Mums, pozicija.org skaitytojams, yra didelė garbė, kad vienu iš šio interneto dienraščio kasdieniu autoriumi yra akademikas, fizikos mokslų daktaras Jonas Grigas. Savo ruožtu man J. Grigas yra labai įdomus, imponuojantis ir intriguojantis autorius dar ir dėl to, kad šio žymaus mokslininko straipsniai atspindi ne tik jo nelygstamą kompetenciją fizikinių matematinių tyrinėjimų sferoje, be to, sugebėjimą išsakyti svarbius dalykus populiariai, bet ir pro sausų mokslinių faktų luobą prasimušančią neįtikėtinai gaivią akademiko poetinę intuiciją. Kaip jau esu kažkur pastebėjęs, J. Grigas yra fizikas su poeto siela.
Paskutinis J. Grigo straipsnis „Demokratija matematiškai neįmanoma“, kaip dažnai būna, yra vienas iš tokių, kurie budina mintį ir kviečia pasiginčyti.
Diskutuodamas su teze, iškelta į straipsnio pavadinimą, toliau bandysiu parodyti, kad klasikinis demokratinio visuomenės valdymo modelis susiformavo būtent matematinės refleksijos pagrindu, o savo ruožtu demokratijos idėjos atgaivinimui šiandien, kaip atrodo, labai praverstų senieji nematematiniai instinktai (čia tarsi galiu pradėti sutarti su paminėta teze).
Ar ne tragikomiškai atrodo, kad humanitaras, nutolęs nuo tiksliųjų mokslų per šviesmetį, pašiaušęs šerį, dabar veržiasi diskutuoti su tokių mokslų korifėjumi apie matematikos ir demokratijos balansą arba tarpusavio nekoherentiškumą.
Nieko nepakeisi, gyvename diletantų laikais, kai net tokie „visų galų“ autsaideriai kaip šio straipsnelio autorius turi teisę išsakyti savo nuomonę. Demokratija apskritai yra diletantų valdžia, ar ne?
Kas be ko, valdžia mėgsta manipuliacijas skaičiais galbūt dar ir dėl to, kad matematinės simetrijos išryškinimas padeda sukurti rezultato įspūdį. Tačiau liūdna patirtis byloja, kad ne visada skaičiai yra konkretumo nuoroda, o kartais būna net taip, jog manipuliavimo skaičiais priepuoliai paūmėja kaip tik tada, kai siekiama išvengti akistatos su dygia tikrove.
Man skaudžiausiai įstrigo į atmintį tai, kai andai A. Kubiliaus konservatoriai klykavo, kad negali būti daugiau universitetų nei 5 (tobulumo skaičius), kita vertus, vėliau dar radikaliau buvo žiūrima į urėdijų sumažinimo valdžios sau išsikeltą užduotį, kai 28 urėdijos buvo sujungtos į vieną centralizuotą miškų ūkio tvarkymo įstaigą, regis, patikėjus Pitagoro užuomina, kad skaičius 1 yra kažkas panašaus į bevardį dievą.
Matematika čia niekuo dėta, ar ne, ne tik kvaila, bet ir šventvagiška būtų suabejoti mokslų karalienės ypatingu statusu, išskirtiniu garbingumu ir vertingumu. Tačiau drauge nepraleiskime progos dabar pamintyti apie tai, kaip demokratinio visuomenės tvarkymo užmanymas apskritai dera su matematinio pobūdžio intuicijomis, ar čia kokybinių apibrėžčių pakeitimas kiekybinėmis interpretacijomis žada vien tik sėkmę, o skaičių magija visados nurodo teisingą kryptį.
Moderniųjų laikų pradžioje užgimusi matematinė gamtotyra skelbia visų daiktų prigimtinės lygybės idėją kuri didesniu ar mažesniu laipsniu pasitarnavo luomų panaikinimo ir visų žmonių lygybės prieš įstatymą reikalavimo iškėlimui ir įtvirtinimui.
Kaip ne kartą turėjau progą aptarti, garsusis antikos filosofas Platonas, atsiremdamas į gamtinės tvarkos (gr. kosmos – tvarka) pavyzdį ir pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus–valstybė–kosmosas projektą įtvirtino luominės visuomenės idealą, kai savo ruožtu moderniaisiais laikais Apšvietos filosofija, gana tiesmukai apeliuodama į gamtos pavyzdį, iškėlė būtent luominio visuomenės susiskaidymo panaikinimo reikalavimą. Be jokios abejonės, abiem atvejais deklaruojama protingos tvarkos įgyvendinimo užduotis, gamtos idėją apibrėžiant kaip tokios tvarkos išeities tašką. Skirtumas iš esmės tik tas, jog antikinio pavyzdžio kokybiškai diferencijuoto kosmoso idėją moderniaisiais laikais keičia visur vienodai išmatuojamos, neturinčios privilegijuotų taškų, tik kiekybiškai išsakomos, t. y. matematiškai išpakuojamos gamtos (visatos) idėja. Suprantama, jog, apeliuodami į tokį gamtos pavyzdį, švietėjai išpopuliarina žmonių prigimtinės lygybės idėją kaip kertinį demokratinės tvarkos principą.
Toli gražu nesiruošiu dabar kvestionuoti svarbiausių demokratijos iškovojimų. Tačiau negalime užmiršti ir to, kad progresas kaip toks gali būti prieštaringas procesas, kai vieną įgydami kažką kitą prarandame. Iš tiesų, vienas iš didžiausių socialinės minties paradoksų yra tai, kad Apšvietos filosofijos išsakytų svarbiausių demokratijos principų išgrynintas taikymas gali su pagreičiu nunešti taip toli pro šalį, jog čia labai akivaizdžiai susidursime su totalitarizmo užkrato pavojais. Kad ir kaip žiūrėtume, nepavyks apeiti fakto, jog moderniųjų laikų demokratijos tėvai, t. y. XVIII a. prancūzų švietėjai, buvo vieni iš amžiaus pabaigoje įvykusios Didžiosios prancūzų revoliucijos, kuri, kaip žinome, iš karto pažliugo nematytais iki tol kraujo upeliais, iniciatorių. Ne paslaptis, jog ši revoliucija tapo didžiąja giljotinos švente, į didesnę kraujo jūrą buvo įbrista, kaip neseniai pastebėjo vienas skaitytojas, nebent tik Rusijos Spalio revoliucijos metais, taip pat mojuojant mokslingo visuomenės pertvarkymo šūkiais, atklydusiais iš marksistinės doktrinos.
Dar švietėjai žmogų kaip politinę būtybę tiesiogiai siejo su valstybe, neigdami bet kokio tarpininko šioje situacijoje galimybę, drauge žmogaus bei valstybės santykį apibrėždami tikra to žodžio prasme matematiškai kaip atskiros valios santykį su bendra valia, t. y. su visų valių suma.
Žvilgtelėkime į tai, kas kyla iš tokio apibrėžimo?
Valstybė kaip visų valių suma iškyla prieš atskirą individą kaip ta neaprėpiama didybė, kuri pranoksta jį visų šalies gyventojų skaičiaus minus 1 proporcija. Švietėjų požiūriu, visa tai, kas atskiria individą ir valstybę, t. y. patriarchalinė šeima ir priklausomybė, Bažnyčia, įvairios žmonių organizuotumo korporacinės formos, tautiniai ryšiai ir sentimentai yra istoriškai netikslingi dariniai, kuriuos reikia nedelsiant panaikinti. Žinia, viduramžių visuomenės teisė buvo korporatyvinė, juridinės atsakomybės vienetu čia buvo korporacija, t. y. įvairūs luominiai ir profesiniai susivienijimai, kurie nepalikdavo žmogaus vieno akistatoje su valstybinės galios mechanizmais, vien iš inercijos arba dėl jėgos pertekliaus automatizmo galinčiais sutrinti minus 1 individo būtį. Korporatyvinės teisės aplinkoje pravartu susiturėti net ir turint perteklinės galios instrumentus, keliant klausimą: ar verta kišti lazdą į širšių lizdą? Savo ruožtu išvilktas iš bendruomeninio organizuotumo korporatyvinių formų žmogus neretai praranda tą paskutinį apsaugos ratą, galintį amortizuoti nemotyvuotą valstybės prievartą. Jau Jakobinų diktatūra Prancūzijoje tai parodė prikišamai, dar baisiau įvyko, kaip žinome, kiek vėliau, valdžią užgrobus bolševikams kitoje šalyje.
1793 metų prancūzų revoliucijos veikėjai parengė naują administracinį šalies suskirstymą, su liniuote padaliję Prancūzijos žemėlapį į taisyklingus stačiakampius – naujos konfigūracijos departamentus.
Kaip atrodo, lėkštojo racionalumo atstovai apskritai labai mėgsta į politikos sferą perkelti matematiškai taisyklingas figūras, gyvenimo įvairovę pajungdami ar net ją aukodami dėl simetrijos principo įtvirtinimo. (Ko gero, marksizmas apskritai dar ir šiandien yra nepralenkta teorija loginės elegancijos požiūriu). Kita vertus, regis, demokratijos praktiniam įgyvendinimui, kartais net balansuodami ant demokratijos teorijos kanono pažeidžiamumo ribos, kaip niekas kitas turiningai pasitarnavo konservatyviosios politinės minties adeptai, parodę atsakingą požiūrį į istorinės gyvenimo įvairovės puoselėjimo uždavinį, be visa ko kito, ginantys korporatyvinio bendruomeniškumo vertybes net kraštutinio individualizmo epochoje. Tikras konservatorius neabejotinai žino bent tai, kad idealus trikampis yra įsivaizdavimo dalykas, o ne gyvenimo forma.
Korporatyvinės teisės reliktiniai pavidalai moderniųjų laikų demokratinės visuomenės teisinėje aplinkoje visų pirma yra universitetų autonomijos principas ir ypatingas profsąjungų statusas. Universitetas, išplėtojęs savo autonomiją, ir pasitikėjimą įgijusi profesinė sąjunga mūsų epochoje yra to paties „cecho“ ir „gildijos“ principo modernūs reprezentantai.
Taigi pagal idėją yra taip, jog profesijų visuomenės idealus ir universiteto autonomijos principą konservatoriai turėtų saugoti kaip niekas kitas, su ypatingu savo konservatoriško orumo įsisąmoninimo pietetu, tačiau lietuviško kirpimo „konservatoriai“ dar jaunojo Gabrieliaus Landsbergio, nervingai baksnojusio liniuotę per delną, laikais pasuko diametraliai priešingu keliu, demonstruodami savo panieką profesijos susivienijimams ir nepraleisdami nė menkiausios progos suabejoti universiteto bendruomenės teise pačiai lemti savo likimą.
Kaip jau sakyta, neneigiame demokratijos iškovojimų ir tikrai bent aš neraginu pakeisti visų lygybės prieš įstatymą idėjos luomine visuomenės samprata. Kita vertus, luomo supratimas taip pat gali būti skirtingas.
Kaip jau buvo užsiminta, luomas yra teisinė kategorija, luomai atsiranda dėl skirtingo žmonių santykio su įstatymu, o visų žmonių lygybės prieš įstatymą reikalavimu yra panaikinamas visuomenės luominis susiskaitymas. Tai neabejotinai yra pažangos gairė. Tačiau luomų panaikinimas, be visa ko kito, lėmė vertybinės žmogaus sąmonės, kurios pagrindu buvo luominė priklausomybė, nunykimą. Šiandien mėgstama gražbyliauti apie vertybes kaip pasiutę, tokiu būdu tarsi bandydami užlopyti kiaurymę, atsirandančią ir besiplečiančią dėl realaus vertybių trūkumo, o luominėje visuomenėje vertybės buvo ne kažkokių verbalinių žaidimų, bet luominės saviidentifikacijos priemonė, kai žmogus nesilaikantis luomo vertybinių priesakų, tarkime bajoras – garbės žodžio, karys – bebaimiškumo idealo ir pan., yra išstumiami už luomo ribų, t. y. pasmerkiami būti nežmonėmis. Kaip sakyta, luomų panaikinimas yra svarbus žingsnis kuriant modernią visuomenę, tačiau dažnai būna taip, kad vieną kažką įgydami, kažką kitą prarandame, taigi ir luomų nunykimas lėmė, kad atsiranda, beluomis žmogus vertybine to žodžio reikšme arba, kaip sako, F. Nietzsche, čandala, t. y. žmogus-mišrainė, kuris dažniausiai mūsų laikais nesirinkdama priemonių siekia užsikabaroti į patį viršų.
Žodis čandala paprastai į lietuvių kalba yra išverčiamas, aiškinamas per žodį „tamsuomenė“, tačiau aš pats šį žodį truputėlį savavališkai jau esu išvertęs žodžiu „baisuomenė“, neabejodamas dėl to, kad čandala gali būti net ir apsišvietęs žmogus (kaip sakė dar Sokratas, dorumo išmokyti neįmanoma). Verčiant iš sanskrito. čandala reiškia šunėdį. Kita vertus, šiandien jau aš pats dėl lietuviškos terpės ypatybių bent jau savo mintyse šį žodį naujai verčiu taip: „kultūrininkas“…
Baisi yra ta bergždumo dvasia, kuriai atstovauja čandala, akivaizdžiai primindamas, kad dykuma plečiasi.
…..susisaukiant temoms – siandien Respublikoj str.Demokratija matematiskai neimanoma….
„Demokratija MATEMATIŠKAI neįmanoma”, ” Demokratija ir matematika- …klasikinis demokratinio visuomenės valdymo modelis susiformavo būtent MATEMATNĖS refleksijos pagrindu…”…
Sąvoka ” Matematika..” – Europoje buvo suprantama, kaip visi MATEMATINIAI MOKSLAI; „matematikos” suprantamos, kaip mokslai, kurie tiria… ABSTRAKCIJAS tokias, kaip SKAIČIAI, GEOMETRINĖS FIGŪROS, FUNKCIJOS ir t.t….
Neatsistebi tokių kaip eurosojūzinės Lietuvos „didelių mokslo, kultūros, civilizacijos.. pasiekimų” sąlygomis, „vakarietiškai pacivilizuotų” šiandieninių „proto gigantų” demonstruojamais „matematiškais” išvedžiojimais- „matematiška, ne matematiška demokratija..”, kuriems „pasitelkus konstitucines ir kitokias vietines dvasias”, arabų sugalvota MATEMATIKA „gali būti pamatematinkinta iki matematiškos” arba „ne” demokratijos…
Dirbtinio „INTELEKTO”, kuris tėra žmonių sugalvota matematinių algoritmų didesnė ar mažesnė masė, palyginus su žmogaus „natūraliu” intelektu, joks šiandieninis „proto bokštas” „matematišku” nenori matyti….
….dar karta klausiu,zmogbezdzione, – ar jau ismokai susikurt ugni ir issikept bananu…..ar vis dar smaguriauji sliekais ir vabalais,kuriu prisirankioji medyje…..
Prof. Grigas demokratiją savo straipsnelyje gerai „pamatematikino”, Čiuldė, sužavėtas prof. Grigo „moksliškai fizikiniu” demokratijos „pamatematikimu”, taip pat į „matematinį” reikalą savo straipsnelyje, kaip pats rašo, net gi įjungė savo „proto galias” tiek, kad pajėgė į matematiką „pažvelgti iš šalies ir pamatyti kaip viskas atrodo tokiame rakurse”..
Belieka diletantiškai pastebėti, kad tavo komentare išdėstytas „biologinis matematiškumas”, palyginus su prof. Grigo ar Čiuldės „matematiškumais”, atrodo apgailėtinai ” biologiškai nematematiškas”…
…tiek to,net epiteto jokio nesakysiu, – kazkodel man pagailo taves,net susigedau zmogbezdzione pavadines – lyg vaika buciau nuskriaudes……..vis tiek nesi toks bjaurus kaip tas Skaitytojas……labanaktis,eik miegot.
Anonimas „prašalietis” nesiliauja rodęs savo „kaimiškos mokyklos 4 klasių išsilavinimą”.
..ai,pats pasakojo,kad vaikyste buvo nelengva,tai ka jau cia ji puldinet.Vis tiek tas bjaurybe Skaitytojas – nesulyginamas glitesis.
….kalbant apie demokratija,butina nepamirst,kad ja lydi neatsiejamas prancuzu isradimas – giljotina,kuria siandieniniai demokratai,ypac javuose,nepelnytai pamirso………tik dabar isiziurejau i paveiksliuka,vykusiai ideta titule.
Ačiū, gerbiamas Edvardai, už puikų straipsnį ir gražius žodžius apie mane.
„yra didelė garbė, kad vienu (…) autoriumi yra akademikas“
Galima ginčytis dėl stiliaus, bet rusų kalbos įtakos pėdsakų čia nėra.
„juridinės atsakomybės vienetu čia buvo korporacija“ /
„kurios pagrindu buvo luominė priklausomybė“
Tokios konstrukcijos („pagrindu buvo“, „vienetu buvo“) yra leistinos lietuvių kalboje. Gal jos kiek kanceliariškos, bet toli gražu ne rusicizmas.
„užstrigti“ vs „įstrigti“
Priekaištas specialiai klaidinantis, visiškai nepagrįstas.
„Užstrigti“ yra norminis lietuviškas žodis,
jis nėra laikomas rusicizmu.
„matematiškai išpakuojamos“
ang. Unpack
„susidursime su (…) pavojais“
Dezinformacija, priekaištas visiškai nepagrįstas.
Tai visiškai normali lietuviška konstrukcija, vartojama ne tik publicistikoje, bet ir grožinėje literatūroje.
„diametraliai priešingu keliu“
„Diametraliai priešingas“ – norminis junginys.
P. S.
Kai demonstravai savo ypatingąją filosofinę kompetenciją, geranoriškai perspėjau tamstą nekalbėti apie dalykus, kurių visiškai neišmanai, nedaryti sau gėdos.
Tačiau dabar jau abejoju ir dėl tamstos kaip lituanisto kompetencijos, spėdamas, kad tamsta pagal išsilavinimą esi rusų kalbos mokovas, gal net rusų kalbos mokytojas.
.
Ne čia įdėjau komentarą, tai atsakymas pusrusiui iš pusrūsio.
…..na,o mes cia irgi turime candalos tipini atstova – baisuomenininka,oi,ginkDie,net saskambis su….menininku – siurpokas,- bugnai….tratatata – SKAITYTOOOOOOOJA…….visapusiskai iliustruojanti tu ….kulturininku……portreta.
…vizualizacijai reiktu pridet Munko……Sauksma…..
Gal kitą kartą didelės garbės ezoterinis fizikas ir tautinės vietinės visatos filosofas pakalbės apie mokslo visuomenę užplūdusį kosminį šamanizmą ir iš rytų pasaulio šalių tekantį apšvietos spiritualizmą.
CERN (Europos branduolinių tyrimų organizacija) yra didžiausia pasaulyje dalelių fizikos laboratorija, įsikūrusi Šveicarijos ir Prancūzijos pasienyje prie Ženevos.
CERN organizacijos kieme pastatyta stūkso hinduizmo destrukcijos „dievo” Šivos šokio statula,gal stabas?laikomas kosminio kūrimo ir naikinimo ciklo metafora, kuri,kaip kurie mokslo žmonės įsitikinę dera su šiuolaikine dalelių fizika, tyrinėjančia subatominių dalelių „šokį“.Tikima,kad Šivos šokį ir kvantinės fizikos paslaptis sieja gilus ryšys, „jungiantis” mokslą, filosofiją ir meną.Šokančių Šivų atvaizdai ir mūsų laikų fizikų panaudotos pažangiausios technologijos persipina su kosminio šokio mitologiniais modeliais. Rytų religijų kosminio šokio metafora sujungia senovės mitologiją, religinį meną ir šiuolaikinę fiziką.
„yra didelė garbė, kad vienu (…) autoriumi yra akademikas“
Rusiškas sakinys iš lietuviškų žodžių. Lietuviškai būtų „vienas iš autorių yra akademikas“.
„juridinės atsakomybės vienetu čia buvo korporacija“
„kurios pagrindu buvo luominė priklausomybė“
Tas pat. „Osnovoi byla prinadliežnost“ ir t.t.
„visuomenės tvarkymo užmanymas“
Lietuviškas žodis „sumanymas“ iškraipytas, kad labiau atitiktų „zamysel“ (nes priešdėlis za- suvokiamas kaip už- atitikmuo). Tas pat su „užstrigti“ vietoje „įstrigti“ (zastriat).
„matematiškai išpakuojamos“
Apgailėtina.
„susidursime su (…) pavojais“
Stolkniomsa.
„diametraliai priešingu keliu“
O gal radikaliai? Ar kardinaliai?
„Šiandien mėgstama gražbyliauti apie vertybes kaip pasiutę, tokiu būdu tarsi bandydami užlopyti kiaurymę“
Hiperkorekcija 🙂 Beasmeniame sakinyje kaip tik padalyvis būtų tikęs: mėgstama gražbyliauti it pasiutus, taip bandant užlopyti ir t.t.
„yra didelė garbė, kad vienu (…) autoriumi yra akademikas“
Galima ginčytis dėl stiliaus, bet rusų kalbos įtakos pėdsakų čia nėra.
„juridinės atsakomybės vienetu čia buvo korporacija“ /
„kurios pagrindu buvo luominė priklausomybė“
Tokios konstrukcijos („pagrindu buvo“, „vienetu buvo“) yra leistinos lietuvių kalboje. Gal jos kiek kanceliariškos, bet toli gražu ne rusicizmas.
„užstrigti“ vs „įstrigti“
Priekaištas specialiai klaidinantis, visiškai nepagrįstas.
„Užstrigti“ yra norminis lietuviškas žodis,
jis nėra laikomas rusicizmu.
„matematiškai išpakuojamos“
ang. Unpack
„susidursime su (…) pavojais“
Dezinformacija, priekaištas visiškai nepagrįstas.
Tai visiškai normali lietuviška konstrukcija, vartojama ne tik publicistikoje, bet ir grožinėje literatūroje.
„diametraliai priešingu keliu“
„Diametraliai priešingas“ – norminis junginys.
P. S.
Kai demonstravai savo ypatingąją filosofinę kompetenciją, geranoriškai perspėjau tamstą nekalbėti apie dalykus, kurių visiškai neišmanai, nedaryti sau gėdos.
Tačiau dabar jau abejoju ir dėl tamstos kaip lituanisto kompetencijos, spėdamas, kad tamsta pagal išsilavinimą esi rusų kalbos mokovas, gal net rusų kalbos mokytojas.
.
..ne,tai santechnikas is Saliecnyku…laisvalaikiu bliuznijantis bile ka,kas ant seiles uzejo..
….ir bliuzas cia….ne prie ko,kaip pasakytu musmire.
…taciau galime pasigrozet to baisuomenininko gebejimais svaidytis heitais – pirstu kombinacijos nenusileidzia tokios …myliu myliu utes efektams…..