Edvardas Čiuldė. „Kultūrininkų maištas“ kaip lėkštojo proto sukilimas

Edgavo Cickevičiaus (Kauno diena) nuotr.

Kad ir kaip žiūrėtume, vadinamųjų kultūrininkų „sąjūdis“ yra lėkštojo proto sukilimas prieš aukštąją žmogaus orumo kultūrą ir moralinę pasaulio tvarką, pagrįstą laisvu žmogaus pasirinkimu.

Taigi, neatsitiktinai šio sambrūzdžio dalyviai ir pakeleiviai taip dažnai kalba apie būtinybę stiprinti represijas prieš oponentus, demokratiją įgyvendinti nedemokratinėmis priemonėmis, taip pat reikalauja atsižadėti lietuviškos tapatybės puoselėjimo kultūros kaip neva pažangos stabdžio. Jeigu jiems duotum ragus, regis, užbadytų visą svietą.

Todėl nesutinku su lengvabūdiškais vertinimais, kad kvaila būtų žiūrėti į visą tą jų klounadą su stovėjimu sargyboje Daukanto aikštėje ir kitais panašiai paaugliškais performansais pernelyg rimtai. Kas be ko, tai yra taip neskoninga, kad net nejuokinga. Tačiau, kaip atrodo, būtų mūsų žioplumas, jei nesugebėtume įvertinti banalybės potencialo arba, tarkime, sąmonės lėkštumo formuojančios galios visuomenės gyvenime, kitaip tariant, jeigu ir toliau manytume, kad taip ar panašiai suprantamas trūkumas neturi būties ir „neužima vietos“ tikrovėje. Štai, pavyzdžiui, nusiskundimą dėl ekologinės sąmonės defektyvumo esame linkę suprasti kaip kažkokį efemerišką, pernelyg abstraktų, nutolusį nuo mūsų pageidavimą, tačiau mus papiktinęs, nevėkšlų pramintas takelis per gėlyną yra labai efektyvus tokio defektyvumo priminimas, ar ne? O čia, savo ruožtu, jau leiskite pateikti pirmą apibendrinimą temos plėtojime, kad vadinamųjų kultūrininkų proto lėkštumo, štai tokio sąmonės defekto ar trūkumo pagimdytas sambrūzdis yra bandymas praminti šunkelį visuomenės gyvenime, ne kitaip.

Tikra tiesa yra tai, kad vadinamųjų kultūrininkų sambrūzdis nė iš tolo neturi jokios nacionalinės idėjos, kuri galėtų suvienyti žmonių minias, jeigu tokia idėja nelaikysime jų daugiau ar mažiau vualizuotą troškimą į politinę dienotvarkę susigrąžinti antilietuvišką Šimonytės valdymą arba, kitaip tariant, triummoterato režimą. Pieniškosios smegenėlės apskritai negeneruoja jokių, nei gerų, nei blogų idėjų. Tačiau atsivėrusį, baisiai žioruojantį idėjų vakuumą čia su kaupu užpildo vidutinybės pretenzingumo energija, kuri savaime, nepaisant suintensyvėjusių apsukų, niekur neveda.




Kitas dalykas, kad kažin ar tokį sujudimą būtų galima pavadinti maištu įprasta to žodžio reikšme, kai maištas buvo ir tikriausiai taip pat šiandien yra suprantamas kaip instinktų atpalaidavimas, dar kitaip tariant, kaip gaivalingas laisvės pojūčio prasiveržimas. Tyrinėtojų požiūriu, tokio maišto energiją senųjų visuomenių kultūrose kanalizuodavo liaudies karnavalo eitynės, instinktyviai pačios žmogaus prigimties režisuojamos taip, jog čia su persirengimo ritualais būtų galima apversti viršų ir apačią ir bent tokiu būdu pailsinti savo pernelyg dorovingų pamokymų nualintą sielą. Kaip savo ruožtu galima spręsti pagal paliktus pėdsakus ir atpažįstant pagal braižą, „kultūrininkų maištas“ yra režisuojamas iš viršaus kažkokių racionalių pamėklių, pabandysiu spėti, visą gyvenimą prie šėryklų stovinčių kultūros vadybininkų kastos, kurios pasirinkimai gali būti daugiau ar mažiau racionalūs, tačiau protingais pagal proto panaudojimo tinkamumą čia vadintini tik tokiu laipsniu, kiek, tarkime, mikroskopas taip pat yra tinkamas įrankis įkalti vinį į sieną.

Taigi, nenuostabu, kad tarp tokių kultūrininkų, be vadybininkų, nematome nė vieno tikro kultūros žmogaus kūrėjo, juolab nepamatysite net su žibintu dieną menininko tikrąja to žodžio reikšme. Kita vertus, nors to nenorėjome, dabar prieš mūsų akis atsivėrė anksčiau nematyti ir neregėti kultūros paribių šiukšlynai, jeigu norite, susiformavęs kalnagūbris iš niekam nereikalingų kultūros erzacų, nevykusių pusfabrikačių, neišsipildžiusių svajonių, galiausiai talento neturėjimo supratimo apturėjimo ir t. t.

Jeigu pavasarį, nutirpus sniegui, netikėtai pasimato šiukšlių kupros ant žemės, šį kraupiai gražų rudenį, kažkam „nutirpus“ mūsų sąmonėje, staiga pasimatė kultūros teritorijos šiukšlynai drauge su tokių kultūros paribių rujojančiais gyventojais, vadinamais kultūrininkais…

4 KOMENTARAI

  1. Pakentėkime, baigsis socdemų kadencija ir 3 metais pasenęs jaunimėlis visų mūsų malonumui streikuos prieš užingridų valdžią ir kultūros politiką.

  2. Manau, juos galimai apėmė nerimas dėl numanomo biudžetinio finansavimo praradimo, gal todėl reikia „atstovėti”?

  3. Ačiū gerb. E. Čiuldei už straipsnį. Žaviuosi specifišku „Čiuldišku” humoru.

    10
    3

Komentarai nepriimami.

Reklama

Kviečiame paremti

Panašios publikacijos

Susiję straipsniai

Stanislovas Buškevičius. Perversmininkas Donaldas Tuskas baigs labai blogai

Lenkijos prezidentas Karolis Navrockis yra nepalankus Briuseliui ir Maskvai. Navrockis Briuseliui neįtinka dėl savo tautinių ir krikščioniškų vertybių bei...

Romaldas Abugelis. Trispalvės skausmas

Vėliava yra ypatingas valstybės ženklas, tautos kultūrinio identiteto dalis. Apie trispalvę telkėmės visuomet, kai mūsų valstybei iškildavo pavojus,...

Vytautas Zelianka. Pirma išsiaiškinkime sąvokas. Teisėje sąvokos yra labai svarbu. Kaip pavadinsi, taip ir turėsi

Kalbu su žmogumi, kuris turi daug patirties perkant parduodant nekilnojamą turtą ir vis nesusilaiko parodyti, kad supranta reikalą,...

Vilius Kavaliauskas. Gelvonų vaikams reikia ir didvyrių-lietuvių

Jau rašiau, kad aną šeštadienį mūsų „patriotinė brigada“ (signat. Audrius Butkevičius, gen. Česlovas Jezerskas ir istor. Rimantas Stankevičius)...