(atsiliepiant į Jono Grigo straipsnį)
Jus galite galvoti, ką norite, o mane štai pradžiugino J. Grigo straipsnelis, leidęs įsitikinti, kad iškilus mokslininkas fizikas, akademikas sveiko proto nelaiko galutine tiesos instancija.
Tačiau pirmiausia pasiaiškinkime termino „sveikas protas“ atsiradimo mūsų padangėje ir apskritai šios nuorodos etimologinės kilmės aplinkybes.
Kas galėtų dabar paneigti tą paprastą faktą, kad lietuvių kalboje „sveikas protas“ yra klaikus barbarizmas, atsirandantis sukryžminus lotynišką terminą „sensus communis“ ar anglišką ištarmę „common sense“ (liet. „bendrasis protas“) su rusišku užkeikimu „sdravy smysl“ (liet. sveika prasmė), dėl ko iškart atsiranda ydingas prasmės supainiojimas.
Taigi „sveikas protas“, suprantant jį kaip bendrąjį protą, nurodo į standartinių išvadų ar mąstymo nuodėvų be kūrybinio potencialo, be mažiausios refleksijos sankaupą. Toks protas, be visa ko kito, yra filosofinės refleksijos negatyvus reljefas, iškylantis, kai bandome įveikti masinį sąmonės nususimą, taigi, vartojant užkeikimą „sveikas protas“, nevalingai galima įpiršti nuomonę, kad štai filosofija yra ne kas kita kaip nesveikas protas.
Kaip atrodo bent man, minties istorijoje būtent Platonas, kuris, plėtodamas idėjų teoriją, daikto būtį iškėlė į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą, radikaliausiu būdu iš visų mums žinomų bandymų užblokavo sveiko proto balsą, drauge įpareigodamas mus į žmogų supantį pasaulį žiūrėti išnarintomis akimis. Kita vertus, jeigu jūs tebegalvojate, kad toks daikto nubūtinimas, kai ontologinis svorio centras yra perstumiamas idealumo linkme, yra kažkoks savivaliavimas ar neteisėtas kaprizas, jog radikalus posūkis į idealizmą, be vis ko kito, gali apkurtinti ir apakinti žmogų, atkreipkime dėmesį į tai, kad ir moderniųjų laikų mokslas, užtikrinantis realią technikos pažangą, pasitinka tikrovę priešpriešais keldamas idėjas kaip tos tikrovės tikroviškumo matą ir pamatą.
Kaip visiems gerai žinoma, Platono mokinys Aristotelis būties teorijoje pabandė susigražinti realistinį pasaulio atskaitos tašką kaip, tarkime pagarbos sveiko proto balsui poziciją, pabandęs suderinti pirmaprades Platono įžvalgas su natūralistine sąmonės ritmika.
Žinia, Aristotelis buvo kompromisų meistras, visur ieškodavęs balanso, saiko, pusiausvyros, vidurio pozicijos. Nesunku pastebėti, kad „auksinė vidurio taisyklė“ sėkmingai buvo pritaikyta Aristotelio etikos doktrinoje, kurios plėtotėje filosofas dorybę apibrėžė kaip poelgio pasirinkimo vidurį tarp dviejų kraštutinių priešybių (dosnumas yra vidurys tarp šykštumo ir išlaidumo ir t. t.). Tačiau, kaip atrodo, tokio pobūdžio kompromisas yra nepageidautinas dalykas puoselėjant būties įžvalgą apskritai, nes su didesniu ar mažesniu pagrindu būtų galima tvirtinti, kad būtent įsipareigojimas pusiausvyrai, bandymas suderinti platonišką idėjų teoriją su sveiko proto refleksais Aristotelio metafiziką daro vidujai prieštaringa teorija.
Kažkada labai seniai jau esu užsiminęs apie tai, kad teologija, filosofija, poetinis prasiskverbimas ir mokslas kartas nuo karto atmeta sveiką protą būtent dėl jo primetamo reflekso įvaizdinti aptariamą dalyką ir išvadas. Kita vertus, šiandien nebūčiau toks tikras dėl šio išvados teisingumo, nes matematika toli gražu nesiekia vaizdumo, yra kaip tik priešingai, tačiau, kaip atrodo bent man dabar, būtent logika ir matematika yra sveiko proto aktualizacijos tobulas apsireiškimas.
Kita vertus, nepražiopsokime etimologinio patikslinimo, kad vadinamasis „sveikas protas“ yra bendras, mus vienijantis protas. Tai ypač svarbu žinoti, jeigu siekiame dar kartą pasitikslinti, kur sveiku protu vadinamas sugebėjimas gali smarkiai prašauti pro šalį, o kur savo ruožtu tokio proto puoselėjimas ir pritaikymas yra ne tik reikšmingas funkciniu požiūriu dalykas, bet tampa dar ir godotina vertybe.
Kas be ko, būtent politikoje sveikas, arba, tiksliau tariant, bendrasis protas įgyja labiau gerbtiną statusą, net yra traktuotinas kaip itin pozityvi vertybė, nes sveikas ar bendrasis protas politinių partijų padalintoje visuomenėje gali būti suprantamas kaip mūsų politinio bendrumo pagrindų pagrindas, taigi, kaip kompromisų galimybės būtinoji sąlyga. Kita vertus, tas pats sveikas protas kaip vertybinis pagrindas dėl likimo ironijos mūsų laikais gali tapti politinio susipriešinimo faktoriumi, nes politinę sistemą ištikusios krizės sąlygomis sveiko proto konceptas yra forsuojamas, kai bandoma būtent tokiu būdu išgelbėti žmogaus sampratos orumo likučius pašlemėkiškų ideologijų apsuptyje.
Sveikas protas gali tapti ypač svarbiu dar ir tada, kai politika yra suprantama nelyg banalybių kalbėjimo menas.
***
Vakar sapnavau keistą, nukankinusį mane siurrealistiniais motyvais sapną apie tai, kad neva katedros posėdyje įkyriai siūlausi perskaityti paskaitų kursą studentams pavadinimu Kasdienybės sociologija. Tikrai bandžiau, bet ilgai nesugebėjau prabusti. Galbūt dėl to šalia stovinčiam seniai mirusiam kolegai marksistui dar suspėjau prisipažinti, kad pradėčiau nuo K. Marxo, kuris andai skelbė, kad žmogui visų pirma reikia pavalgyti, apsirengti, įsigyti būstą ir tik po to jis gali skirti laiko filosofijai. Žinoma, toks košmaras gali prisisapnuoti tik sočiai prisirijus vakarienės metu prieš miegą.
Prabudęs iš karto nusprendžiau, kad prisisapnavęs paskaitų kurso pavadinimas yra tautologinio pobūdžio, nes sociologija be jokių papildomų patikslinimų yra kasdienybės inventorizacija, dažniausiai būtent statistiniu matematiniu būdu, taigi tik besiabstrahuojanti nuo asmeninio įvykių sureikšminimo, išryškinanti dominuojančias tendencijas, pavyzdžiui, yra savižudybių sociologija, alkoholizmo sociologija ir t. t. Nėra jokios neįtikėtinų įvykių sociologijos, taip pat neįmanomas būtų mano gimimo dienos ar mirties datos statistinis apibendrinimas!
Vis dėlto – dabar galvoju – keisčiausia čia buvo tai, kad jau išsibudinęs dar ilgai ginčijausi su sapnu, nes, reikia taip manyti, sapno ir budėjimo vaizdiniai yra skirtingo loginio plano, nesuvedami vienas į kitą reiškiniai, sapne pražystantys simboliai negali taip paprastai būti konvertuojami į budėjimo metu užsimezgančius simbolius, siurrealistiniai vaizdiniai į realistinius dar ir dėl to, kad, tarkime, nėra tokios loginės sekos, kuri leistų užmegzti dialogą tarp irealybės ir realybės.
Kartą jau esu įsivėlęs į diskusiją dėl privalomo matematikos egzamino, baigiant bendrojo lavinimo mokyklą, nesutikdamas su visuotinai primetama teze, kad matematika ugdo žmogaus mąstymo sugebėjimus. Ta proga buvau baisiai išbartas. Štai vienas iš skaitytojų, prisipažinęs, kad anksčiau prisiversdamas, sukandęs dantis, iš gailesčio toleravo tokį autorių, dabar nuo jo viešai atsiriboja su didžiausiu trenksmu kaip nuo logikos visagalybę neigiančio mažapročio (lietuviškos darybos konstrukcija).
Prisipažinsiu, kad nežinia kodėl vis dėlto džiaugiausi kaip niekada, matydamas tokį, kaip atrodo, dorų žmonių pasipiktinimą ir drauge masinį pobūdį įgavusį matematikos pašlovinimą. Tai būna taip retai, kad net kilo abejonė – ar toks šimtaprocentinis meilės išpažinimas matematikai, riteriški reveransai griežtojo stiliaus damai yra sapno ar budėjimo vaizdinys, ar iš tiesų visa tai kartais neprisisapnavo, nuėjus alkanam miegoti?
Tai būtų panašu į stebuklingą masinį praregėjimą, tačiau problema ta, kad mokslas stebuklo sąvokos nepripažįsta.
Praeitą kartą, taupydamas skaitytojo laiką, kalbėjau itin lakoniškai. Dabar, jeigu leisite, patikslinsiu kelias detales.
Iš tiesų, logikos, kaip ją suprantame dabar, išeities taškas yra alogiškas. Iš esmes tai yra garsioji Parmenido mąstymo ir būties tapatybės tezė, taigi išgryninto pobūdžio tautologinis užkeikimas, o tautologija savo ruožtu dabartinėje logikoje yra vadinama logine klaida, kuri atsiranda tada, kai paaiškinimo reikalaujantis dalykas yra aiškinamas per save patį, pavyzdžiui tvirtinant, kad kefyras yra kefyruotas, Kaunas yra Kaunas ir t. t.
Net formaliosios logikos sumanytoja Aristotelis itin įsakmiai pažymi, kad logika yra tik pagalbinė, įvadinė į mąstymą disciplina, taigi, kitais žodžiais tariant, bandymas pakeisti mąstymą logika būtų toks pat neapsižiūrėjimas, jeigu namo pastolius pradėtume vertinti labiau už patį pastatą. Tačiau štai M. Heideggeris, garsusis XX a. filosofas, kaip atrodo, ne mažiau paradigminė mąstymo istorijos figūra nei Platonas, Aristotelis, I. Kantas, logikos nelaiko net pastoliais, dar daugiau, logikos užgimimą filosofijoje, „Būties ir laiko“ autorius vertina kaip mąstymo degradacijos apraišką, tarsi yra taip, kad būtent logikos pavidalu degradacija paslaptingai įsibrauna į pačią mąstymo pažangos šerdį. Kita vertus, neišsigąskite, velnias nėra toks baisus, kaip jis piešiamas.
Nesutrikęs žmogaus intelektas savo natūralia seka yra logiškas be jokių pastolių ar turėklų, tarkime, nereikia jokios atskiro logikos dėsnio formalizacijos ar sveiko proto absoliutizacijos, kad žmogus imtų ir suprastų, jog apie tą patį dalyką negalima sakyti, kad jis yra ištisai baltas ir juodas. Būtent tai turėjo galvoje A. Schopenhaueris, pareiškęs, kad logikos dalyko studijas būtų galima prilyginti bandymui išmokyti bebrus statyti užtvankas pagal brėžinius.
Taigi, kad ir kaip žiūrėtume, patartina būtų vaikščioti sveikomis kojomis, o ne strikinėti ant fabrikinės gamybos protezų.
Kaip sako tas pats M. Heideggeris, mokslas nemąsto, bet pažįsta, o filosofija mąsto, nors nepažįsta.
Apie tai kuo skiriasi sapno ir budėjimo vaizdiniai esu kalbėjęs čia, p. 41-43.
Apie sveiką protą. Vienoje diskusijoje, kurioje žinomas mokslininkas pristatė naują, dar nežinomą požiūrį į mokslo problemą, vienas iš klausytojų pareiškė maždaug taip: to negali būti. Mano sveikas protas sako, kad egzistuoja tik tai ką galima matyti, pačiupinėti, suvokti. Į tai mokslininkas ramiai atsakė: Tikrai? Tai padėkite ant šio stalo savo sveiką protą, kad mes visi jį pamatytume.
būtis yra mintis apie būtį, o mintis apie būtį yra būtis.
Mintis yra būtis,apie mintį,o būtis apie mintį yra mintis.
Kokia būtis,materija?Kokia mintis,materiali.Joks filosofas negali mąstyti,apie kažką,ką nors ne materialiais pagrindais, vaizdiniais.
..kraštutinių priešybių (dosnumas yra vidurys tarp šykštumo ir išlaidumo ir t. t.)
Kyšis,taip pat galėtų būti,yra dosnumas.Žmogus duodams kyšį,ne šykšti,ir neišlaidauja,o dosniai iš širdies pagerbia kyšio ėmėją.
Paskaitai „pasinėrusio į tikrą kvantinių virpesių būvį” prof Grigo „Kiek turime sveiko proto”, Čiuldės „įmantrios, moksliškai filosofinės, literatūriškai išraiškingos… kalbos” Grigo straipsnelio „sveiko proto” tęsinį „Apie sveiką protą, matematiką ir sapnų logiką”, po straipsneliu komentaruose „galingą intelektualinių GURU” ginčą, kuris „geriau moka” lietuviškai rašyti ir skaityti, su šypsena prisimeni pokario laikų pradinės mokyklos pirmą ir gal dar ir antrą klasę, kuriose buvo „sunki” atitinkamai linijuotuose sąsiuviniuose „dailyraščio” rašymo pamokos, skirtos vaikus išmokinti gražiai rašyti. Vaikai „dailyraštį” – tiesias linijas, linijas su viena uodegėle, linijas su dviem skirtingoms uodegėlėms, su reikiamose vietose linijų pastorinimais, paploninimais, teisingais paraitymais..- rašė plunksnakočiais, rašalu, be kleksų .. Rašaliniu parkeriu mokiniams buvo leidžiama pradėti rašyti gal nuo trečios ar ketvirtos klasės…
Suaugusių žmonių, žinančių kalbos ir rašto paskirtį, rimtuose pokalbiuose „intelektualinis” ginčas kas geriau moka lietuviškai skaityti ir rašyti yra panašu į pokario laikų pirmos klasės mokinukų ginčą, kuris savo sąsiuvinyje teisingiau paraitė, pastorino, paplonino mokytojo užduotus brūkšnelius, kurio „raštas” yra gražesnis..
Kaip ir belieka konstatuoti, kad tokių kaip komentaruose besireiškiančio lietuvių kalbos, gramatikos, sintaksės.. „GURU” „skaitytojo” „grandioziniai lietuvių kalbos puoselėjimo darbai” iliustruoja dabartines mokyklas baigusio, baigiančio jaunimo lietuvių kalbos gramatikos.., literatūros „žinios” laikant egzaminus, kaip jie po savo pabaigtų mokslų lietuviškai rašo, kaip logiškai, kokio sudėtingumo mintis pajėgia žodžiu ir raštu išreikšti..
Kaip ir iš paskaitytų straipsnelių „SVEIKAS PROTAS”, pradeda „šnekėti” prof. Grigo lūpomis „vidinis balsas”, kuris viename straipsnelyje Grigui pasakė, kad šiame, aname pasaulyje ir ne pasaulyje „viskas tėra kvantų virpesiai”…, o jei kas „aptiks NIEKĄ, tai ten atras JUODĄ ENERGIJĄ”…
„tautologija savo ruožtu dabartinėje logikoje yra vadinama logine klaida, kuri atsiranda tada, kai paaiškinimo reikalaujantis dalykas yra aiškinamas per save patį, pavyzdžiui tvirtinant, kad kefyras yra kefyruotas, Kaunas yra Kaunas ir t. t.“
Atrodo, kad čia supainiota tautologija (redundancija) retorikoje, Wittgenstein’o aprašyta tautologija logikoje ir petitio principii. Posakiai „Kaunas yra Kaunas“ ir „sviestas sviestuotas“ yra tautologija (redundancija) retorikoje. Dar ir pleonazmas beveik nesiskiria nuo tautologijos, pavyzdžiui „didelis milžinas“ (nes nebūna mažų milžinų pagal apibrėžimą), „kaimyninė Lenkija“ (nėra jokios kitos Lenkijos) ir pan.
Wittgenstein’o aprašyta tautologija logikoje nėra logikos klaida; priešingai, ji visada yra teisinga, pavyzdžiui, „rytoj lis arba nelis“.
Kai teiginys bandomas įrodyti perfrazavus jį patį, tai vadinama circulus in probando arba petitio principii (bet kartais pavadinama ir tautologija). Pavyzdžiui „jis visada sako teisybę, nes jis niekada nemeluoja (o niekada nemeluoja dėl to, kad visada sako teisybę)“. Teiginio teisingumo toks samprotavimas neįrodo (klaidingumo irgi).
Šį kartą straipsnyje didelių rusicizmų nėra, o smulkių neminėsiu. „Susigrąžinti“ rašoma su nosine.
Apgailėtina, kai žmogus apsimeta dideliu žinovu dalykuose, kurių visiškai neišmano, net DI tokiu atveju nedaug gali padėti.
Apie tautologiją retorikoje kaip stilistinę priemonę galima kalbėti tik labai sąlygine prasme ir su čia aptariama problema tai neturi jokio ryšio.
Čia buvo kalbama apie keblų ir tolesnių diskusijų besiprašantį atveji, kai mąstymo ir būties tapatumo tezė, tapusi logikos atsiradimo išeities tašku, šiandieninė logikos požiūriu turėtų būti vertinama kaip tautologija logine to žodžio reikšme, t. y. kaip loginė klaida.
Parmenido skelbiama mąstymo ir būties tapatumo tezė ( „būtis ir mintis yra tas pats“) yra brachilogija (gr. brachys – trumpas), t. y. kraštutinai sutrauktas teiginys, kuris tampa neaiškiu dėl savo perdėto lakoniškumo. Teiginio eksplikacija, t. y. visuminis jo „išpakavimas“, jo atskleidimas iki galo, kiek jis pats leidžiasi būti taip atskleidžiamas pagal savo loginę sandarą, kai drauge nėra pažeidžiama jo loginė struktūra apskritai, yra toks: būtis yra mąstymas apie būtį, o mąstymas apie būtį yra būtis. Tai tautologija, kurios formulė labai paprasta: A= A. Tokia tautologija logikoje yra atpažįstama kaip loginė klaida.
Tamstą aš nustebinsiu prisipažindamas dar ir dėl to, kad žinau net tai, jog žodis susigrąžinti yra rašomas su nosine. Dar daugiau, – kaip atrodo man, tik menkysta, o gal būtent labai ligotas žmogus gali sau leisti su tokia piktdžiuga baksnoti į korektūros klaidą. Tik labai nelaimingas žmogus gali taip elgtis, ar ne? Truputėlį net susigraudinau…
Kita vertus, nepraleisiu geros progos pratęsti šią temą „laisva maniera“ kitoje plotmėje, atkreipdamas dėmesį į prasmingus tautologijos atvejus
***
Tautologinis atsakymas iš principo gali būti labai rezultatyvus atsakymas. Prabėgomis galima pastebėti, jog tokia ori doktrina kaip platonizmas, peršantis savitą būties sampratą, yra tautologijos teorija par exellence. Tautologija čia tiesiogiai tampa ontologija, nes daikto tapatumas, principinė jo lygybė pačiam sau čia yra nurodoma kaip pagrindinis daikto realumo požymis, o tapatumą prarandantis daiktas jau laikomas irealiu daiktu, kažkokiu būties vaiduokliu be vietos. Tarkime, tokio neįsisąmoninto platonizmo mūsų kasdieninėje leksikoje pavyzdys yra mūsuose mėgstamas kartoti, tapęs kalbos nuodėva tautologinis užkeikimas: Kaunas yra Kaunas. Kaip nesunku pastebėti, toks tautologinis užkeikimas skelbia, kad klausimu ,,kas yra Kaunas” komentarai nereikalingi, tolesnis kalbėjimas esą gali išplauti esmę, išbarstyti tai, kas sukaupta. Tačiau drauge čia slypi ir tam tikras teigimas. Šiame tautologiniame užkeikime iš anksto pripažįstama, jog Kaunas yra stiprus savo tapatybe, kitaip tariant, savo tautologiškumu. Gr. to auto, tauto lietuviškai yra išverčiamas pažymimuoju įvardžiu tas pats, taigi, sumuojant visus minėtosios etimologizacijos momentus, galima teigti, jog Kaunas yra stipus savo tapatybės logika (o jeigu kažkas susipainiojęs vertimo žodžiuose pasakys, jog Kaunas yra įdomus ir savitas miestas savo tautiškumo ,,logika”, tai tik padės atpainioti dalyko vertę pagal prasmę).
Keldami klausimą apie tapatumo formulę, negalėsime apeiti Parmenido išsakytos mąstymo ir būties tapatumo tezės ir čia atsiveriančios tautologijos pavyzdžio: būtis yra mintis apie būtį, o mintis apie būtį yra būtis. Daug kartų buvo keliami klausimai – kaip mintis ir būtis gali sutapti, buvo net klausiama – kada tokia tapatybė yra galima, dabar paklauskime dar kitaip – kokia yra esmingoji būties ir mąstymo tapatybės viena, kur tokia tapatybė yra galima pagal įsakmią tezės nuorodą.
Mūsų forsuojamas atsakymas į minėtą klausimą yra toks: mintis ir būtis sutampa tame pačiame, gr. to auto, tauto. Kita vertus, neneigiame, kad kol kas mįslingu, ne iki galo išpakuotu dalyku tezės plėtotėje išlieka tas „to auto“.
Kaip skelbia M.Heideggeris, komentuodamas Parmenido tapatybės tezę: „Pamatinis žodis Parmenido tezėje to auto, tas pats, lieka neaiškus. Palikime jį neaiškų. Tačiau kartu leiskime tezei, kurios pradžioje jis yra, duoti mums tam tikrą užuominą“ .
Savotišką užuominą sprendžiant šį tapatumo rebusą teikia lietuvių kalba arba, dar tiksliau tariant, žodžių žaismė, atsiverianti tarp graikiškų žodžių to auto, tauto ir lietuvių kalbos žodžio „tauta“. Kita vertus, žodžių žaismė, tariamas nerimtumas ar atsitiktinumas, iškylantis aptartu atveju susidūrus dviem skirtingoms kalboms, tik pridengia atsakymo fundamentinį rimtumą, kad būtis ir mąstymas sutampa tautoje ( gr. to auto, tauto, liet. tauta).
Dar kitai tariant, minties ir būties tapatybės tezės rekonstrukcijoje randame nuoroda, kad apmąstyti būties tiesą yra galima tik gimtosios kalbos stichijoje.
Korektūros klaidos ištaisyma: ne tapatybės viena, o tapatybės vieta
„par exellence“
par excellence su c. Tas pat žodis, kaip „ekscelencija“.
„būtis ir mąstymas sutampa tautoje ( gr. to auto, tauto, liet. tauta).“
Kliedesiai. „Tauto“ yra dviejų graikiškų įvardžių „to auto“ susiliejimas, kitaip tariant, „t’auto“. „Tauta“ yra indoeuropietiškas žodis, tas pat kaip „Deutsch“, „Dutch“, senovės airių „tuath“, oskų „touto“ (valstybė) ir t.t. Įžvelgti čia kokią nors prasmę yra tas pat, kas, pavyzdžiui, iš to, kad „avis“ lotyniškai reiškia „paukštis“, daryti išvadą, kad senovės Romoje avys skraidydavo.
„Parmenido skelbiama mąstymo ir būties tapatumo tezė ( „būtis ir mintis yra tas pats“)…“ etc.
Tas Parmenido posakis, paliudytas tik Klemenso Aleksandriečio „Skiautėse“ (Stromateis 6.2.23), t.y. maždaug po 700 metų nuo Parmenido gyvenimo, iš tikrųjų sako „tas pat yra suprasti ir būti“. Ten pat tai lyginama su Aristofano posakiu „tiek pat reiškia suprasti ir daryti“. Visa kita yra prikurta.
Kas be ko, tuščias oro virpinimas ar net žalingas žmogaus psichinei higienai reikalas yra „kalbų varinėjimas“ su Skaitytoju, tačiau iš pagarbos skaitytojams dar pastebėsiu, kad graikiškai ištarmė skamba taip – τὸ γὰρ αὐτὸ νοεῖν ἐστίν τε καὶ εἶναι.
Pažodinis vertimas būtų:
„Nes tas pats yra mąstyti ir būti.“
Mantas Adomėnas, versdamas išlikusį Parmenido poemos „ Apie prigimtį“ fragmentą, šią frazę išverčia taip:
„Tas pat juk yra mąstyti ir būti“.
Kartais dar verčiama:
„Tas pats yra mąstymas ir būtis“
arba dar tiksliau, atsižvelgiant į gramatiką:
„Tas pats dalykas yra mąstyti ir būti.“
Tačiau platesniame vartojime yra įsitvirtinusi kanoninė (kiek supaprastinta) vertimo forma:
„ Būtis ir mintis yra tas pats“.
Šią Parmenido doktriną mini ir komentuoja Platonas dialoge „Sofistas“ ir kituose tekstuose, polemizuodamas su eleatais, Aristotelis „Metafizikoje“, aptardamas eleatų tezę, kad būtis yra viena ir nekintanti, Simplicijus (VI a. po Kr.) Aristotelio komentarų veikaluose. Būtent per jį yra išsaugotas ir šis fragmentas, tačiau būtina neužmiršti, kad pats Simplicijus cituoja ir remiasi ankstesniais autoriais.
„kanoninė (kiek supaprastinta) vertimo forma“
Tiksliau sakant, iškraipyta. Dar siūlyčiau pažiūrėti kokiame nors žodyne, ką reiškia žodis „kanoninis“.
„Simplicijus (VI a. po Kr.) (…) Būtent per jį yra išsaugotas ir šis fragmentas, tačiau būtina neužmiršti, kad pats Simplicijus cituoja ir remiasi ankstesniais autoriais.“
Kaip galėjo V–VI a. po Kr. gyvenęs autorius „išsaugoti“ fragmentą, kuris yra paminėtas maždaug 400 metų anksčiau gyvenusio autoriaus Klemenso Aleksandriečio veikale, niekur nedingusiame ir mūsų laikais išleistame?
Bet šiaip atrodo, kad po truputį imate pratintis tikrinti citatas. Gerai.
Kas skaitytojai nebūtų ir toliau klaidinami Skaitytojo, viską išmanančio, bet labai ligoto lituanistikos Napoleono Lietuvoje.
Pagrindinis ir svarbiausias Parmenido poemos fragmentų šaltinis yra Simplicijus, o Klemensas Aleksandrietis išsaugojo tik labai nedaug, kelias padrikas frazes.
Simplicijus yra pagrindinis Parmenido poemos „Apie prigimtį“ išlikimo šaltinis.
Simplicijus savo Aristotelio komentarų veikaluose cituoja:
dideles B8 fragmento dalis (apie būtį kaip vieną, nekintamą, tobulą),
B3 („τὸ γὰρ αὐτὸ νοεῖν ἐστίν τε καὶ εἶναι“),
kitus reikšmingus fragmentus.
Be Simplicijaus mes šiandie neturėtume pagrindinės Parmenido ontologijos dalies.
Klemensas Aleksandrietis cituoja Parmenidą minėtame Skaitytojo veikale, tačiau:
jo citatos yra trumpos,
dažnai poleminės ar iliustracinės,
neišsaugo didelių poemos blokų, o tik pavienes eilutes.
Jis yra ankstesnis už Simplicijų, bet jo indėlis į teksto išlikimą yra nepalyginamai mažesnis.
Korektūros klaidos ištaisymas: pirmas komentaro žodis yra Kad, o ne Kas
„Klemensas Aleksandrietis išsaugojo tik (…) kelias padrikas frazes. (…) Simplicijus (…) cituoja (…) B3 („τὸ γὰρ αὐτὸ νοεῖν ἐστίν τε καὶ εἶναι“), kitus reikšmingus fragmentus.“
Ne, p. Edvardai. Tą fragmentą, kurį čia pacitavote, mini tik Klemensas Aleksandrietis ten, kur buvau nurodęs, o Simplicijaus tekstuose jo nėra. Jūsų paminėtą fragmentą dar cituoja Plotinas (Enneades 5.1.8 ir 5.9.5). Ar tai yra „padrika frazė“, ar „reikšmingas fragmentas“, apsispręskite pats.
Bet apskritai, manau, einate teisinga kryptimi. Rusicizmų sumažėjo (tiesą sakant, rusicizmais niekada ir nebuvote prilygęs Rasai Čepaitienei) ir pradėjote mokytis tikrinti citatas. Puiku, tik niekada aklai nepasikliaukite ChatGPT atsakymais, nes jis tik ir žiūri, kaip čia kokį naivų žmogelį apgavus. Visada atsiverskite pačius šaltinius, šiuo atveju Die Fragmente der Vorsokratiker (Diels & Kranz) I tomą, ir nereikės tuščiai ginčytis.
Tezę „τὸ γὰρ αὐτὸ νοεῖν ἐστίν τε καὶ εἶναι“ („nes tas pats yra mąstyti ir būti“) cituoja būtent Simplicijus, o ne Klemensas Aleksandrietis.
Tai tu, autiste, labai dažnai su DI pagalba bandai pridengti savo falsifikacijas. Tačiau net ir autistas neturi teisės niekinti tokią svarbią autorę kaip gerbiama Rasa Čepaitienė, dergti dorą žmogų. Ligotumas nėra pateisinama priežastis tapti gyvuliu…
Kokia prasmė taip kvailioti, p. Edvardai? Jeigu Simplicijus, tai kurio veikalo kuriame skyriuje? Kokie Simplicijaus žodžiai yra prieš tą sakinį ar po jo? Varge vargužėli. Ar radote Die Fragmente der Vorsokratiker? Ar taip sunku ten rasti tą 3 fragmentą? Ar ir puslapį pasakyti?
Net ir apsidergęs autistas turi teisę žinoti:
Simplicius, In Physica 144, 29 (Diels leidimas)
= DK 28 B3
Kitas klausimas – ar turi teisę toks autistas be artimųjų priežiūros ir socialinių tarnybų atstovų tarpininkavimo dalyvauti „diskusijose” viešojoje erdvėje. Falsifikacijos ir žmonių niekinimas ( ypač už gerbiamos Rasos Čepaitienės dergimą negalima atleisti net ligoniui ) jau pasiekė tokį lygį, jog būtų laikas kreiptis į policiją. Praradęs anonimiškumo kaukę, už žodžius privalėsi atsakyti kaip už daiktą , nes autistai, kuriems leidžiama rašinėti į laikraštį, yra dalinės atsakomybės subjektai. O mane labiausiai žemino tai, – niekada nemokėsiu atleisti, – jog išsigimėlis ir ligotas iškrypėlis mokino ir mokino gražaus elgesio…
Taip ir maniau. Varge, varge. Maždaug toje Simplicijaus vietoje prasideda B8 fragmentas, o ne B3 (fragmentai visi yra B, tad nebūtina tos B raidės minėti; A yra liudijimai, C yra imitacijos). ChatGPT fragmentus supainiojo (nes 8 fragmente yra panašių žodžių, ypač vokiškame vertime) ir iš DK davė net ne nuorodą į 8 fragmento pradžią (145,1), o nuorodą į Simplicijaus sakinį prieš to fragmento pradžią (144, 29); tiesiog paėmė pirmą skaičių, kurį ten rado, ir parodė. Juk sakiau, kad ne ChatGPT reikia klausti, o šaltinį atsiversti. Eikite į biblioteką, raskite DK, atsiverskite. Tada raskite Klemenso ir Simplicijaus leidinius, atsiverskite tas vietas, kurias DK nurodo prie atitinkamų fragmentų. Rasite tuos pačius sakinius. Kad atsiprašysite, nesitikiu, bet bent pasimokysite.
Beje, jei suprantate angliškai, dar tokia knyga gali padėti: Freeman, Kathleen. Ancilla to the Pre-Socratic Philosophers. ChatGPT netikėkite NIEKADA, pieš tai šaltiniuose nepatikrinęs.
Ir beje, dar tokia juokinga detalė: skaitydamas DK supratau, kodėl mėgėjai verčia ne „tas pat yra suprasti ir būti“, o „tas pat yra mąstymas ir būtis“: nes vokiškai ten išversta „denn dasselbe ist Denken und Sein“. Vokiškai didžiosios raidės (nors ir be artikelių), taigi reikia versti daiktavardžiais 🙂
Ačiū, Edvardai, puikiai išplėtojote sveiko proto problemą.
Edvardas Čiuldė – „Apie sveiką protą, matematiką ir SAPNŲ LOGIKĄ”..
Jo jo, šiandieniniame pasaulio „intelektualų lopšyje” vardu Lietuva vieniems „intelektualams reikia „SVEIKO PROTO”, kad „suvoktų” sapnų „logiką”, arba kaip ką „suprato” antikos laikais, „žiūrėdamas į Babilonijos saulės laikrodį, pasitikslindamas ar neklysta Egipto vandens laikrodžio parodymais”, koks Platono mokinys Aristotelis… Kitiems „intelektualams” jų „SVEIKAS PROTAS” pasako, kad šiandiena viskas pasaulyje tėra „tik kvantų virpesiai”, tuo pačiu metu (kvantų virpesiuose nei erdvė nei laikas neegzistuoja) „kvantų virpiname viske esančiame NIEKE yra VISAGALĖ JUODOJI ENERGIJA”..
Šiandieninėje eurosojūzinėje Lietuvoje pasaulyje negirdėtus, nematytus dalykus” GEBA SUMĄSTYTI SVEIKAS PROTAS”…