Naująją darbuotoją, bėgant laikui ir ją jau pradėję kažkiek pažinti, dauguma bendradarbių ėmė vadinti neadekvačia. Ta kolegė jau paliko tarnybą, tačiau tąkart turėjau progą pagalvoti – kodėl man, skirtingai nei kitiems, ji beveik niekada neužkliūdavo, net ir besitrainiodama šalia, arba, kitaip tariant, kodėl netrikdė, neerzino pusamžės damos keistenybės, prasikišantys dramatiškų nuotaikų šuorai, kai nuo euforijos be pastebimo preteksto puolama į ašaras ir atvirkščiai? Tada prisiminiau, kad jaunystėje paprastai bendraudavau tik su visokeriopa to žodžio prasme neadekvačiomis merginomis, adekvačiosios publikos dalies kartas nuo karto, būdavo, pavadinamomis psichėmis. Dar nežinau – ar jos mane traukė tada, ar aš jas?..
Tačiau, tarkime, kad likimas iškrečia piktą pokštą, kai niekada įvykių neskubinęs vyriškis staiga veda adekvačią, net pernelyg adekvačią moterį. Tai menkai tikėtina prielaida, nors šiame priešybių sugretinimo rašinėlyje hipotetiškai gali būti aptarta ir tokia įvykių seka.
Pabandykime įsivaizduoti, kad šią ištekėjusią moterį suerzinti yra labai labai sunku arba beveik neįmanoma, tačiau ilgai ir metodiškai dirbant ta linkme galima net ir ją įvesti į drugio krečiamą transą. Tada adekvati žmona sutramdytu ramiu balsu pasakys visą tiesą apie savo likimo bendrakeleivį, primins, kad anas yra visiškas niekas, geriausiu atveju idiotas, nelaimėlis ir vidutinybė, kad ji gauna nepalyginamai didesnį atlyginimą už jį, ir t. t. Tiesą sakant, jeigu tai būtų apie mane, aš pats apie save visą tiesą žinau, tačiau nejauku būtų tokią nepagražintą tiesą išgirsti iš mylimosios, tapusios žmona (neduokDie!), lūpų. Todėl sakau aš, daug patyręs, jums, jaunieji bičiuliai, niekados neveskite savo mylimųjų, nes prisiimsite nepakeliamą moralinę naštą tapti sėkmės lydimu, karjeros aukštumų siekiančiu žmogumi, nors jums patiems to visai nereikėtų arba net būtų atgrasu.
Pakalbėkime apie kitą atvejį, kai adekvatus požiūris į pasaulį baisiai gadina ir sujaukia pasaulio vaizdinį. Tokia kolizija tampa ypač akivaizdi, kai žmogus daro galutinius apibendrinimus, remdamasis tik savo profesijos patirtimi, kalba kaip tikras profesionalas, dalykiškai ir logiškai pagrįstai, tačiau labai greitai ima ir išaiškėja, kad tas jo loginis nuodugnumas buvo ne kas kita kaip profesinio išsigimėliškumo demonstracija.
Štai įtakingas Lietuvos pramoninkų konfederacijos veikėjas ir verslininkystės ideologas skelbia, kad žmogaus vertingumo pagrindas yra jo sukuriama pridėtinė vertė. Tai teiginys, kurį būtų galima pavadinti neatremiamos logikos pavyzdžiu, jeigu žiūrime iš stambiųjų savininkų varpinės, šitokiu kampu bandydami atsakyti į klausimą – kam žmogus apskritai yra reikalingas ant svieto? Į suktą klausimą šiam verslininkystės guru iš auditorijos – kur tada reikėtų padėti menininkus – žymusis verslo ideologas nė nemirktelėjęs atsako, kad menas taip pat kuria pridėtinę vertę, įgalindamas mus laisvalaikio metu atsipalaiduoti ir geriau pailsėti. Kaip dabar reikėtų suprasti, turiningas poilsis, užpildytas meno, padeda atkurti žmogaus darbingumą, būtiną didinat pridėtinę vertę, arba galbūt net paskatina darbo jėgos reprodukciją? Kaip sakoma, mintis logiškai pagrįsta iki galo, yra visiškai adekvati, ir niekas neturi teisės tokias verslo ideologo ištaras pavadinti logiškai nenuosekliomis arba nedalykiškomis. Kitas reikalas, jog toks loginis nuoseklumas, dalykiškumas ir adekvatumas labai greitai, dar net nepasukus už kampo, pagimdo Grigeo pabaisas.
Kita vertus, jeigu mūsų garbusis mąstytojas iš Pramoninkų konfederacijos laisvalaikiu pasidomėtų meno teorija, čia nesunkiai rastų net tokį apibrėžimą, kad menas yra radikali asocialumo forma. Žinia, asocialumas yra aiškintinas kaip personažo socialinis neadekvatumas, prasilenkimas su kito žmogaus lūkesčiais pelnyti abipusę naudą.
Kas be ko, žalingas yra ne pats pridėtinė vertės reikalavimas, o jo hiperbolizavimas, kai toks principas tampa visuomeninio gyvenimo prasmingumo kriterijumi ir žmogaus vertingumo matu. Jeigu šitoks priesakas tampa gyvenimo dėsniu, pasaulis yra uždaromas beprasmybės ratuose be mažiausios vilties likučio.
Nieko naujo, kažką panašaus skelbė užrašas ant Osvencimo vartų: „Darbas išlaisvina!“, o man, nepaisant nieko, vis dėlto labiau patinka Karlo Markso ištara, kad žmogaus turiningumo matas yra būtent laisvas laikas.
Dabar šitaip sparčiai besidauginant kalboms apie gerovės visuomenę, pats laikas būtų priminti seną tiesą, kad visuotinė gerovė yra tik pakopa į bendrąjį gėrį, panašiai kaip gerbūvio (anksčiau šis žodis buvo įtraukiamas į VLKK teikiamą Kalbos klaidų sąrašą kaip angl. kalbos žodžio wll-being vertinys, tačiau pastaruoju metu imamas toleruoti kaip neprieštaraujantis lietuvių kalbos darybos dėsniams ir jau lietuvių raštijoje paplitęs žodis) puoselėjamą idealą vis dėlto pranoksta labiau turininga gerabūvio sąvoka (taip viena talentinga vertėja į lietuvių kalbą yra išvertusi sunkiai į kitas kalbas išverčiamą graikų filosofijos sąvoką eudaimonią). Kita vertus, dėl gerabūvio idėjos palaikymo svarbus yra tokių neadekvačiųjų buvimas šalia, jų principinė galimybė.
Kaip atrodo bent man, mūsų politinės sistemos gyvastingumo vienu iš laidininkų buvo tai, jog sistemos vairininkais kartas nuo karto tapdavo didesniu ar mažesniu mastu neadekvatūs tokiai sistemai žmonės. Kaip visiems gerai žinoma, Valdas Adamkus buvo išeivis iš truputėlį kitokios terpės, o prieštaringoji Dalia Grybauskaitė turėjo savo rankose stebuklingą distancinio valdymo pultelį, su kurio pagalba, panašiai kaip Alisa Veidrodžių karalystėje, sugebėdavo akimoju nutolti ir priartėti, sumažėti ir išdidėti, kartais stodama priešais mus su tokiu savo gremėzdiškumu, kad per visą veidrodžio plotą matydavosi tik anosios griežtų akių žvilgsnio drumzlės. Galimai ir Gitanas Nausėda mums žadino viltį labiau tada, kai jis pradžioje atrodė panašus į sistemos svetimkūnį, nei po to, kai pabandė prisitaikyti prie sistemos ir tokiu būdu tapo sistemos belaisviu.
Dar Sokratas yra perspėjęs apie pavojų, kylantį tuomet, kai valtelės vairininkas tampa komandos įkaitu, o jo mokinys Platonas savo postringavimuose apie idealios valstybės projektus tvirtai laikėsi principinio įsitikinimo, kad tokios valstybės vadovu galėtų būti tik labai to nenorintis, tačiau varu stumiamas stoti visų priekyje žmogus, tokiu būdu užsikraunantis pernelyg didelę, taigi neadekvačią sau naštą valstybės idėjos dalininkas.
Tobulai adekvati politinė sistema anksčiau ar vėliau pradeda panašėti į perkrautą laivą, jeigu ir neminėsime čia žodžio „Titanikas“.
Apie meną, prasmę ir adekvatumą prieš daugelį metų esu samprotavęs dar ir kitu rakursu, akademinės nomenklatūros leidiniuose paskelbę straipsnį „Menas kaip prasmingas neadekvatumo iššūkis“. Labai trumpai tariant, čia iš dalies buvo kalbama apie klasikinį meną apskritai, o ypač detaliai apie tą aukštosios poezijos kuriamą prasmingą neadekvatumo patirtį, kai tobuliausias žodžio menas byloja apie Dievo artumą, nekvestionuodamas onto-teo-metafizinės tiesos, kad transcendencija (t. y. Dievas kaip anapusybė) yra visiškai neišsakoma, taigi žodžiu neišmatuojama duotybė. Paradoksaliai tariant, aukštoji poezija, o taip pat ir klasikinė muzika, liudydamos Dievo intuicijos neišsakomumą ir mūsų pastangų suprasti neadekvatumą aukščiausio priartėjimo prie būties paslapties pakopoje, galimai yra ne mažiau adekvatus Dievo paliudijimas nei Dievo buvimo įrodymo loginiai postulatai.
Kas be ko, tokia dalykų padėties konstatacija truputėlį skiriasi nuo prieš keletą dienų žiūrėtos LRT laidos „Smalsumo genas“ bandomos įpiršti išvados, kad neva piktosios dvasios supratimas, angelų įsivaizdavimas ir Dievo idėjos pripažinimas yra tik išsikerojusio smegenyse piktybinio auglio sukeltos psichozės pasekmė.
Čia jau reikėtų baigti, nesiimant aptarinėti pernelyg akivaizdžių neadekvatumo atvejų, kai kažkas bando netikrą auksą išpiršti kaip tikrą, melą stengiasi parduoti kaip tiesą, o cenzoriaus refleksus ruošiasi atvaizduoti kaip kovos už laisvą žodį heroizmą arba, kitas atvejis, kai žmogus elgiasi taip neadekvačiai be išlygų, kad jis supanašėja su lietuviškų pasakų herojumi, lengvai atpažįstamu čia kaip kvailio idėjos personifikacija. Kaip atrodo, tokiu folklorinių kvailumu pastarosiomis dienomis pribloškė treneris, išsakęs priekaištą LR prezidentui dėl to, kad anas nedalyvavo svarbiose krepšinio rungtynėse, kai štai toks Benkunskas dalyvavo (esu krepšinio fanatikas, todėl man trenerio nusišnekėjimas įstrigo tikriausiai labiau nei galėtų įstrigti krepšiniu nesidominčiam žmogui), dar kvailiau nuskambėjo mūsų atstovo Eurovizijoje, kurio pavardės niekada nesugebėsiu įsidėmėti, pasisakymai po pasirodymo scenoje, kad neva jis „padarė istoriją“, „parodė pasauliui Lietuvą tokią, kokios pasaulis nebuvo regėjęs“, o tolesniuose savo pasirodymuose privers visus numirti iš nuostabos ar kažkaip panašiai. Ar žmonės tokias nesąmones kalba dėl to, kad jiems trūksta bendrojo išsilavinimo, humanitarinio žinojimo? Tačiau nesunku įsivaizduoti, kad jokių universitetų nebaigusi, bemokslė kaimo moterėlė nesugebėtų taip apsijuokti net ir labai to norėdama, ar ne? Todėl, daug nesiplėsdamas, baigdamas čia prabėgomis pastabėsiu tik tai, kad, kaip atrodo, humanitarinis žinojimas yra labiau pirmapradis dalykas nei universitetiniai kursai, taigi, tarkime, humanitarinis žinojimas yra lietuvių tautosakos, taip pat liaudies (nebijokime šio žodžio) išminties kūrybinė terpė, našusis podirvis ir gyvybės upė.
…ar apelsinas yra adekvatus JAV prezidento pareigoms – apie Tukidido spastus – nei girdejes,nei skaites….kazkoks obskurantas sprendzia apie svieto saranga…..javu fauna turet smarkiai susirupint savo egzistencija……kokia geda ir pazeminimas,oi oi…
„gerbūvio (…) anksčiau šis žodis buvo įtraukiamas į VLKK teikiamą Kalbos klaidų sąrašą kaip angl. kalbos žodžio wll-being vertinys, tačiau pastaruoju metu imamas toleruoti kaip neprieštaraujantis lietuvių kalbos darybos dėsniams ir jau lietuvių raštijoje paplitęs žodis“
Tikroji šio žodžio istorija yra tokia. Sovietmečiu jis buvo vartojamas su reikšme „aplinkos sutvarkymas“ po statybų (šiukšlių išvežimas, šaligatvio paklojimas ir pan.). Tai buvo rusiško žodžio „blagoustroistvo“ atitikmuo. Tie darbininkai, kurie po statybų sutvarkydavo aplinką, buvo vadinami „gerbūvininkais“ (blagoustroiščiki). Tuometiniams kalbainiams tai pagrįstai nepatiko: jei tai yra aplinkos sutvarkymas, tai ir vadinkime aplinkos sutvarkymu (o jei norima mandrai, tai gal „landšafto architektūra“ ar panašiai). Bet tuometinė tvarka (net ir dabar išlikusi kaip kalbainių tradicija, pamiršus jos priežastį) neleido sakyti „rusicizmas“, nes apie rusų kalbą buvo galima kalbėti tik gerai. Taigi tas žodis buvo, kaip įprasta, abstrakčiai pavadintas „netaisyklingu“. Prabėgo dešimtmečiai, pasikeitė kalbainių kartos, pasikeitė ir statybų tvarka (dabar viską padaro ta pati firma ir to pavadinimo nebereikia), ir niekas nebeprisiminė, kuo tas žodis kitados buvo blogas. Archyvuose liko tik tai, kad jis esąs „netaisyklingas“ be jokių paaiškinimų. Taigi naujųjų laikų kalbainiai susimąstė: pala, o kuo jis netaisyklingas? Kažkas net sukūrė hipotezę, kad gal tuo, kad iš „well-being“ išverstas? Neradus geresnio paaiškinimo, ta hipotezė tam tikrą laiką buvo net laikoma oficialia.
Tai yra labai pamokoma istorija apie kalbainių nesusigaudymą. Pačiame žodyje nieko blogo nėra.
„gyvastingumo vienu iš laidininkų buvo“
Rusiškas linksnio vartojimas. Lietuviškai būtų „vienas iš laidininkų buvo“.
„nekvestionuodamas onto-teo-metafizinės tiesos, kad transcendencija (t. y. Dievas kaip anapusybė) yra visiškai neišsakoma, taigi žodžiu neišmatuojama duotybė“ ir t.t.
Čia tiktų anglizmas „žodžių salotos“.
Dabar vartojamas terminas ‘kraštovaizdis ‘, ‘kraštovaizdžio architektūra’, o ne ‘ landšaftas’ , ‘landšafto architektūra’.
Dabar taip, o sovietmečiu anaip. Atidžiau skaitykit.
Manau, prieštaraujate pats sau : ‘…tai ir vadinkime aplinkos sutvarkymu (o jei norima mandrai, tai gal „landšafto architektūra“ ar panašiai)…’ . ‘Vadinkime’ dabar, ar sovietmečiu ?
Nevaizduokit gudruolio.
…kai kas cia ir sikanti katina pavaizduoja….pirstais nebadysim….nors……
„mūsų politinės sistemos gyvastingumo vienu iš laidininkų buvo tai, jog…“
Jums, baisus nemokša, pravartu būtų sužinoti, kad jokio rusiško linksnio vartojimo čia nėra. Konstrukcija gramatiškai galima, tačiau sintaksiškai yra sunki ir stilistiškai ne visai sklandi.
Problema čia ne linksnis, o vardinės tarinio dalies sandara.
Sklandžiau skambėtų:
„Vienas iš mūsų politinės sistemos gyvastingumo šaltinių buvo tai, jog…“
Bet:
„vienu iš laidininkų buvo“ — ne rusicizmas, o veikiau stilistiškai apsunkinta instrumentinė konstrukcija.
„stilistiškai apsunkinta instrumentinė konstrukcija“ 😀
Varge tu mano, kokių posakių tas ChatGPT prisigalvoja. Ar bent suprantate, Edvardai, ką jis norėjo tuo pasakyti?
Varge vargužėli. Tikrai geriau nevaizduokit gudruolio. Kita vertus, kodėl ne, vaizduokit ir toliau, bent prajuokinsit.
…..vaiksciojantis juokas cia esi tu – beda ta,kad juokas yra gerai,o tu – blogai….kazkoks nusases,nudriskes ir apgliaumijes.Tiketina – sifilitikas.
Labai bukiems frazę galiu persakyti dar ir taip: čia įnagininkas nėra klaida, bet sakinys skamba sunkiau negu variantas su vardininku. Kitas dalykas, kažin ar korektiška anonimui kreiptis į kitą žmogų tikriniu vardu? Nebent norite žmogelį dar labiau paerzinti…
Taip, čia ChatGPT teisingai savo paties apsirikimą išaiškino. Įnagininkas angliškai vadinasi „instrumental“, taigi „įnagininko konstrukcija“ bus „instrumental construction“; o atsakydamas į pono Platono Filosofinio Palikimo Tyrinėtojo klausimą, jis tai lietuviškai išvertė „instrumentinė konstrukcija“. O tam ponui jokio įtarimo nekilo tą kliedesį cituojant. Varge varge.
O posakis „skamba sunkiau“ apskritai nieko nereiškia.
Gal vis dėlto neverta ginčytis su tuo ponu, kurio vardo minėti negalima, nes tai yra tas pat, kas mušti silpnesnį. Erzinti aš jo nenoriu; mane tik užknisa jo rusicizmai (diletantiškumas irgi šiek tiek, bet mažiau). Taip jam ir perduokit 🙂
„Instrumentalis” – lotyniškas įnagininko pavadinimas. Instrumentalinė konnstrukcija – tarptautinis lingvistinis terminas. Tarsi jau ir paaiškinau kitais žodžiais, kad kalbame apie tai, jog aptariamu atveju konstrukcija su įnagininku nėra klaidinga, bet mažiau sklandi. Kita vertus, nesunku kaskart įsitikinti, kad būtent jūs kiekvieną kartą esate DI balsas šiame portale, jo atstovas ir advokatas, jo išminties įgarsintojas, o ne vargšas trigrašio kaišytojas. Nieko nesakykite, jus įdomu stebėti eksperimentinės psichologijos požiūriu – kaip keičiasi žmogus, praradęs gėdos jausmą, tačiau neatmetu ir tokios galimybės, kad staiga tapote begėdžiu dėl užklupusios ligos. Palinkėčiau pasveikti, bet tai tikriausiai jau neįmanoma…
…smegenu sifilis – negydomas.Pacientas negydytinas dar ir etiniais sumetimais.Rekomenduojama prie pastarojo nesiartinti,neliesti,nesikalbeti.Pamacius – panaudoti fizini smurta,spiriant sifilitikui sedmenu srityje.Galima smugiuoti kietu,buku daiktu pakausio srityje – idant greitesnio rezultato pasiekimo – visisko nukenksminimo ir aplinkiniu saugumo.Pacientas agresyvus,todel neatmestinas ir elektros sokerio panaudojimas.Saugokit save ir vaikus.
..po kontakto,higienos sumetimais, rekomenduojama nedelsiant imtis duso proceduru,kruopsciai issivalyti dantis ir ausis..Atety,pamacius si ligoni – skambinti extra pagalbos numeriu, nesiartinant ir nekeliant nelaimeliui priepuoliu ir agresijos……..Medpersonalui patartina pacienta uzmigdyti visiems laikams,kad nesikankintu…
Buvau Skaitytojo šalininkas (nors dėl rusicizmų jis dažnokai perlenkia). Nebebūsiu. Niekindamas ir pravardžiuodamas kalbininkus, jis čia pat klaidina savo skaitytojus. Tikroji GERBŪVIO istorija yra ne tokia, kurią jis čia pateikia. Dėl to žodžio istorijos sovietmečiu prašom paskaityti Alberto Rosino straipsnelį „Gimtosios kalbos” žurnalo 1990 metų Nr. 7, p. 21 – pamatysite, kad Skaitytojas težino pusę tiesos.
Kalbininkų (lituanistų), kaip ir bet kurios srities specialistų, esama visokių. Rimti kalbininkai rimtai dirba lietuviakalbei visuomenei, Lietuvos valstybei ir mokslui apskritai reikalingą darbą. Neišmanėliai to nenori arba negali suprasti.
Ir dar. Atseit lietuvių kalbininkai bijoję kalbėti apie neigiamą rusų kalbos įtaką lietuvių kalbai. Tai irgi didelė netiesa. Paskaitykite bent kiek neseniai pasirodžiusią Kazio Ulvydo kalbos valandėlių knygą – taisant kalbos klaidas žymiojo kalbininko tiesiog pabrėžtinai visur pasakomas neigiamas rusų kalbos poveikis lietuvių kalbos vartosenai.
Apie itin aukštos vidinės kultūros krepšinio trenerį : ” Mes esam ‘Rytas’ ir mums po***i „. Net dėl savo pasisakymų smarkiai kritikuoto Eurolygos čempionų lietuvio trenerio panašių „žodžių” viešoje erdvėje neteko skaityti. Apie Lietuvos Vyriausybės ministrą pirmininką ir jo supratimą, kurie asmenys kuria didžiausią pridėtinę vertę: žmonės ,gaunantys virš 6 tūkst. eurų į rankas per mėnesį kuria didžiulę pridętinę vertę visai visuomenei ir valstybei, yra viena iš pagrindinių valstybės varomųjų jėgų,jie atneša didžiulę naudą visiems kitiems, todėl jo Vyriausybė tokiems asmenims įteisino dalinį mokesčių sumažinimą. Ar universitetų mokslų daktarai, profesoriai,docentai ( ne rektoriai ir prorektoriai) humanitarai uždirba virš 6 tūkst. eurų per mėnesį ? Ar tiek uždirba mokyklų mokytojai, poicininkai, gaisrininkai ,ligoninių slaugės ir kiti? Ar jei nekuria didelės pridėtinės vertės? Tiesa, dabar to politiko veikla tiriama teisėsaugos institucijų,
kaimynyste
…nuo musu veju pagaireje isivyravusio neadekvataus neadekvatumo pastoviai kyla noras …kvatotis,arba bent jau kvakseti,siek tiek prisibijant atsidurti leninsbergiu kaiminysteje – Vasaros gatvej – nepriklausomai nuo metu tarpsnio,ziemos ar vasaros.Nieko ner pastoviau uz nepastovuma – ypac,vartojant skaidriaja.Tuomet jura adekvaciai nusenka iki keliu…..ir nebebaisu niekas.p.s. Jezui jura – prasiskyre xa xa xa……….isvadu ar prielaidu geriau nedaryt,nes velgi grestu leninsbergiu kaiminyste,zo,visi keliai veda pas juosius,balandelius.Nori ar nenori.
..cia neadekvatus neadekvatumas nereiskia adekvatumo,t.y.,dvigubas neiginys nereiskia teiginio…
Nesiginčysiu, kad tai, ką dabar paporinote, yra labai panašu į tiesą, kita vertus, kai pamatai štai tokią nuotrauką kaip čia, nuotaika pagerėja be linksminamųjų spiritus priemonių. Net nežinau, kodėl man taip patinka ši nuotrauka, tačiau sutikčiau, jeigu redakcija vietoj mano paveikslėlio kiekvieną kartą prie straipsnio įdėtų šią nuotrauką kaip autoriaus vidinio sielos peizažo ikoną, kaip jo animos fotografiją. Kitas, žinoma, pasakys, kad autorius yra pernelyg išpuikęs… Gero savaitgalio!
Šiandien ketvirtadienis.
Savaitgalio pradedame laukti nuo pirmadienio.
….taip – laikas delfy skaityt apie stumbru nuotykius uzsieny,ilsintis po sunkios darbo savaites….