Emmanuelis Macronas taip pat buvo laikomas autsaideriu, kai 2017 m. laimėjo prezidento rinkimus. Nutraukęs ryšius su socialistais, jis pradėjo rinkimų kampaniją su visiškai nauja politine partija. Apie savo kandidatūrą Macronas paskelbė tik 2016 m. lapkritį, o jau 2017 m. gegužę tapo Prancūzijos prezidentu.
Ar panašus scenarijus galėtų pasikartoti kitais metais? Tam prireiktų tikro politinio sukrėtimo, kuris sugriautų dabartinį apklausose prognozuojamą Marine Le Pen ir Jeano-Luco Mélenchono susidūrimo antrajame rinkimų ture scenarijų.
Vienas iš politinių autsaiderių, į kurį verta atkreipti dėmesį, yra Davidas Lisnardas. Šių metų kovą jis pasitraukė iš centro dešiniųjų partijos „Les Républicains“ ir nusprendė prezidento rinkimuose dalyvauti kaip nepriklausomas kandidatas, pristatydamas savo politinę programą.
Strateginiu požiūriu Lisnardas naudojasi kitų trijų centro kandidatų silpnumu. Jis taip pat siekia pasiūlyti alternatyvą galimam antrajam rinkimų turui, kuriame susirungtų du politinio spektro kraštutinumams atstovaujantys kandidatai – Marine Le Pen ir Jeanas-Lucas Mélenchonas.
Prognozių platforma „Polymarket“ jau atkreipė dėmesį į Lisnardą ir šiuo metu jo galimybes laimėti rinkimus vertina 15 proc. Jis užima antrąją vietą po Le Pen ir lenkia Mélenchoną. Tuo tarpu naujausioje spalio 21 d. IFOP-Fiducial apklausoje Lisnardas yra tik penktas, sulaukęs 7 proc. rinkėjų palaikymo.
2014 m. Lisnardas įkūrė judėjimą „Nouvelle Énergie“ kaip vietos politinę iniciatyvą, siekdamas tapti Kanų meru. 2021 m. šio judėjimo veiklą jis išplėtė nacionaliniu mastu.
Lisnardas žada liberalią revoliuciją: plataus masto ekonomikos liberalizavimą, reguliavimo mažinimą ir drastišką socialinių išlaidų karpymą. Prancūzijoje, kur valstybės intervencijos į ekonomiką tradicija itin stipri, tokia programa atrodo gana radikali.
Lisnardo pranašumas tas, kad jis nėra tiesiogiai siejamas su Macrono politiniu palikimu. Be to, jis naudojasi Édouard’o Philippe’o silpnumu.
Lisnardas pasižymi humoro jausmu, padedančiu atremti kritiką, kalba tiesiai ir nevengia pragmatiškų sprendimų. Jis atstovauja turtingiems ir prabangiems Kanams. Kai nacionalinė politika išgyvena sąstingį, nauji politiniai veidai, ypač miestų merai, gali atrodyti patrauklūs rinkėjams. Panašus pavyzdys – Andy Burnhamas Jungtinėje Karalystėje.
Tačiau Kanai nėra Mančesteris, o Lisnardo radikalus ekonominis liberalizmas menkai dera su Prancūzijoje nusistovėjusiu socialiniu sutarimu.
Be to, Lisnardas neišvengiamai gali būti lyginamas su Macronu, kuris taip pat atėjo į valdžią žadėdamas revoliucinius pokyčius Prancūzijoje. Tačiau Macrono reformos susidūrė su stipriu pasipriešinimu, ypač per 2018 m. kilusius „geltonųjų liemenių“ (gilets jaunes) protestus.
Ar Lisnardas ryžtųsi reformoms, kurių net Macronas nesiryžo įgyvendinti?
Lisnardas neturi stiprios nacionalinės partijos, galinčios finansuoti jo prezidento rinkimų kampaniją, todėl daugiausia remiasi socialiniais tinklais.
Macrono pergalė 2017 m. parodė, kad politiniam autsaideriui įmanoma laimėti prezidento rinkimus. Tačiau pamokos, kurias Prancūzija išmoko per Macrono valdymo metus, gali tapti ir rimta kliūtimi Lisnardui.
Prezidento rinkimuose dar gali atsirasti ir kitų kandidatų. Prancūzijoje kandidatas turi surinkti 500 išrinktų pareigūnų, turinčių teisę jį paremti, parašų iš įvairių šalies teritorijų. 2022 m. prezidento rinkimuose dalyvavo 12 kandidatų. Paramos parašai turi būti pateikti likus ne mažiau kaip penkioms savaitėms iki pirmojo rinkimų turo. Taigi nauji kandidatai dar turi pakankamai laiko iškilti iki kovo mėnesio.
Sklando gandai, kad prezidento rinkimuose galėtų dalyvauti ir Christine Lagarde, jeigu vasarį pasitrauktų iš Europos Centrinio Banko. Taip pat svarstoma, kad buvęs prezidentas François Hollande’as galėtų paskelbti savo kandidatūrą ir pasiūlyti Lagarde ministrės pirmininkės postą.
Tokia politinė sąjunga galėtų tapti tradicinio politinio elito atsaku prieš antisistemines politines jėgas.
Tačiau viltys, kad iš šalies atėjęs politinis gelbėtojas padės išvengti Le Pen ir Mélenchono dvikovos antrajame ture, tik atskleidžia trijų centristinių kandidatų politinę aklavietę.
Édouard’as Philippe’as apklausose vis dar pirmauja tarp centristų, tačiau yra vienintelis iš jų, kuris atsisako dalyvauti bendruose pirminiuose rinkimuose. Priežastys suprantamos: turėdamas 16 proc. rinkėjų palaikymą, jis jau atsilieka nuo Jeano-Luco Mélenchono, o Le Pen ir Mélenchono susidūrimas antrajame ture atrodo vis labiau tikėtinas.
Nuolatinių studentų protestų fone Philippe’ui teks ieškoti naujų politinių idėjų.
Jo reakcijoje į dabartinį protestų judėjimą galima įžvelgti ir tam tikrą prieštaravimą. Būtent Philippe’as savo rinkimų kampanijoje ypatingą dėmesį skyrė jaunajai kartai, tačiau dabar, regis, nėra pasirengęs užmegzti dialogo su protestuojančiu jaunimu.
eurointelligence.com
