Edvardas Čiuldė. Ar yra toks paslaptingas dalykas kaip tautos priklausomybė nuo kvailumo?

Nors perėjimas nuo liaudies sąvokos prie tautos ideologemos buvo pagrįstas, kaip atrodo bent man, įsitikinimu, kad paprasti žmonės, gyventojų dauguma, šalies populiacija nėra tik valdomos masės (objektas), o yra valstybės ir istorijos kūrėjas (subjektas), valdžia, pasibaigus dainuojančiajai revoliucijai, palaipsniui vėl ėmė traktuoti tautą kaip ne iki galo protingą padarą, kurį reikia skrupulingai prižiūrėti ir kontroliuoti.

Ta proga pastebėsiu, kad aš pats laikausi požiūrio, jog didžioji tautos dalis, lygiai kaip ir liaudis, susideda iš paprastų žmonių, o tie, kurie save taikosi priskirti nepaprastųjų kastai, geriausiu atveju yra narcizai, nors dažniausiai yra paprastieji kretinai.

Žinoma, galima būtų sutikti su teiginiu, kad sąvoka „paprastasis žmogus“ yra išgalvotas konceptas, jog tokią sąvoką galima vartoti tik sąlygine prasme, žymint ją kabutėmis, kad tikrovėje net su prožektoriumi nepavyks aptikti tokio reiškinio kaip „paprastas žmogus“, tačiau tiesa yra ir tai, kad ne šio straipsnelio autorius galiausiai šią sąvoką išgalvojo, o, kita vertus, reikia kritiškai inventorizuoti bet kokios prigimties sąvokas, jeigu jas taikant yra sukuriama palanki terpė tautai pažeminti.

Todėl, kaip atrodo, ir ši dviprasmiška „paprasto žmogaus“ sąvoka įgyja pozityvią prasmę tik tada, kai ji vartojama, paradoksaliai tariant, negatyvia reikšme kaip būdas atsiriboti nuo tokių apsišaukėlių, kurie dedasi nudrėbti iš kitokio molio nei liaudiškumo substancija, tarkime, laiko save nulipdytais iš pagerinto mėšlo…

Todėl pareiškimas, kad „esu paprastas žmogus“, kaip atrodo bent man, yra ne tik vertybinio pasirinkimo demonstracija, bet ir metodologinė pozicija.

Mes jau seniai išsiaiškinome, kad vidujai suklastota yra, falšu atsiduoda „valdomos demokratijos“ sąvoka, dabar yra proga pagalvoti – ar ne panašiai kvailai skamba „valdomos tautos“ statuso nusakymas?

Kas be ko, politinis ir teisinis visuomenės organizavimas užtikrina, kad čia yra įstatymu įtvirtintos elgesio taisyklės, taip reguliuojančios mūsų tarpusavio santykius, kad mano laisvė nepažeistų tavo laisvės, tačiau „valdančiųjų“ laisvė priveržti ar atlaisvinti visuomenės kontrolės varžtelius, kaip atrodo bent man, mūsų politinėje padangėje lieka iki galo nesureguliuota įnorio sfera, o tai savo ruožtu gali tapti nelaisvės šaltiniu greičiau nei įsivaizduojama žemos politinės kultūros šalyje.

Šįkart palikime nuošalyje tuos komiškus ir galbūt išties mažai vertus dėmesio atvejus, kai valdžia nusprendžia dėl to, ką tauta turi teisę gerti ir valgyti, pavyzdžiui, sukuria papildomas kliūtis įsigyti produktų su pertekliniu cukrumi tuo pretekstu, kad tai esą kenkia tautos sveikatai ir laimei (I. Kantas yra sakęs, kad nėra didesnės tironijos už tą, kuri prasideda su laimės vaizdinio suvalstybinimu), nepalyginamai svarbiau bus suvokti, kad valdžios pretenzijos susigrąžinti cenzūrą remiasi žeminančia paprastus Lietuvos žmones prielaida, jog tauta yra pernelyg kvaila susivokti sudėtingame pasaulyje, dėl savo kvailumo yra lengvas grobis priešo propagandai, tokia tauta neva pati gali tapti priešu sau, persiimdama neteisingais vaizdiniais, todėl tautos nuomonės visada turi būti kontroliuojamos, prižiūrimos, o žengiant demokratinės pažangos keliu, policinė tautos priežiūra neišvengiamai turi tik stiprėti, nes už demokratiją pažangos laikais jau būtina pradėti kovoti ir nedemokratinėmis priemonėmis.

Ta proga, truputėlį užbėgdamas už akių pastebėsiu, kad, kaip atrodo bent man, visi raginimai stiprinti minties policinę kontrolę beveik be išimties kyla iš vienaip ar kitaip susitepusių žmonių noro įtvirtinti savo nelegalius interesus, tarkime, apsisaugoti nuo galimos kritikos kovos prieš dezinformaciją pretekstu, tačiau blogiausia yra tai, kad „tautos prievaizdai, įtvirtindami tokiu tautos pažeminimo būdu savo dalinius interesus, pakenkia tautos gyvastingumui, drauge laisvės ir nepriklausomybės idealams nepalyginamai daugiau nei galėtų padaryti ta linkme pikčiausia priešo propaganda.

Taigi, jeigu kam nors kiltų noras susigrąžinti senąsias sąvokas, tokiems „tautos prievaizdams“ labiausiai tiktų tautos ar liaudies priešų retro-etiketė, ar ne?

Kitas dalykas yra tai, kad jų daugiau ar mažiau įsisąmoninta prielaida apie tautos kvailumą, nėra teoriškai įrodyta, taigi ir teoriškai paneigti tokią premisą beveik neįmanoma, kas savo ruožtu reiškia, jog mums galiausiai nelieka nieko kito kaip remtis empiriniais daviniais.

Ar vadinamasis „paprastas žmogus“ yra kvailas tik dėl to, jog nebūtinai yra baigęs prestižinį universitetą?

Tačiau, kaip galėtų paliudyti ne vienas aukštojo išsilavinimo sferos darbuotojas, niekur kitur nerasi tiek daug kvailų žmonių, susibūrusių į vieną, nei universitetuose, jokiame užkampio kaime nepavyks aptikti tiek daug vienoje krūvoje sulipusių kvailių, kiek mokslo šventove pavadintoje įstaigoje. Kodėl taip atsitinka – kitas klausimas, dabar prabėgomis pastebėsiu tik tai, kad tikriausiai neatsitiktinai toks universitetas ir tampa leftistinės minties citadele.

Jau net kelis kartus esu pasakojęs apie savo furorui prilygstančią nuostabą, kai, atvykęs į užkampio kaimą Žemaitijoje dalyvauti tolimo giminaičio laidotuvėse, išgirdau čia tarp vyrų, išrėpliojusių parūkyti į lauką, stulbinančias savo išmintimi senų žmonių poringes apie politinius šalies zigzagus, senuolių išsakomas įžvalgas, kurių gilumui neprilygsta jokia jungtinė mokslininkų konferencija ir atsipūtusių ekspertų patarimai, dabar pridursiu tik tai, ką praeitą kartą buvau pamiršęs paminėti, kad pokario laikais šis kaimas buvo Lietuvos partizanų užuovėja.

Ir t. t.

O gal kvaila yra ne tauta, bet liaudis?

Kad ir kaip gudrautume, gr. kilmės žodžio „demokratija“ į lietuvių kalbą niekaip kitaip neišversi kaip žodžiais „liaudies valdžia“ (gr. demos – liaudis, kratos – valdžia).

Kas be ko, Konstitucijoje rašoma, jog valdžia priklauso tautai, tačiau, pusiau juokais, pusiau rimtai tariant, tai neįpareigoja mus skelbti tautokratinį valdymo modelį. Gr. to auto, tauto – liet. tas pats, taigi žodis „tautokratija“ būtų tautologijos pavyzdys, o tautologija savo ruožtu logikoje yra atpažįstama kaip loginė klaida, atsirandanti tada, kai paaiškinimo reikalaujantis dalykas yra aiškinamas per save patį (kiti tautologijos pavyzdžiai: Kaunas yra Kaunas, kefyras yra kefyruotas ir pan.).

Dar kitaip tariant, demokratinis instinktas įpareigoja mus, saugančius demokratijos idealus, pasiaiškinti ir tokią smulkmeną – ar paprastų žmonių daugumos valios čia neuzurpavo kokia nors mažuma, siekianti užtikrinti savo dalinę naudą visumos sąskaita, nors, kaip žinoma, demokratijos idealas įpareigoja drauge saugoti tas mažumų teises, kurios nenaikina visumos išsaugojimo instinkto.

Nedidelė paslaptis, jog Sokratas, Platonas ir Aristotelis demokratinį valdymo tipą vertino rezervuotai arba net griežtai neigiamai. Nevardysiu visų čia išsakytų kontrargumentų aptariamu atveju, savo rizika siūlydamas apibendrinančio pobūdžio išvadą, jog garsiųjų filosofų neigiamo požiūrio į demokratiją pagrindas yra pačios demokratijos idėjos nepralaidumas galutinei racionalizacijai, šios idėjos figūracijos iracionalus likutis, kurį čia sąlyginai pavadinkime kvailumu.

Ne kartą rašęs apie Platono idealios valstybės sampratą, visada iki šiolei apeidavau išties pernelyg banalią (kad kiltų reikalas diskutuoti) išvadą, jog filosofas dialoge „Valstybė“ kurpia totalitarinės valstybės viziją. Dabar pastebėsiu tik tai, jog čia visada įdomu yra ne tiek piešiamos totalitarinės valstybės sąrangos konkretūs principai (šeimos atsisakymas, bendras vaikų auklėjimas ar privatinės nuosavybės neigimas atskirais atvejais), kiek pati dialogo raida, iliustruojanti, jog kraštutinis proto nuodugnumas nekontroliuojamu pavidalu veda į totalitaristinį valstybės vaizdinį.

Kaip žinome, pagal Platoną tokios valstybės valdovais galėtų būti tik filosofai, panašios nuomonės, norite tikėkite, norite ne, XX a. laikėsi ir eurokomunistai.

Ta proga pagalvokime, ar tikrai mus lydėtų nebeatšaukiama sėkmė, jeigu valdymas Lietuvoje pereitų į filosofų rankas, suteikiant jiems galimybę, tvarkant valstybės reikalus, įgyvendinti savo proto absoliutistines užmačias be išorinių trikdžių, ribojančių ar blokuojančių veiksnių, ar vien proto, įveikiančio materijos inertiškumą, dėka nepatektume ten, kur savo ruožtu nuveda proto užtemimas ir bukaprotystė, t. y. į žiaurios diktatūros spąstus, nes bandymas pertvarkyti inertišką medžiagą pagal išgryninto proto principus yra tam tikro tipo totalizavimas, kartais pavojingai supanašėjantis su totaliniu kvailumu.

Taigi išmoningam vadovui, kaip atrodo, kartais būna naudinga įsiklausyti į kvailiausio šalies piliečio nuomonę.

Tiesa sakant, kvailumas gali būti labai įnoringas, daugiapakopis, nenuspėjamas, tarkime, neapsiribojantis vien tik į šildymo kainų isterijos pavyzdžiais.

Galop, kaip ir kvailumo atveju, protas taip pat turi daugybę pavidalų.

Štai, pavyzdžiui, I. Kantas skelbia, jog giluminė proto vertė atsiskleidžia ne įprastoje teorijoje, net ne spekuliatyvinėse filosofijos manifestacijose, o praktikos, kantiškąja to žodžio reikšme, sferoje, atkuriant santykį su pasauliu pagal pagrindinio moralės dėsnio reikalavimą („nedaryk kitam to, ko nenori savo paties atžvilgiu“), o gebėjimas jį pritaikyti ir parodo tikrąją proto vertę. Kita vertus, nesunku pastebėti, jog šio dėsnio raiškos peripetijas dažnai daug subtiliau išmano nepastebimosios kaimo močiutės nei filosofijos katedrų virtuozai.

Taigi dar lieka neaišku, ar trečiasis brolis Jonas, dažnai pavadinamas kvailiu, yra kvailiausias iš brolių?..