Rimvydo Valatkos straipsniai pastaraisiais metais tampa vis labiau tulžingi, niekinantys oponentus (pagal žodžių tulžingumą jam dabar gali prilygti nebent tik V. Leninas-Uljanovas), taigi, ir aš, šiaip neįtikėtinai korektiškas žmogus, šįkart nesusivaldžiau, ir po šio žurnalistikos metro naujausio pykčio protrūkio delfi.lt interneto dienraštyje, komentarų rubrikoje palikau štai tokį įrašą: „Akivaizdu, kad Valatka serga menopauze sunkia forma, kai kraujas nusėda ant smegenų ir, norite – tikėkite, norite – ne, Nausėda čia niekuo dėtas. Apie tai byloja ir faktas, kad dabar metras Valatka labiausiai domisi moteriškais rankinukais, kai vietoj klausimo – „būti ar nebūti“, jau kelia klausimą – padirbinys ar nepadirbinys yra tas ridikiulis? Įdomu, kaip elgtųsi Patackas, sužinojęs, kad tokie kraupiai apgailėtini personažai kaip Kaupinis ir Masteikaitė yra prilyginami didžiavyriams. Vaje vaje… Ar Valatka tokiu būdu tikrai siekia tapti Lietuvos stribu Nr. 1. Tuo patikėčiau tik paskutinę akimirką, o dabar sakau, kad dėl visko yra kalta apnikusi žmogaus smegenis menopauzė…“.
Kas be ko, labai neskoninga, beveik nešvanku yra cituoti save patį, tačiau drauge negaliu nepaliudyti sąmonės nušvitimo fakto, kai man, dar teberašančiam palinkėjimą Valatkai, staiga į galvą dingtelėjo mintis, kad terminologinis įvardijimas „meno pauzė“ kaip pirštu į akį tinka laikmečio savitumo nusakymui, o ypač vadinamųjų kultūrininkų esmės apibrėžimui, kai tokiu būdu paslaptinga laikyta esmė yra išverčiama į paviršių visų akivaizdoje kaip iškastos duobės žemių krūva.
Kaip terminologinis užkeikimas „meno pauzė“ gali būti mums tinkamas nelyg savotiškas kultūros vardo substitutas arba net kultūros pašalinimo iš žaidimo aikštelės būsenos nusakymas, kultūros prievartinio atitraukimo liudijimas, kai, žinoma, pati kultūra savo esme niekur nedingsta, tik jos įsivaizdavimą vis labiau ima nustelbti kultūros deficito mistifikacija arba, geriausiu atveju, parazitinės kultūros ataugos, – pabandysime įsitikinti tolesniuose pasvarstymuose.
Kad tarp kultūros ir šiandien kultūrininkais pretenzingai prisistatančio politinio sambrūzdžio nėra nieko bendro, akivaizdžiausiai liudija faktas, jog nė vienas kultūros žmogus ar juolab kūrėjas menininkas nesitapatina su vadinamaisiais kultūrininkais, daugiau ar mažiau įsisąmonintu pavidalu suprasdamas, kad kūrėjo reputacija yra vertingesnis dalykas nei konjunktūrinių gėrybių gausybės ragas ar net tiesiogiai peršama politinė nauda. Jau kartą esu užsiminęs, kad, nepaisant to, kad apie Donato Saukos kūrybinius laimėjimus turiu tik labai fragmentišką supratimą, lengvai įsivaizduoju, jog, net plakamas bizūnais, anas išsižadėtų jam per prievartą peršamo kultūrininko vardo (kita vertus, nesunkiai įsivaizduoju, kad įžymusis dailininkas, mėgstantis autoportreto žanrą, kada nors dar privers mus krūptelėti pragarmės įvaizdinimu „Nuplaktas botagais genijus“).
Kad ir ką sakytumėte, man nėra nieko lengviau nei įsivaizduoti, kad, tarkime, Marcelijus Martinaitis, Jonas Juškaitis, tas pats Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda ir kiti talentingi žmonės vadinamųjų kultūrininkų sambrūzdžio atsiradimą pasitiktų su baisiu pasidygėjimu, nes talentingus žmones, kaip atrodo, pirmiausiai papiktina falšo pasidauginimas, ypač tada, kai kultūrininko vardu dangstosi kultūros erozijos užkrato platintojai, meno pauzės subkultūros dalyviai.
Neminėsiu dabar to, kas jau ne kartą buvo išsamiai aptarta pastarosiomis dienomis, kad vadinamųjų kultūrininkų mūsų padangėje gretos didele dalimi formuojasi iš fondačiulpių, kultūrinimo biurokratijos ir kitų užterštų šaltinių, palikdamas klausimą – kodėl čia negatyvaus reljefo formavimo žymę palieka taip pat ir „blogasis muziejininkas“, kitam kartui.
Tačiau jau būtent čia pastebėkime, kad laisvalaikio ir pramogų industrijos įkyrus vadinimas kultūra verčia mus ne tik pamiršti kultūros tikrąja to žodžio reikšme vardą, bet ir pamiršti, kad pamiršome.
Kita vertus, gerai suprantu, kad ne vienam skaitytojui gali pasirodyti, kad žodžio „menopauzė“ prasmių apžaidimas visiškai netinka aptariamu atveju, nes kalbame apie įvykius visuomenėje, į kuriuos masiškai su didėjančiu pagreičiu įsitraukia jauni žmonės, paaugliai, vaikai, taigi, yra tokie įvykiai, kuriuos galima pavadinti jaunystės ar net vaikystės fiestomis.
Tačiau negalima paneigti ir tokio fakto, kad kai kurie vaikai pasensta dar įsčiose ir užgimsta su menopauzės sindromu, tokiu būdu iškart tapdami vadinamųjų kultūrininkų mobilizaciniais ištekliais.
Nesunku pastebėti ir tai, kad ypač liberal-leftistai rūpinasi paankstintu vaikų ir paauglių įtraukimu į politinę veiklą, tokiu būdu juos politiškai tvirkindami, mums puoselėjant viltį, kad vis dėlto šiais laikais nebus pakartotas senovės Graikijos apgailėtinas precedentas, kai su pernelyg ankstyvu paauglių politiniu prusinimu paraleliai vyko ir jų lytinis išnaudojimas.
Ar sakote, kad pažangiečiai nesižvalgo į praeitį, žiūrėdami tik į priekį. Tačiau, kaip atrodo bent man, į ateitį jie žengia atbulomis, todėl neatmestina iš principo yra ir tokia galimybė, kad komunizmas jų lūpomis kada nors bus pavadintas maždaug taip, kad tai yra užingridų valdžia plius visos šalies pederastizacija…
„…aš, šiaip neįtikėtinai korektiškas žmogus…’ – aha, matosi, tikras filosofas