Atostogaujant vasara kaime atsiranda daug laisvo laiko, kurio nėra kur padėti.
Nors kartais sakoma, kad laikas yra pinigai, laisvas atostogų kaime laikas nėra konvertuojama valiuta, o yra toks beveik niekur nepritaikomas dalykas, kai iš begalės laisvo laiko kaime net sviesto nepavyksta sumušti.
Kas be ko, toks garsus žydas, pavarde K. Marksas yra sakęs, kad laisvas laikas yra žmogaus turiningumo matas, tačiau naujųjų laikų leftistai sukompromitavo pirmtako vardą, taigi cituoti Marksą šiandien nėra gero tono požymis, ar ne? Tiesa, dabar turėdamas daug laisvo laiko prisiminiau, kad tas pats Marksas yra tvirtinęs, kad neva jis pats nėra marksistas, tačiau, kad ir kaip žiūrėtume, anas, kaip atrodo, nepakankamai įvertino aplinkybę, kad laisvo laiko supratimas atsiranda susvetimėjusio žmogaus esmei darbo sampratos pagrindu kaip, tarkime, darbo jėgos atstatymo priemonė. Dar kitaip tariant, laisvas laikas yra uždirbtas laikas, jeigu netikite, pabandykime įsivaizduoti, kad studento tinginiavimą semestro metu iki sesijos ar bedarbio slenkantį laiką be darbo liežuvis nevirsta pavadinti laisvu laiku, nes toks laikas anksčiau ar vėliau labai apkarsta.
Tačiau nieko neveikimas kaime, kaip atrodo bent man, nėra išvestinis dydis iš darbo kaip susvetimėjusio laiko, o yra savaime prasmingas užsiėmimas, visiškai nekvaršinant sau galvos dėl nebaigtų ar nepradėtų darbų, todėl, atskirdami tokį laiko leidimo būdą nuo uždirbto laiko, pavadinkime jį sustojusiu arba sulėtėjusiu iki begalybės laiku, kai ir atostogos, įsišaknijusios tokiame nieko neveikime, gali užsitęsti iki begalybės, jau pasibaigus laikui.
Taigi, kai aš atostogauju kaime sulėtėjusio laiko oazėje, manęs niekas netrukdo, net Prezidentūra nekviečia į savo organizuojamus pobūvius, o į mitingus už Izraelio įtakos agentes Šimonytę ir Čmilytę pats nevaikštau, nes nesu dar taip baisiai smukęs.
Kas be ko, atostogaudamas kaime susilieju su gamta, gyvenančia pagal ciklinio laiko ritmiką ir amžinai to paties pakartojimą, pats tapdamas panašus į apkerpėjusį kelmą, ne kitaip.
Tačiau daugumai tikriausiai nėra jokia paslaptis, kad apkerpėjęs kelmas yra grynojo oro indikatorius, nes kerpės dygsta tik ten, kur oras yra švarus, neužterštas, kur grynasis oras yra toks gyvybingas, kad filosofu čia tampama net neperskaičius Kanto Grynojo proto kritikos.
Tikriausiai teisūs yra tie žmonės, kurie pastebi, kad jau greitai didžiausiomis šios žemės vertybėmis ir nebeįperkama prabangos preke taps tyla, švarus oras ir geriamasis vanduo. Taigi ir aš, paskatintas šios nuomonės, kaimo sodyboje įsirengiau tokį gilų gręžinį, jog vanduo į kraną atiteka jau atsiduodamas siera.
Tačiau svarbiausia tai, kad sulėtėjusio laiko zona yra puiki terpė keistiems pamintijimams, netelpantiems į įprastą kanoną.
F. Nietzsche yra sakęs, kad didžiosios mintys ateina tyliai balandžio kojelėmis.
Savo ruožtu sulėtėjusio laiko kaime kaskart yra proga įsitikinti, kad laisvai mintis plevena tada, kai jai netrukdo pašaliniai objektai, žvilgsniui dabar atsirėmus į tolumoje boluojantį mišką. Taigi pirmoji mintis čia ir užgimsta apie mišką, tiksliau tariant, apie mums visiems pražūtingą miško naikinimą, intensyvėjančius kirtimus.
Netikiu valdžia ir jos sugebėjimu kooperuotis su sąjungininkais, apginant Tėvynės laisvę, tačiau tikiu permanentinio partizaninio karo idėja ir tokio karo sėkme. Tačiau jeigu miškai ir toliau bus taip intensyviai naikinami, neliks paskutinės užuovėjos ir gamtos užtarimo, liksime basi ant ledo…
***
pakirtau
vėlai
iš karto suprasdamas
kad kažką
ypatingai
svarbaus
pramiegojau
(dalykinį susitikimą?
pavasario pradžią?
amžiaus pabaigą?
pasimatymą
fojė
su
bekoje vienaranke
lėle
iš tavo
žiaurios
praeities
o mieloji?
ar – neduokDie –
paauksuotą pakvietimą
į priėmimą
prezidentūroje?)
namiškių
neberadau
nors paties žodžio
„namiškiai“
kartojimas
mintyse
ar pusbalsiu
teikė neaiškų pojūtį
kad kada nors
išsikapstysime
kad ne viskas
prarasta
kad kažkas
dar padės prisiminti
įvaizdinus žodį
(„namiškiai“)
veidų išskirt negalėjau
stovėjo
visas
miškas
tetų
– o kas man dabar
papasuos
tortą
iš baliaus
prezidentūroje?
Man sena gimtoji kaimo sodyba teikia didesnę prabangą nei mokesčionims rūmai, prikimšti brangių daiktų ir brangūs automobiliai.
„Pakirsti” plg. „pakirsti”.
„vanduo į kraną atiteka“
Кран lietuviškai vadinasi čiaupas.
„pakirtau
vėlai
iš karto suprasdamas
kad kažką
ypatingai
svarbaus
pramiegojau“
Pakirdau.
„kerpės dygsta tik ten, kur oras yra švarus, neužterštas, kur grynasis oras yra toks gyvybingas, kad filosofu čia tampama net neperskaičius Kanto Grynojo proto kritikos“
Lichen non facit philosophum.
Jo jo.., Čiuldės „fenomenas” įrodo, kad nuostabiame XXa. tokiuose kaip Lietuva „pilnais plaučiais kvėpuojančiuose laisvės oru” kraštuose, juose esančiuose išmirusiuose ir išsivaikščiojusiuose kaimuose, kiekvienas kaimas ” be vargo” iš bet kokio savo užsilikusio kaimiečio, išskirtinis bruožas yra „kyšančios iš kelnių kišenių plūgo rankenos „,kad ir kur jis bebūtų, iš kokių „tribūnų” bekalbėtų, ką bekalbėtų…, pagimdo „intelektualus, filosofus…”
Iš tokių.. – Barba, lichen… facit philosophum ..
krãnas sm. (4) DŽ prietaisas skysčiams ar dujoms iš rezervuaro, indo išleisti ar sulaikyti, čiaupas: Kiekvienas virdulys turi krãną Vdk. Tėvas parodė jam kranaitį nusiprausti Vaižg.
×davái (brus., rus. дaвaй) interj., davai̇̃ braukš, pykš, dui: Supykęs davái mušt jis tą vaiką! Kp. Vaikiai davai̇̃ muštis Vvr.
Lietuvių kalbos žodynas perspėja Skaitytoją, kad meluoti yra negražu ir negarbinga. Žodis „kranas” čia yra katologuojamas ne kaip barbarizmas ar svetimybė ( kas tokiu atveju yra pažymima atitinkama nuoroda), o kaip norminis lietuvių kalbos žodis.
Kataloguojamas