I dalis čia.
Viena iš didesnių paslapčių bent man yra klausimas – kodėl prie vadinamųjų kultūrininkų keliamos sumaišties visuomenėje taip aktyviai prisidėjo pagrindinių Lietuvoje muziejų vadovai, kaip žinome, ne tik Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius Arūnas Gelūnas, kuris kartais juokais, o gal ir rimtai yra pavadinamas kultūrinės revoliucijos lyderiu, bet ir kiti jo kolegos? Taigi, gal išties tai nėra tik atskiras pavienis faktas, o pro atsitiktinumų brūzgynus prasimušanti tendencija, kurios aptarimas, tarkime, yra svarbus meno pauzės temos ar potemių išplėtojimui?
Žinoma, galima atsakyti labai paprastai, kad tie direktoriai į reikšmingus kultūriniam vyksmui ir išskirtinai prestižinius postus buvo sustatyti ankstesnės, dabar jau rinkimus pralaimėjusios, valdžios arba jie, kaip aukštieji kultūros biurokratai, buvo susigyvenę su ankstesniu Kultūros ministru, todėl naujojo ministro paskyrimas pažadino jų norą maištauti.
Tačiau naujai paskirtas ir netinkamas ministras buvo atšauktas po kelių dienų, o protesto dvasia, kaip matome, toli gražu nenurimo, dabar jau ir provincijoje kuriami atskiri odiozinės Kultūros asamblėjos padaliniai, kaip savotiški „sukilimo“ štabai, į kurių veiklą su dideliu pietetu įsitraukia taip pat ir tos vietovės muziejininkai.
Dėl savo naivumo, kurio aš nesigėdiju (galbūt tai yra vienintelis mano jau susiformavusio ir nykaus kaip betono celė charakterio teigiamas bruožas), būčiau linkęs manyti, kad elitinio meno apsuptyje gyvenančių žmonių dvasia, nori jie to, ar nenori, galiausiai visiškai nuskaidrėja, o sąmonė užsidega aukštąja sąmoningumo liepsna. Tačiau jau tai, kad geriausiai žinomas Lietuvos muziejininkas Gelūnas vienu rankos mostu vardan konjunktūrinės gerklės pasotinimo, atiduodamas jai duoklę visų mūsų sąskaita* atėmė iš lietuvių tautos Vilniaus sporto ir kultūros rūmus, turinčius čia titulinei tautai simbolinę istorinės atminties reikšmę, yra, kaip atrodo man, akivaizdus įrodymas, kad šio žmogaus sąmonė neįsižiebė net paskutinę akimirką, o tokio neįsižiebusios sąmonės personažo esmė skendi sutirštėjusioje tamsoje ir gali pritraukti sutemas į mūsų parapiją.
Taigi, nenuėję lengviausiu savaime besiprašančios nuomonės keliu, dabar esame priversti kelti klausimą – ar muziejininko profesija nepalieka pernelyg ryškaus įspaudo žmogaus sieloje, ar galiausiai nesužaloja to žmogaus taip, kad jau tarsi esame pačios dalykų padėties įpareigojami būti atsargesniais, neatiduodančiais svarbiausių mūsų bendrabūvio klausimų sprendimo tokiems muziejininkams (visi mes esame profesijos išsigimėliai, bet vis dėlto tarp profesijos žmonių skiriasi jų horizontų susiaurėjimo kryptis ir laipsnis), ar galiausiai muziejininkas nėra tas kultūros darbuotojas, kuris pertraukia gyvąją meno tėkmę, tokiu būdu įsteigdamas kultūroje meno pauzę, kuri pernelyg ilgai užsitęsusi gali tapti kultūros menopauze.
Kažkas turi atsitikti su žmogumi, kuris dėl savo profesijos savitumo ir, siekdamas būtent profesionalumo savo sferoje, yra įpareigotas fonduose laikomus meno lobynus, tarkime M. K. Čiurlionio šedevrus, traktuoti kaip rūsyje supiltas bulvių atsargas, panašiai kaip chirurgas bent iš dalies privalo pamiršti, kad, vykdydamas pasirinktos profesijos užkrautą pareigą, jis pjausto gyvą organizmą, operuoja gyvą širdį…
Kita vertus, tikriausiai neatsitiktinai yra sakoma, kad meno šedevrai yra nepavaldūs laikui.
Dar daugiau, – štai garsusis Vosylius Sezemanas tvirtina, kad kultūrinis darbas apskritai ir ypač meno kūriniai padeda įveikti tikrovę nurealinančią laiko jėgą, kuri viską paverčia dulkėmis ir pelenais.
Žinia, šv. Augustinas primena, kad praeitis yra tai, ko jau nėra, ateitis tai, ko dar nėra, dabartis neturi trukmės, taigi laikas yra realus nebent tik tiek, kiek traukia nebūtin arba, kitaip tariant, jo realumo pagrindas yra pasaulio nerealumas.
Savo ruožtu V. Sezemano ištaros budina viltį, kad kultūrinis darbas atkuria tikrovės realumą, suteikia žmogaus pasauliui tikroviškumo pamatus.
Kitas klausimas, kaip mes galime įsitikinti šios išvados realumu, tikroviškumu, kas galiausiai mus įtikina, kad kultūros darbas yra realumo stichija?
Ar tai, kad mes matome objektyvistinius kultūrinio vyksmo pavidalus jau miesto aikštėse kaip amžių bėgyje susiformavusius architektūros stilius ir paminklus, o ypač muziejuose, kurie teikia labiausiai išgrynintą kultūros objektyvistinės vertės įrodymą?
Tačiau tokie objektyvistiniai kultūros paminklai savo esme yra visiškai nerealūs, šviesmečiais atitolę nuo tikrovės, jeigu jų andai neprakalbino gyva žmogaus širdis, dabar pjaustoma chirurgo, jeigu kultūros ir meno fenomenų bylojimas nėra prikeliamas žmogaus subjektyvumo raiškoje.
Tikriausiai neatsitiktinai filosofai sako, kad visas mokslas, kultūra ir menas praranda prasmę palyginti su Blyksniu, kuris iškart atidengia tikrąjį tikrovės reljefą. Aš pats šią filosofinę poringę būčiau linkęs suprasti per žaibo alegoriją maždaug taip, kad „kažkoks“ žaibas staigiai apšvietė tavo anksčiau tamsoje skendėjusią aplinką ir užgeso, taigi dabar tu su tikrove gali susiliesti tik tiek, kiek, vėl nugrimzdęs į tamsą, atmintyje išsaugai žaibo atvertos perspektyvos gyvumą. Kas be ko, po tokio iškilaus pareiškimo didžiausia nuodėmė būtų nepaminėti, kad lietuvių kalboje žodis „menas“ turi tokią įstabią etimologinę gelmę, palyginti su kuria kitos pasaulio kalbos neturi nieko panašaus, siekdamos įvardinti tai, ką mes vadiname menu. Be visa ko kito, būtina pastebėti, kad žodis „menas“ nėra išgalvotas žodis lietuvių kalboje, panašiai kaip žodžiai „degtukai“, „mokinys“ ir kt. buvo daugiau ar mažiau išgalvoti kalbininkų, siekiančių palengvinti populiacijai užduoti įvardyti modernėjančio pasaulio reiškinius. Žodis „menas“ yra senoviškas lietuvių kalbos žodis, skirtas atminties turėjimo ar neturėjimo būdo nusakymui, kai Polesės pelkių lietuvis tiesiogiai taip ir sako (užrašyta tautosakininkų) – „tavo menas yra kaip senos avies“.
Taigi, pirmutinė meno kaip kūrybos, kaip tikrosios kultūros reiškinio, meno be pauzių apibrėžtis yra maždaug tokia, kad tai yra sugebėjimas prisiminti ne tik praeitį bet ir ateitį, o Platono sielos praegzistencijos teorijos kontekste būtų galima sakyti, kad tai yra sugebėjimas vėl prisiminti esmę, kurią nupuolusios egzistencijos žmogus išbarstė kasdienybės viražuose.
Todėl kartais man atrodo, kad jau apie meno esmę net mažas vaikas gali žinoti daugiau nei tokie apsikarstę titulais, ordinais, privilegijomis, valdžios regalijomis ir kitais blizgučiais ekspertai kaip gelūnai.**
__________________
*Ar nebijau, kad mane po tokių žodžių pavadins antisemitu? Kas be ko, kaltinimai antisemitizmu būtų nemalonus incidentas žmogui, kuris puoselėja visiškai normalų arba net pagarbų požiūrį į žydų tautą. Kita vertus, antisemitizmas antisemitizmui yra nelygus, visokių būna antisemitizmų, tačiau štai gelūnizmas, kaip matome iš aprašytos situacijos, yra blogis vienareikšmiškai…
Kita vertus, šiandien dirbtinai forsuojama kaltinimų antisemitizmu lavina normalių refleksų žmogų priverčia įsitemti, žadina blogiausius įtarimus, kad tokiu būdu galimai yra siekiama atitraukti mūsų dėmesį, kai tuo metu už nugaros yra ruošiama grandiozinė išdavystė.
** Didžiausių ir garsiausių Lietuvos muziejų vadovai savo profesinėje veikloje jau yra užkariavę karjeros aukštumas, todėl modeliuoti jų tolesnę veiklą pagal profesinės karjeros siekimo logiką nelabai išeina, ar ne? Tačiau štai vakar mačiau kaip Nacionalinis transliuotojas Panoramoje taip išgyrė Kaupinį, kad iš gėdos net prisimerkiau. Panoramos žiūrovui nesunku buvo pamatyti, kad tai veikiau buvo negrabus bandymas proteguoti savo politinį sąjungininką nei kino genijaus netikėto kaip grybo po lietaus realiame miške aptikimo ant tako veiksmas, kitaip tariant, radybos. Tačiau kolegos viską mato realiai, todėl, kaip atrodo bent man, Nacionalinio transliuotojo entuziastingas pasirinkimas, ką pirmiausiai reikia transliuoti, tapo meškos paslauga Kaupiniui.
