I dalis čia.
Viena iš didesnių paslapčių bent man yra klausimas – kodėl prie vadinamųjų kultūrininkų keliamos sumaišties visuomenėje taip aktyviai prisidėjo pagrindinių Lietuvoje muziejų vadovai, kaip žinome, ne tik Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius Arūnas Gelūnas, kuris kartais juokais, o gal ir rimtai yra pavadinamas kultūrinės revoliucijos lyderiu, bet ir kiti jo kolegos? Taigi, gal išties tai nėra tik atskiras pavienis faktas, o pro atsitiktinumų brūzgynus prasimušanti tendencija, kurios aptarimas, tarkime, yra svarbus meno pauzės temos ar potemių išplėtojimui?
Žinoma, galima atsakyti labai paprastai, kad tie direktoriai į reikšmingus kultūriniam vyksmui ir išskirtinai prestižinius postus buvo sustatyti ankstesnės, dabar jau rinkimus pralaimėjusios, valdžios arba jie, kaip aukštieji kultūros biurokratai, buvo susigyvenę su ankstesniu Kultūros ministru, todėl naujojo ministro paskyrimas pažadino jų norą maištauti.
Tačiau naujai paskirtas ir netinkamas ministras buvo atšauktas po kelių dienų, o protesto dvasia, kaip matome, toli gražu nenurimo, dabar jau ir provincijoje kuriami atskiri odiozinės Kultūros asamblėjos padaliniai, kaip savotiški „sukilimo“ štabai, į kurių veiklą su dideliu pietetu įsitraukia taip pat ir tos vietovės muziejininkai.
Dėl savo naivumo, kurio aš nesigėdiju (galbūt tai yra vienintelis mano jau susiformavusio ir nykaus kaip betono celė charakterio teigiamas bruožas), būčiau linkęs manyti, kad elitinio meno apsuptyje gyvenančių žmonių dvasia, nori jie to, ar nenori, galiausiai visiškai nuskaidrėja, o sąmonė užsidega aukštąja sąmoningumo liepsna. Tačiau jau tai, kad geriausiai žinomas Lietuvos muziejininkas Gelūnas vienu rankos mostu vardan konjunktūrinės gerklės pasotinimo, atiduodamas jai duoklę visų mūsų sąskaita* atėmė iš lietuvių tautos Vilniaus sporto ir kultūros rūmus, turinčius čia titulinei tautai simbolinę istorinės atminties reikšmę, yra, kaip atrodo man, akivaizdus įrodymas, kad šio žmogaus sąmonė neįsižiebė net paskutinę akimirką, o tokio neįsižiebusios sąmonės personažo esmė skendi sutirštėjusioje tamsoje ir gali pritraukti sutemas į mūsų parapiją.
Taigi, nenuėję lengviausiu savaime besiprašančios nuomonės keliu, dabar esame priversti kelti klausimą – ar muziejininko profesija nepalieka pernelyg ryškaus įspaudo žmogaus sieloje, ar galiausiai nesužaloja to žmogaus taip, kad jau tarsi esame pačios dalykų padėties įpareigojami būti atsargesniais, neatiduodančiais svarbiausių mūsų bendrabūvio klausimų sprendimo tokiems muziejininkams (visi mes esame profesijos išsigimėliai, bet vis dėlto tarp profesijos žmonių skiriasi jų horizontų susiaurėjimo kryptis ir laipsnis), ar galiausiai muziejininkas nėra tas kultūros darbuotojas, kuris pertraukia gyvąją meno tėkmę, tokiu būdu įsteigdamas kultūroje meno pauzę, kuri pernelyg ilgai užsitęsusi gali tapti kultūros menopauze.
Kažkas turi atsitikti su žmogumi, kuris dėl savo profesijos savitumo ir, siekdamas būtent profesionalumo savo sferoje, yra įpareigotas fonduose laikomus meno lobynus, tarkime M. K. Čiurlionio šedevrus, traktuoti kaip rūsyje supiltas bulvių atsargas, panašiai kaip chirurgas bent iš dalies privalo pamiršti, kad, vykdydamas pasirinktos profesijos užkrautą pareigą, jis pjausto gyvą organizmą, operuoja gyvą širdį…
Kita vertus, tikriausiai neatsitiktinai yra sakoma, kad meno šedevrai yra nepavaldūs laikui.
Dar daugiau, – štai garsusis Vosylius Sezemanas tvirtina, kad kultūrinis darbas apskritai ir ypač meno kūriniai padeda įveikti tikrovę nurealinančią laiko jėgą, kuri viską paverčia dulkėmis ir pelenais.
Žinia, šv. Augustinas primena, kad praeitis yra tai, ko jau nėra, ateitis tai, ko dar nėra, dabartis neturi trukmės, taigi laikas yra realus nebent tik tiek, kiek traukia nebūtin arba, kitaip tariant, jo realumo pagrindas yra pasaulio nerealumas.
Savo ruožtu V. Sezemano ištaros budina viltį, kad kultūrinis darbas atkuria tikrovės realumą, suteikia žmogaus pasauliui tikroviškumo pamatus.
Kitas klausimas, kaip mes galime įsitikinti šios išvados realumu, tikroviškumu, kas galiausiai mus įtikina, kad kultūros darbas yra realumo stichija?
Ar tai, kad mes matome objektyvistinius kultūrinio vyksmo pavidalus jau miesto aikštėse kaip amžių bėgyje susiformavusius architektūros stilius ir paminklus, o ypač muziejuose, kurie teikia labiausiai išgrynintą kultūros objektyvistinės vertės įrodymą?
Tačiau tokie objektyvistiniai kultūros paminklai savo esme yra visiškai nerealūs, šviesmečiais atitolę nuo tikrovės, jeigu jų andai neprakalbino gyva žmogaus širdis, dabar pjaustoma chirurgo, jeigu kultūros ir meno fenomenų bylojimas nėra prikeliamas žmogaus subjektyvumo raiškoje.
Tikriausiai neatsitiktinai filosofai sako, kad visas mokslas, kultūra ir menas praranda prasmę palyginti su Blyksniu, kuris iškart atidengia tikrąjį tikrovės reljefą. Aš pats šią filosofinę poringę būčiau linkęs suprasti per žaibo alegoriją maždaug taip, kad „kažkoks“ žaibas staigiai apšvietė tavo anksčiau tamsoje skendėjusią aplinką ir užgeso, taigi dabar tu su tikrove gali susiliesti tik tiek, kiek, vėl nugrimzdęs į tamsą, atmintyje išsaugai žaibo atvertos perspektyvos gyvumą. Kas be ko, po tokio iškilaus pareiškimo didžiausia nuodėmė būtų nepaminėti, kad lietuvių kalboje žodis „menas“ turi tokią įstabią etimologinę gelmę, palyginti su kuria kitos pasaulio kalbos neturi nieko panašaus, siekdamos įvardinti tai, ką mes vadiname menu. Be visa ko kito, būtina pastebėti, kad žodis „menas“ nėra išgalvotas žodis lietuvių kalboje, panašiai kaip žodžiai „degtukai“, „mokinys“ ir kt. buvo daugiau ar mažiau išgalvoti kalbininkų, siekiančių palengvinti populiacijai užduoti įvardyti modernėjančio pasaulio reiškinius. Žodis „menas“ yra senoviškas lietuvių kalbos žodis, skirtas atminties turėjimo ar neturėjimo būdo nusakymui, kai Polesės pelkių lietuvis tiesiogiai taip ir sako (užrašyta tautosakininkų) – „tavo menas yra kaip senos avies“.
Taigi, pirmutinė meno kaip kūrybos, kaip tikrosios kultūros reiškinio, meno be pauzių apibrėžtis yra maždaug tokia, kad tai yra sugebėjimas prisiminti ne tik praeitį bet ir ateitį, o Platono sielos praegzistencijos teorijos kontekste būtų galima sakyti, kad tai yra sugebėjimas vėl prisiminti esmę, kurią nupuolusios egzistencijos žmogus išbarstė kasdienybės viražuose.
Todėl kartais man atrodo, kad jau apie meno esmę net mažas vaikas gali žinoti daugiau nei tokie apsikarstę titulais, ordinais, privilegijomis, valdžios regalijomis ir kitais blizgučiais ekspertai kaip gelūnai.**
__________________
*Ar nebijau, kad mane po tokių žodžių pavadins antisemitu? Kas be ko, kaltinimai antisemitizmu būtų nemalonus incidentas žmogui, kuris puoselėja visiškai normalų arba net pagarbų požiūrį į žydų tautą. Kita vertus, antisemitizmas antisemitizmui yra nelygus, visokių būna antisemitizmų, tačiau štai gelūnizmas, kaip matome iš aprašytos situacijos, yra blogis vienareikšmiškai…
Kita vertus, šiandien dirbtinai forsuojama kaltinimų antisemitizmu lavina normalių refleksų žmogų priverčia įsitemti, žadina blogiausius įtarimus, kad tokiu būdu galimai yra siekiama atitraukti mūsų dėmesį, kai tuo metu už nugaros yra ruošiama grandiozinė išdavystė.
** Didžiausių ir garsiausių Lietuvos muziejų vadovai savo profesinėje veikloje jau yra užkariavę karjeros aukštumas, todėl modeliuoti jų tolesnę veiklą pagal profesinės karjeros siekimo logiką nelabai išeina, ar ne? Tačiau štai vakar mačiau kaip Nacionalinis transliuotojas Panoramoje taip išgyrė Kaupinį, kad iš gėdos net prisimerkiau. Panoramos žiūrovui nesunku buvo pamatyti, kad tai veikiau buvo negrabus bandymas proteguoti savo politinį sąjungininką nei kino genijaus netikėto kaip grybo po lietaus realiame miške aptikimo ant tako veiksmas, kitaip tariant, radybos. Tačiau kolegos viską mato realiai, todėl, kaip atrodo bent man, Nacionalinio transliuotojo entuziastingas pasirinkimas, ką pirmiausiai reikia transliuoti, tapo meškos paslauga Kaupiniui.
„titulinei tautai“
Titulnaja nacija, sovietinis terminas „sąjunginių respublikų“ pagrindinėms tautoms pavadinti. Lietuviškai, jei labai to reikėtų, sakyčiau „pagrindinė tauta“ (jei norima baisiai gudriai, tada galbūt „eponiminė tauta“, nors mažai kas tai suprastų), o dažniausiai tai apskritai praleisčiau. Lietuvos šalies tauta yra lietuvių tauta ir tiek.
„esame pačios dalykų padėties įpareigojami būti atsargesniais“
Slaviškas linksnio vartojimas. Lietuviškai būtų „būti atsargesni“.
„meno šedevrai yra nepavaldūs laikui“
Niepodvlastny vremeni. Gero lietuviško posakio iki šiol nebuvo pasiūlyta, bent jau nesu girdėjęs. Beje, angliškai būtų „timeless“. Hm… Nesenstantys, amžini, maždaug taip ar panašiai, galbūt.
„Platono sielos praegzistencijos teorijos“
Preegzistencijos, kaip jau keletą kartų buvo sakyta. Pažiūrėkite į kokį nors tarptautinių žodžių žodyną ar kur. Ir nepasakokite, esą čia lietuviškas priešdėlis, nes tada tai reikštų kažką panašaus į „egzistavimas pro šalį“. Sarmata juk tą patį apsirikimą daug kartų kartoti.
1) „titulinei tautai“
Žodžiai „titulinė tauta„ nėra rusizmas, terminas labai plačiai vartojamas lietuvių kalboje kaip sociopolitinis terminas, dažnai yra sutinkamas mokslo, teisės, sociologijos tekstuose.
Žodis „titulinis“ yra norminis, štai sakome titulinis puslapis , titulinis vaidmuo ir pan.
2) „esame pačios dalykų padėties įpareigojami būti atsargesniais“
Ar tai slavizmas?
Ne.
Tai nėra slavizmas, o
– pasyvinė konstrukcija su dalyviu („įpareigojami“),
– norminė lietuvių kalbos struktūra.
Konstrukcija „esame įpareigojami būti atsargesniais“
yra gramatiškai taisyklinga, pastaba apie slavišką linksnį yra piktybiškai klaidinanti.
3) „meno šedevrai yra nepavaldūs laikui“
Ar tai rusizmas?
Tai – metafora, bet ne klaida.
Žodis „pavaldus“ lietuvių kalboje norminis, pavyzdžiui, dažnai sakoma:
– pavaldus įstatymams,
– pavaldus valdžiai.
– pavaldus laikui (perkeltine prasme)
Todėl konstrukcija „nepavaldus laikui“
yra norminė ir suprantama. Be to, ji dažnai, galbūt net per dažnai vartojama lietuvių literatūroje ir kompetentingų literatūros kritikų tekstuose.
4. „ Praegzistencija“.
Jau ne kartą aiškinau, būtų laikas įsidėmėti.
Tai kuriame Diogeno Laertijo skyriuje Demokrito musė ant mėnulio rėplioja?
Apie sielos praegzistenciją.
Galbūt anksčiau ar vėliau parašysiu akademinės artikuliacijos straipsnelį šia tema, todėl dabar visų kortų neatidengsiu, tačiau svarbius dalykus paaiškinsiu.
Daugybę metų, o jeigu tiksliau, maždaug 25 metus vartojau pavadinimą „Platono sielos preegzistencijos teorija“, jausdamas nemenką diskomfortą. Kur čia problema? Lot. žodžio existere pirmutinė reikšmė – atsirasti iš kokio nors prado, kilti, tapti, pavyzdžiui, Lukrecijus Karas rašo : Vermes de sterkore existunt ( liet. Vabalai atsiranda iš mėšlo). Įsitvirtinęs terminas „sielos preegzitencija“ suponuoja vaizduotės klišę, kad siela prieš patekdama į šį šešėlių pasaulį turėjo kažkokią išankstinę egzistenciją amžinosios esmės sferoje, o tai yra nonsensas, nes amžinybėje atsiradimo nėra. Po to kelis kartus esu vartojęs terminą „proegzistencija, sumodeliuodamas šį žodį pagal žodžio „provaizdis“ pavyzdį, tačiau čia atsiranda kiti netikslumai Todėl, kaip atrodo dabar man, taisyklingiausia būtų sakyti ir rašyti „sielos praegzistencija“, taip pažymint pradžios ir tęsinio dvitaktį santykį, panašiai kaip žodyje „pratarmė“.
Kaidos ištaisymas : de stercore
Juk tai non sequitur, p. Edvardai. Romėnų autorius tam tikrą lotynišką žodį yra pavartojęs tam tikra reikšme, tai aš dėl to juokingai iškraipysiu vieną tolimą to žodžio vedinį.
Beje, jei kada nors prireiktų, tikroji citata yra tokia: quippe videre licet vivos exsistere vermes / stercore de taetro (De rerum natura 2.871–2; Lukrecijus, Apie daiktų prigimtį, Vilnius, „Mintis“, 1964, 156–157 psl.). Ir beje, labiau ne vabalai, o kirminai. Dar atkreipkite dėmesį į raidę s po x. Tai yra etimologinė rašyba: priešdėlis ex- („iš-“) ir šaknis sistere („statyti; stoti“). Pažodžiui tai būtų tas pat, kas „išstoti“, bet tai nieko filosofiško nereiškia. Tiesiog tokia žodžio daryba.
Jums dar pasimokyti reikia, p. Edvardai, o ne ekstravagantiškas teorijas kurti. Kalbos tikrai nėra Jūsų sritis, patikėkit. Neturėdamas pasirengimo, o tik drąsos, tik apsijuokti galite.
Žmonės turi skirtingus talentus, o tamsta stulbinantį sugebėjimą totaliai nesuprasti teksto, ypač įmantresnės minties. Nieko panašaus nesu matęs gyvojoje gamtoje. Taigi tamstą reikėtų demonstruoti cirke kaip unikalų atvejį. Kita vertus, nepanašu nė iš tolo, ką čia bandai įrodyti, kad tamsta vakarais skaitai Aristotelio „Apie sielą“, Diogeną Laertijų ar juolab Lukrecijų Karą. Kam reikalingos tokios falsifikacijos su technologijų pagalba? Ar tai yra būdas pasikelti nusmukusią savo savivertę bent jau internete ? Tačiau aš paguosiu tamstą, padrąsinsiu – kai ramentai iki dangus, jau nėra jokio reikalo ropštis į dangų.
Kai vienos tautos atstovas perduoda Sporto rūmus kitos tautos atstovui, tai galima vadinti dovana;
kai tos pačios tautos atstovas tuos rūmus perduoda saviems, tai jau galima vadinti ir vagyste.
Kur prapuolė komentatorius Blue? Nejaugi jį visiškai užblokavo pozicija.org dienraščio redaktoriai dėl jo charakterio stačiokiškumo, baisaus nemandagumo? Redaktorių pasirinkimus nesunku būtų suprasti, bet štai aš pasigendu šio žmogaus kaip ypatingai tyros sielos. Ypatinga yra ir jo komentarų rašymo maniera, kuri neleidžia komentaro, kaip įprasta pagal inercijos dėsnį, permesti akimis, bet įpareigoja kiekvieną žodį išsipakuoti, o tada atrandi, kad čia buvo išsakyta gyva mintis arba netrivialus sąmojis. Palyginkime šią tyrąją sielą su pašlemėku, pasivadinusiu Skaitytoju, kuris kalba labai mandagiai ir rišliai, tačiau greitai ( pernelyg greitai) pasimato, kad mandagumas čia yra tik dūmų uždanga, skirta pridengti žemos prigimties žmogaus kompleksus ir žiurkiškos sielos refleksus. Jeigu Tu, mielas Blue, esi gyvas, pasaulis dar gyvuoja…
Tuomi pranešu, kad Bliu yra sveikas ir gyvas, perduoda linkėjimus ir laukia atblokavimo
Tai kad jie iš to paties IP rašo. Administratoriai juk mato. Tas pats trolis ten.
Sporto rūmų atidavimas jų nereikalingam išdraskymui ir ,,miegui ” šitiek metų yra kaip nusikaltimas. Tad padorus žmogus nedrįstų rodyti nosies po to.
Gelūnas yra ir Nacionalinių kultūros ir meno premijų, prestizišskiausio kultūros apdovanojimo Lietuvoje, skyrimo Pirmininkas. Ar nebus mirtinai suteršta šios iškilios premijos vardas, kai Vasario 16 nominuotieji apdovanojimus gaus iš Gelūno rankų.