Tikriausiai Dievas man iš tiesų nedavė nė lašelio išminties, nes, kaip atrodo, ir vėl nesugebėsiu atsispirti pagundai įsitraukti į diskusiją, kuri prie gero nepriveda.
Juolab kad turiu pretekstą pykti ant savęs dar ir dėl to, kad dabar stoju į Salomėjos Nėries paminklo, kuriam oficialios struktūros pastarosiomis dienomis jau paskelbė galutinį mirties nuosprendį, sumenkusias galimai iki 1 žmogaus gynėjų gretas, nors toli gražu nesu net anosios poetinių ieškojimų ir estetinių vertybių gerbėjas, nekalbant apie „lakštingalos“ politinius pasirinkimus (kai Komisijos, pradėjusios karą prieš paminklus, pirmininkas sako, kad jį nepaprastai žavi S. Nėries poetinis talentas, bet pastatytus jai sovietmečiu paminklus reikia griauti, leiskite parodyt, kad gali būti ir diametraliai priešinga pozicija, kai, pernelyg nesižavėdamas poetiniu S. Nėries palikimu, žmogelis nepuola akis išdegęs palaikyti vandalo mentaliteto užsiangažavimų).
Bet ar reikia dar ir toliau draskyti šašus, šūkauti iš paskos nuvažiavusiam traukiniui?
Kaip jau sakiau, nesu, švelniai tariant, S. Nėries poezijos gerbėjas, bet pratęsti diskusiją nepalankiomis sąlygomis įpareigoja prieš akis iškylantis vaizdelis – kaip žmonės per šventes ar gražioje puotoje, tarkime, vestuvių metu užstalėse dainuoja dainas pagal šios poetės žodžius, pakilę į devintą euforijos dangų. Taigi, kai kitą kartą jie trauks tokias liaudies dainomis tapusias giesmes, drauge galimai turės progą pagalvoti, kad tauta ir šalies isteblišmentas didesniu ar mažesniu laipsniu yra susvetimėję vienas kitam. Ar reikalingi mums tokie pretekstai susipriešinimui didžiojo karo akivaizdoje?
Kas be ko, kažkas būtinai pastebės, kad išdavystei nėra senaties termino, tačiau kai pavyzdinį išdaviką nevykėliai ideologai bando nusilipdyti iš iliuzijos pinklėse pasiklydusios ir į meilės žabangas įsipainiojusios poetės, gali susidaryti įspūdis, kad išdavystė nėra tokia bjauri ir pūlinga žaizda, kaip ji iš tikrųjų yra pagal savo esmę ir apibrėžimą. Kaip atrodo bent man, tokiam higieniniam atgrasymo nuo išdavystės vaidmeniui atlikti reikėjo pasirinkti kitus, labiau tinkamus pavyzdžius.
Tačiau galiausiai net ne S. Nėries paminklo nukėlimo „byla“ savaime čia yra svarbiausias dalykas, kai visgi labiausiai neramina prasimušančios tendencijos, kurios paradoksaliu būdu tarsi paliudija genialųjį Stalino numatymą, kad, vystantis socializmui, klasių kova intensyvėja, o poetės Salomėjos vardo ideologinis sureikšminimas mūsų dienom yra tik viso to gera iliustracija.
Taigi ir čia apmąstykime laiko faktorių – kodėl paminklas S. Nėriai niekam tarsi ir nekliuvo ne tik pirmaisiais metais po nepriklausomybės paskelbimo, bet ir kelių džiaugsmingų dešimtmečių bėgyje, o dabar staiga prasidėjo sanitarinė apsivalymo revoliucija ir antipaminklinė isterija?
Koks yra viešojo diskurso tono tokio staigaus pašiurkštėjimo šaltinis?
Ar apskritai mums toks tonas yra reikalingas nuomonių apsikeitimo apyvartoje?
Neabejoju nė trupučio, kad štai Laurynas Kasčiūnas yra išmintingas politikas, dar daugiau, – nors politikas nėra merga, – man jisai patinka kaip žmogus, esu dėkingas ir savo vardu, jog anas prisidėjo savo titaniškomis pastangomis stiprindamas šalies gynybinius pajėgomis ir, kaip atrodo, nuveiks tautos labui dar daug neįtikėtinai svarbių darbų bei galimai pelnys taurų gelbėtojo vardą. Tačiau nesu toks tikras dėl to, ar reikėjo dabartiniam konservatorių lyderiui kreiptis į Generalinę prokuratūra su prašymu įvertinti Vaitkaus pasisakymo Minske, kad neva Lietuva neturi legitimaus prezidento, turinį baudžiamuoju požiūriu. Anas tikrai nebuvo vertas tokios garbės, ar ne? Prokuratūra gali ar net privalo, nekeldama didelių bangų, nustatyti faktą, kad Vaitkus pažeidė ar nepažeidė įstatymą, o viešieji ideokratiniai gestai tokiu atveju labiau trukdo nei padeda. Juolab kad aną kartą tas pats L. Kasčiūnas, galimai labai nenoromis, o verčiamas konjunktūrinių aplinkybių, dalyvavo prezidento Gitano Nausėdos legitimumo statuso naikinimo bjauriame ir mirtinai pavojingame sąmoksle, su kuriuo palyginti menko vyručio Vaitkaus palemenimai neverti net musės įkandimo vardo.
Apskritai nesuprantu, kaip toks išmintingas politikas kaip L. Kasčiūnas dažniausiai nepraleidžia progos paūtarioti, kad dėl šalies gyvastingumo ir saugumo reikėtų pradėti dar labiau riboti spaudos laisvę, pažaboti laisvą žodį ir mintį, tarsi ir nepasitikėdamas šalies piliečiais… Gal jam blogą įtaką daro užsisenėjęs buvimas konservatorių partijoje, kurios vadovu neseniai pats tapo?
O kaip atsakysime į klausimą – koks yra viešojo diskurso tono staigaus pašiurkštėjimo šaltinis?
Kol kas dar neturiu išsamesnio atsakymo, išskyrus tą, kad, vystantis socializmui, klasių kova stiprėja…
Postlietuvos vaizdelis su lytinio priekabiavimo prie S. N. paminklų inkrustracijomis
Nėra negražių moterų, su kaukėmis visos moterys – vienodai gražios!
Tai dabar žino kiekvienas, net ant kamščio dorai dar neužmynęs vyras.
Anksčiau apie visuotinį moterų grožį žinodavo tik tie nušvitimo ribą priėję vizionieriai, kuriems jau vaidendavosi balti arkliai, dabar – kiekvienas išsipagiriojęs nupiepėlis.
Tai teikia pagrindą logine seka forsuoti fundamentinę hipotezę, kad Covid-19 virusą išrado dorų žmonų judėjimas, siekdami įvesti visuotinį kaukių dėvėjimą kovos prieš alkoholizmo pandemiją sumetimais.
Net žmona, užsidėjusi kaukę, tampa panaši į paslaptingą nepažįstamąją, – taip ar panašiai kažkada rašė A. Schopenhaueris, – tačiau eksperimentas, siekiant praktiškai pagrįsti šia teorinę įžvalgą, paryčiais pabandžius žmoną pavadinti malonybiniu išgalvoto personažo vardu, realiam vyručiui baigėsi neuždelsto veikimo ilgai išliekančiomis pasekmėmis.
*
Kam beveidei miniai vis dėlto yra reikalingos kaukės?
Tai – retorinis klausimas.
*
Tik Skvernelis būdavo įleidžiamas į kaukių balių be kaukės, niekam nesukeldamas įtarimo, kad išsprogusių akių ateivio iš tolimosios galaktikos išvaizda nėra jokia kaukė, o tikrasis neišgalvoto (?) personažo veidas, dar daugiau – kažkas panašaus į mano sielos veidrodinį atspindį (o, siaube!).
*
Kuo kaukė skiriasi nuo figos lapelio?
Tai ne retorinis klausymas, į kurį galbūt įstengs kada nors atsakyti tik lesbiečių pora iš Lygių galimybių tarnybos.
*
Galop kaukės tapo lygybės, brolybės ir vienybės tikruoju simboliu, o kai kurios lygios kaukės patapo lygesnėmis ne tik už kitas lygias kaukes, bet ir už reljefiškus, siaubo iškreiptus žmonių veidus.
*
Tai buvo klasių kovos didžiojo pakilimo metai, kai naujieji maoistai beveik atvirai ( užsimaukšlinęs tik permatomus prezervatyvus ant galvos) visoje Lietuvoje lytiškai priekabiavo prie Salomėjos Nėries paminklų.
*
Tai –
čia-būties
laiškanešys
su
pajuokiančia
žudiko
kauke
(čipolinas?)
ar
tolimas
būties
priartėjimas
be jokios
politikos
Li Po
imperatoriaus
rūmų
terasoj
per dieną
iš
dyko
buvimo?..
ogija lt.
Putinizmo (gėbistinio revanšizmo) gyvastingumas Rusijoje drąsina ir gerbėjus Lietuvoje. 5 kolonos priešininkai turi budėti.
Visokie pliurpaliai apie dievą, tiksliau, šūdadievį, ir jo būktai dalinamą prota tegu paporina, kodėl protas šioje ‘ašarų pakalnėje’ yra niekinamas, o pats šūdadievis protingus NAIKINA visais būdai… evoliuciškai taip pat…
,,Neabejoju nė trupučio, kad štai Laurynas Kasčiūnas yra išmintingas politikas, dar daugiau, – nors politikas nėra merga, – man jisai patinka kaip žmogus, esu dėkingas ir savo vardu, jog anas prisidėjo savo titaniškomis pastangomis stiprindamas šalies gynybinius pajėgomis ir, kaip atrodo, nuveiks tautos labui dar daug neįtikėtinai svarbių darbų bei galimai pelnys taurų gelbėtojo vardą.”
Joooooo…
Eikit peklon… ar bent į pavėsį, kad ir lietingą dieną… šitaip nusirašyti reikia turėti neeilinį talentą:
,,Neabejoju nė trupučio, kad štai Laurynas Kasčiūnas yra išmintingas politikas,”
Išmintingi politikai koncervų geldoje nerūgstą!
,,dar daugiau, – nors politikas nėra merga, – man jisai patinka kaip žmogus”
Na, dėl skonio nesiginčijama, bet kaip žmogus jis yra kosmopolitas(!!!), ir šituom viskas pasakyta!
,,esu dėkingas ir savo vardu, jog anas prisidėjo savo titaniškomis pastangomis stiprindamas šalies gynybinius pajėgomis”
Aha… šventa tiesa… viskas teisingai, tik atvirkščiai!
1. Prisidėjo prie lietuvių išvarymo į emigraciją, o vėliau, kitataučių priveisimu…
2. Kaip landsberginis, yra kaltas visomis koncerviškomis niekšybėmos tautai or valstybei…
3. O kariniuose dalykuose baisus kaltinimas lietuvių nuteikimu prieš savo šalį, prieš Lietuvą, už nostalgijos išpuoselėjimą (prisidėjimą!) sovietynui (TSRS’ui), … ir dar devynios galybės kaltinimų…
4. Ir už tai, kad rinkimuose litviai balsus atidavė už …
,,ir, kaip atrodo, nuveiks tautos labui dar daug neįtikėtinai svarbių darbų bei galimai pelnys taurų gelbėtojo vardą.”
Na, šitas ,,gelbėtojas” jau išgelbėjo (ar bent prisidėjo):
— nuo sveiko proto;
— nuo meilės Lietuvai;
— nuo patriotizmo savam kraštui;
— nuo tautiškumo;
— nuo doros;
— nuo kelių tuzinų ‘smetoniško’ valstybingumo;
— nuo viso to, ką lietuviai visą sovietmetį pagarbiai, ir išdižiai kalbėdami apie prieškarį pridėdavo žodį ‘smetoniškas’…!!!
,,Apskritai nesuprantu, kaip toks išmintingas politikas kaip L. Kasčiūnas dažniausiai nepraleidžia progos paūtarioti, kad dėl šalies gyvastingumo ir saugumo reikėtų pradėti dar labiau riboti spaudos laisvę, pažaboti laisvą žodį ir mintį, tarsi ir nepasitikėdamas šalies piliečiais… Gal jam blogą įtaką daro užsisenėjęs buvimas konservatorių partijoje, kurios vadovu neseniai pats tapo?”
Tai gal jis nėra toks išmintingas, a?
————
Jau seniai tvirtinu, kad lažkoks Čiuldė nėra filosofas…
Galiausiai ir pats save atskleidė, kaip povas uodegą…
————–
Iki ko nusirito pozicija.org skelbdama tokius paistalus?
Iki ko nusirito pozicija.org čia užveisusi antilietuvišką fauną: žyderas, penktakolonininkus, globalistus, neomarksistus, ir stokojančius elementarios logikos.
Gal tiesiog pasivadinkite litvakija.org (.)