Edvardas Čiuldė. Atėnų mokykla

Ką jums yra pasiruošęs maloningai paporinti apie Renesanso dailininko Rafaelio genialiąją freską „Atėnų mokykla“ DI?

Štai anas, atsakydamas į klausimą „Kuo žymi yra Rafaelio freska „Atėnų mokykla“, byloja, kad „Rafaelio freska „Atėnų mokykla“ (ital. Scuola di Atene) yra vienas žymiausių Renesanso meno kūrinių, nutapytas apie 1509–1511 m. Vatikane, Popiežiaus Julijaus II užsakymu. Ji puošia Vatikano rūmų Šv. Stanislovo kambario (Stanza della Segnatura) sieną. Ši freska yra reikšminga dėl kelių priežasčių:

1. Filosofijos šlovinimas

Freska vaizduoja svarbiausius Antikos filosofus, mąstytojus ir mokslininkus – Platoną, Aristotelį, Sokratą, Pitagorą, Euklidą, Ptolemėjų ir kt. Ji simbolizuoja žmogaus proto galią, žinių siekį ir mokslo pažangą – pagrindines Renesanso vertybes.

2. Platonas ir Aristotelis – centrinės figūros

Freskos centre stovi Platonas (rodo į dangų) ir Aristotelis (rodo į žemę). Šis gestų kontrastas simbolizuoja jų filosofines pažiūras:

• Platonas – idealizmas, dvasinis pasaulis;
• Aristotelis – empirizmas, pasaulio pažinimas per patirtį.

3. Renesanso humanizmas

Rafaelis apjungė klasikinės Antikos išmintį su Renesanso epochos menu ir mintimi. Kai kurių figūrų veidai yra sukurti pagal to meto asmenybes, pvz.:

• Platonas vaizduojamas su Leonardo da Vinci veido bruožais;
• Euklidas – pagal Bramantės (architekto) išvaizdą;
• Apolonijus ar Heraklitas – Mikelandželo bruožai.

4. Perspektyva ir kompozicija

Freskoje meistriškai panaudota linijinė perspektyva, kurios sutelktas taškas (vanishing point) yra tarp Platono ir Aristotelio, sustiprinant žiūros įspūdį. Kompozicija harmoningai subalansuota, o architektūrinė aplinka primena klasikinės senovės architektūrą, įkvėptą Bramantės darbų.

Trumpai:
„Atėnų mokykla“ – tai vizualus filosofijos ir proto triumfo įamžinimas, meno ir mokslo sintezė, atspindinti Renesanso idealus ir žmogaus dvasios didybę“.

Tai trafaretinis atsakymas pagal visus trafaretiškumo kanonus.

Tačiau šiandien man bus įdomu atkreipti dėmesį į tas freskos detales, kurios tarsi iškrinta iš konteksto ir parodo, kad enciklopedinių paaiškinimų nepakanka, siekiant suvesti galą su galu.

Kas be ko, centrinėje freskos dalyje yra įkurdinamos Platono ir Aristotelio figūros, tačiau iškart atkreipia dėmes tai, kad truputėlį „žemiau altoriaus“ ir šone, kur žvilgsniui jau atsiveria kompozicijos analitinio skanavimo erdvė, taigi, pereinama nuo statikos prie dinamikos, vaizduojamas Aleksandras Didysis, diskutuojantis, jeigu galima taip pasakyti, su Sokratu.

Žinia, Sokratą čia lengva atpažinti iš sudėvėto chitono, t. y rūbo panašaus į ilgą tuniką, vienintelis jis čia yra toks, dėvintis prastą drabužį, spalvingai apsirengusių žmonių ansamblyje.

Tačiau įdomiausias vis dėlto yra klausimas – kodėl čia, be visa ko kito, dar yra kažkaip „įtalpinamas“ Aleksandras Didysis, kuris, kaip žinome, nebuvo nei mokslininkas, nei filosofas, nei juolab menininkas?

Kaip atrodo, Aleksandras Didysis freskos kompozicijos plėtotėje yra reikalingas tik kaip prasminis fonas, siekiant išryškinti Sokrato didingumą, kai gyvenime, kaip liudijama, tarsi ir nedidelio ūgio filosofas freskoje ne tik prilyginamas Aleksandrui Didžiajam pagal fizinius parametrus, bet drauge čia dar yra bandoma mums įpiršti mintį, kad Sokratas pranoksta didįjį karvedį savo istorine reikšme žmonijos istorinės dramos plėtotėje.

Jeigu neklystu, Renesanso epochoje žymiausiu istorijos veikėju, pakeitusiu pasaulio raidą, buvo laikomas tas pats Aleksandras Makedonietis, tačiau štai genialusis Rafaelis, regis, bando įpiršti įsivaizdavimą, kad didysis istorijos vairininkas, pranokstantis Aleksandrą Didįjį, buvos kraštutinai kuklus Sokratas.

Pradėkime iš toli, kad viena iš didžiųjų filosofijos paslapčių yra tai, kad Sokratas buvo daugiau ar mažiau populiarus visais laikais, išliko žinomu filosofu per skirtingas istorines epochas, kai, bėgant amžiams, vieni iš filosofijos gildijos įžymybių užsimiršdavo, kiti pagal laikmečio madas būdavo prioretizuojami, iškeliami virš kitų dėl didesnio jų filosofinio palikimo parankumo ir pritaikomumo laiko dvasiai. Šiuo požiūriu Sokratas yra tarsi dėmesio pastovumo konstanta, nepavaldi laikmečio konjunktūrai, ar ne?

Toks nenuslūgstantis dėmesys Sokratui yra didelė mįslė, jeigu prisiminsime, kad Atėnų filosofijos mokyklos pradininkas, nepaliko, tautologiškai tariant, ateities kartoms jokio rašytinio palikimo, kai kiti Vakarų tradicijos filosofai neretai yra vertinami pagal prirašytų tomų svorį.

Daugelį kartų esu bandę atsakyti į šį klausimą – kas lėmė tokį ypatingą Sokrato populiarumą ir jo įvaizdžio sureikšminimą per visas istorijos pervartas? Nekartodamas to, kas jau buvo ne kartą aptarta, dabar pabandysiu kažkaip įvardyti ką tik mane užvaldžiusią intuiciją, kad Sokrato įvaizdžiui reljefiškumą, jeigu norite, kongenialumą, tarsi filosofas gyventų už plonytės sienelės nuo mūsų, ir gyvastingumą su aitraus kartumo prieskoniu šiandien teikia daugiau ar mažiau įsisąmonintas žinojimas, kad visas tas laikas nuo V a. pr. Kr. iki mūsų dienų buvo Sokrato eonas, kuris staiga priartėjo prie pabaigos…