, pas rusų klasikus rašytojus jo nerasi. Net jei pagal mūsų kalbos dėsnius žodis „pavesti” galimas, būtina jo atsisakyti vien iš savigarbos.
Lietuva nors ir skausmingai,bet maloniai pereina į demokratiją.Nors smetoniniai putinistai ir labai piktinasi nenorėdami mokytis laisvės demokratijos pamokų.O juk gerb filosofas Gritėnas yra nuoseklus,tikslus ir nepalenkiamas savo tiksliose pažiūrose matydamas,įžvelgdamas ir suprasdamas jog istorinė ir šiuolaikinė demokratijos raida niekaip kitaip negali būti politiškai,kultūriškai,socialiai,instituciškai išreikšta,kaip tik per homoseksualumą,kaip žmonijos demokratinių asmeninių laisvių pagrindą.Tą parodė ir to mokė ir didieji graikų filosofai.Demokratija yra iš esmės homoseksuali ir pasireiškianti dar kitomis sekso filijų formomis.
Senovės Graikijoje kur užgimė demokrarija ,tos pačios lyties santykiai buvo paplitę, socialiai pripažinti ir integruoti į senovės Graikijos kultūrinį audinį.Tokie santykiai dažnai įgaudavo gražią demokratinę formą – socialiai priimtiną, mentorystės pagrindu sukurtą piršliavimąsi tarp suaugusio ir jaunesnio vyrų.
Potraukis tai pačiai lyčiai nebuvo laikomas prieštaraujančiu prigimčiai ar religijai.Homo struktūros santykiai dažnai buvo kuriami aplink mentorystę, kai suaugęs vyras atliko mokytojo, o jaunesnis vyras – gavėjo vaidmenį. Šie santykiai dažnai budavo kaip perėjimo į pilnametystę ritualas.Lietuva jau visiškai gražiai pasirengusi demokratinei laisvei ir jokie smetoniniai putinistai mums kelio į demokratiją nepastos.
„net susikristalizavusios nuomonės gali pavesti“
Varge vargužėli. Rusicizmas „podvesti“. Tai reiškia „nuvilti“. Tokį sakinį suprasi tik rusiškai mokėdamas.
„iš didžiosios raidės“
S bolšoi bukvy. Lietuviškai būtų „didžiąja raide“.
Beje, jei kas domisi, angliškai būtų „with the capital letter“ (pažodžiui „su didžiąja raide“), nors dar dažniau ten pasakoma konkreti raidė (šiuo atveju būtų „with the capital T“). Kodėl tai miniu? Kaip iliustraciją, kad posakiai kalbose nebūna pažodžiui tokie pat.
1. Žodis „pavesti“ reikšme „nuvilti, apgauti lūkesčius“ nėra rusizmas.
Tai norminė, seniai lietuvių kalboje įtvirtinta reikšmė.
Veiksmažodis „pavesti“ lietuvių kalboje turi kelias reikšmes, iš kurių viena yra būtent ta – nepateisinti lūkesčių, nuvilti, nepasiteisinti.
(LKŽ, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas)
Tai toli gražu ne kalkė, o bendresnė indoeuropietiška semantika („vesti → nuvesti ne ten, kur reikia“).
Šio žodžio vartosena čia neabejotinai yra visiška tiksli, stilinga ir prasmės požiūri adekvati.
2. Jau praeitą kartą atkreipiau dėmesį, kad pagal lietuvių kabos žinynus posakiai „iš didžiosios/ mažosios raidės“ ir „ didžiąją/ mažąja raide lietuvių kalbos žodžių vartojimo taisyklingumo požiūriu yra lygiaverčiai, o vienas šaltinis nurodė, kad pirmasis variantas net yra prioritetinis.
Toliau pateikiu Valstybinės lietuvių kabo komisijos paskelbto teksto apie įstaigų pavadinimų rašymo taisykles, kur lygiagrečiai vartojami abu, tiek „iš didžiosios raidės“, tiek „ mažąja raide“ pavadinimai, fragmentą.
Oficialiojo stiliaus tekstuose įmonių, įstaigų, organizacijų pavadinimai, sutrumpinti iki vieno žodžio, rašomi iš didžiosios raidės (žr. 8.2.1.6 punktą leidinyje „Lietuvių kalbos rašyba: taisyklės, komentarai, patarimai“, patvirtintame VLKK 2022 m. sausio 6 d. nutarimu Nr. N-1 (190), p. 132), taigi Lietuvos apeliacinis teismas, sutrumpinus – Teismas, toliau – Teismas.
Kai įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimas sutrumpinamas iki gimininio žodžio ar žodžių junginio (ministerija, institutas, poliklinika, vidurinė mokykla ir pan.), jis rašomas mažąja raide, jei vartojamas kaip bendrinis ir ypač jeigu tokio trumpinio sąsaja su tikriniu pavadinimu yra nublankusi, neryški (žr. minėto punkto komentarą).
P. S.
Taigi, viskas aišku. Čia skaitytojo vardu prisistatantis pašlemėkas, ligotai piktybiškas žmogėnas klaidina skaitytojus ir, kurdamas vis naujas melagystes, sąmoningai žemina autorių. Pozijos.org redakcija būtų šiek tiek draugiškesnė autoriams, jeigu pabandytų vienaip ar kitaip apriboti šio iškrypėlio siautėjimą. Kad ir kaip žiūrėsi, aplinka tampa pernelyg toksiška…
Nedarykite sau viešos sarmatos tokiais kliedesiais. Pažiūrėkite kokiose nors VLKK konsultacijose ar kur. Indoeuropiečių išvis neminėkite, nes nieko apie tai neišmanote. Suaugęs vyras, o taip absurdiškai elgiatės.
Prieš pasaulio pabaigą iškrypėliai mus mokins gražaus elgesio, o pusrusiai iš pusrūsio taisyklingai lietuviškai kalbėti..
„Pavesti” tai čia kaip „atstovėti” ar pan., akį rėžia, Skaitytojas šiuokart teisus.
Juk nėra tiesos ir moralės,kurias būtų galima paliesti,matyti,įtvirtinti ,todėl žmonės patys sau susigalvoja,kas ką nori ir pagal tai gyvena.Galima galvoje prisikurti begales filosofinių smėlio pilių ir jose gyventi.Vienam lietuvybės labai reikia,kitam ne,lai visi būną kaip kas nori.Juk valstybės,tvoros,pastatai tai tik žmonių galvose gimusios mintys.Atsiranda daiktai,žmonės ir vėl išnyksta.Atėjus į Lietuvą po šimto metų pamatytume žemės lopą,medžius,skirtingus pastatus kitus žmones ir taip viskas Žemėje juda,kinta, keičiasi žmonės valstybės ir jų sienos ,pastatai.Vienus nugriauna ,kitus pastato.Kam tiek triukšmo dėl nieko.
Viskas kinta, vieni gimsta, kiti miršta, kam kelti triukšmą dėl kiekvieno suvažinėto?