Viena visados skubanti koridoriais, iš kabineto į kabinetą lakstanti simpatiška pažįstama, sustojusi trumpam pasikalbėti, guodžiasi, kad ji jau nuo ryto laukia vakaro ir svajoja, jog po darbų naštos tada atsipalaidavusi suvalgys mėgstamų ledų porciją su šlakeliu viskio ant viršaus. O mano svajonės, tiesą sakant, gali būti pažadintos iš mirties taško tik pagalvojus tingiai mažiausiai apie didelį stiklą viskio (gali būti ir be ledukų), kitaip svajonių mechanizmas net neįsijungia.
Aš visados sakau ir sakysiu savo pažįstamiems, kad jie nesitaupytų svajodami, nes jokių amortizacinių nuostolių tokiu atveju niekas nepatiria, kviečiu visus nebijoti svajoti be ribų jau vien dėl tos priežasties, jog svajonės, net labiausiai atitrūkusios nuo tikrovės, nieko nekainuoja. Čia nėra taip, kad didesnė, labiau neįprasta, tenkinanti lakiausios vaizduotės poreikius svajonė kainuotų daugiau už mažutę, nepretenzingą, kuklaus žmogučio svajonę. Tarkime, už 1 eurą žmogus nusiperka loterijos bilietą, svajodamas išlošti, ką čia slėpti, milijoną. Tačiau už tą patį vieną eurą galima vienodai sėkmingai svajoti apie penkių ar net šimtą milijonų eurų laimėjimą. Nesu didelis ekonomistas, tačiau, regis, aptartas atvejis yra ryškus ekonominio efektyvumo pavyzdys, bylojantis apie tai, kaip nesunkiai būtų galima sutaupyti penkis ar net šimtą kartų daugiau.
Tačiau tikras svajotojas nemokės nė cento, jis nėra toks lengvatikis kaip loterijų maniakai. Štai aš, svajotojų veteranų klubo narys, metai iš metų svajoju paveldėti didelius turtus, kurie mane apsaugotų nuo kėlimosi anksti ryte, skubėjimo į darbą rutinos, leistų nusimesti visą šitą kasdieninio lažo naštą. Kaip nesunku suprasti, faktas, kad turtingų giminaičių neturiu, nekalbant apie paveldėjimų keblumus, netrukdo man labai kryptingai, su vis didėjančiu įkarščiu, kylančiu termometro padalomis, svajoti ta linkme, o prasikišantį čia infantilizmą pateisina taurus tikslas, kad vienam, paveldėjusiam didelius turtus, pavargėliui jau nereikėtų pelnyti duoną kasdieninę prakaito garuose (kaip yra pastebėjęs dar Karlas Marksas, žmogaus turiningumo matas yra būtent laisvas laikas). Tai, kad mano vienas pusbrolis retkarčiais iš ryto užsuka papašyti euriuko sveikatai pataisyti, o aš kartas nuo karto tokį pinigėlį sukrapštau, nereikėtų laikyti pinigais išmestais į balą, – nes sveikata yra brangiausias turtas, – tačiau podraug tai nėra ir investicija, kuri padaugintų turtingo giminaičio atsiradimo galimybę. Savo ruožtu mano giminaičiai taip pat nepuoselėja didelių vilčių mano atžvilgiu, gerai žinodami, kad esu neturtingas kaip Bažnyčios žiurkė, nors jiems kartais atrodo, jog Bažnyčios žiurkės statuso užsitikrinimas yra šiokia tokia karjera. Jie žino, kad aš nieko nebijau, nes neturiu ko prarasti, išskyrus savo grandines, tačiau jie neturi net tų grandinių, kurių būtų galima nebijoti prarasti.
Kartais blaivus protas man sako (tai būna retai), kad svajonių ir rupios kasdienybės pasauliai yra nesusiekiantys indai, tačiau čia pat prisimenu Johano Volfgango Gėtės žodžius: „Bijok savo jaunystės svajonių, nes jos išsipildo“. Ko jau ko, o aš to tikrai nebijau, stebėdamas pasaulį drąsiai išpūtęs krūtinę, nors kito žmogaus jaunystės svajonių ir senatvės marazmų kartais tikrai reikėtų prisibijoti. Andai didysis fantastas Herbertas Velsas, pabendravęs su bolševikų vyriausybės vadovu Vladimiru Leninu, tąsyk anąjį pavadino Kremliaus svajotoju, o šiandien jau niekam nėra didelė paslaptis, kokios kraugeriškos buvo bolševikų apskritai ir vis dar nepalaidoto jų stabo svajonės.
Tačiau mums tikriausiai knieti sužinoti ir tai – apie ką visų pirma svajoja garsiausieji Lietuvos politikai, šiandienos politikos olimpiečiai.
Gal politika ir yra nutylėjimų menas, bet štai Laurynas Kasčiūnas mėgsta pasvajoti garsiai apie tai, kad Lietuvoje reikėtų priveržti visuomenės kontrolės varžtelius ir galutinai „užtrumpinti“ žodžio laisvę. Jo „svajonių Lietuva“ – tai „84-ųjų“ antiutopijos tvarka, prižiūrima bendraminčių kretinų, karinio kičo beduinų, dar tiksliau tariant, žmonių safari eskadrono. Tačiau įdomiausiai vis dėlto yra tai, kad Kasčiūnas apie žmogaus patrumpinimą ir susiaurinimą visados svajoja su tokia naivia ir tyra berniuko Kibaldžiuko veido išraiška, kad stebinčiajam iš pašalės gali užstrigti ašara gerklėje, ne kitaip.
Apie Gintauto Palucko svajones tikriausiai net nėra reikalo rimtai kalbėti, nes dabartinio vyriausybės vadovo svajonės galimai yra tokios elementarios kaip du apšlapinti pirštai. Kam dar yra didelė paslaptis, kad Paluckas svajoja neatsisvajodamas visados apie tą patį – kaip tapti turtingiausiu Brazilijos, kur gyvena didžiosios Amazonės beždžionės, plantatoriumi?
Kas be ko, neseniai išaiškėjo ir Žemaitaičio piktos svajonės apie tai, kad nuo pono jau didžiąja dalimi nusisukusi buvusių rinkėjų Lietuva turėtų būti susodinta ant asiliuko ir išsiųsta klajoti po dykumą.
O ar dar pasvajoja kartais ką nors iš radarų jau pradingusi Ingrida Šimonytė, tarkime, galiausiai supratusi tai, koks tuščias reikalas („dulkės ir pelenai“) yra valdžia, pinigai, dvaro intrigos ir pataikūnų liaupsės.
Galimai anoji jau nebesvajoja net apie princą ant balto žirgo, bent jau aišku tai, kad Šimonytei toks atjojantis princas – šiukštu! – niekados negalėtų būti Vytis, ar ne?
Tačiau kartais sakoma, kad įdomiausias yra tas vyras, kuriam dar viskas prieš akis, o moteris – ta, kuri jau viską patyrė…
„iš mirties taško“
S miortvoi točki. Kaip tai būtų lietuviškai, pasakyčiau, jei kas paaiškintų, ką tai reiškia.
„nesitaupytų“
Keistoka. Lietuviškai būtų „netaupytų“. Iš kur čia ta sangrąžos dalelytė? Nie skupilis by? Bala žino.
„metai iš metų svajoju“
Iz goda v god. Lietuviškai būtų „metų metais“.
„kaip Bažnyčios žiurkė“
Šitas prajuokino. Bažnyčia didžiąja raide yra organizacija, o žiurkės gyvena pastatuose, tai yra bažnyčiose mažąja raide.
„jaunystės svajonių ir senatvės marazmų“
Beje, „marazmas“ iš tikrųjų reiškia kūno nusilpimą, o ne silpnaprotystę (silpnaprotystė moksliškai vadinasi demencija). Reikšmę „senatvės silpnaprotystė“ žodis „marazmas“ įgijo tik rusų kalboje, o iš ten, žinoma, per rusų kalbos mokėjimą, ir buvusių „sąjunginių respublikų“ kalbose.
„knieti sužinoti ir tai – apie ką visų pirma svajoja“
Čia reikėjo ne brūkšnio, o kablelio.
„galutinai „užtrumpinti“ žodžio laisvę“
Zakorotit. Tai reiškia „sukelti trumpąjį jungimą“ (apie elektrą), o iš čia ir perkeltinės reikšmės. Atrodo, pats autorius jautė, kad tas šmaikštumynas yra įtartinos kilmės, nes parašė jį kabutėse (panašiai kaip šunšūdžiai dedami į plastiko maišelius).
„Tačiau įdomiausiai vis dėlto yra tai“
Įdomiausia. „Įdomiausiai“ būtų prieveiksmis. Lengviausia patikrinti pagal nelyginamąjį laipsnį: jei „įdomu“, tai „įdomiausia“, o jei „įdomiai“, tai „įdomiausiai“.
„berniuko Kibaldžiuko veido išraiška“
Užuomina į 1933 metų rusišką sovietinę propagandos knygutę vaikams „Malčiš Kibalčiš“ (ir 1964 metų filmą). 35 metus laisvoje Lietuvoje intelektualas vartoja štai tokias intelektualias užuominas.
„gali užstrigti ašara gerklėje“
Zastriat. Lietuviškai būtų „įstrigti“.
metai iš metų, diena iš dienos Kalbos komisija
Ar taisyklingas pasakymas „diena iš dienos“?
Taip, taisyklingas. Laikui, nuo kurio kas prasideda, reikšti galima vartoti prielinksnio iš ir kilmininko konstrukciją. Pasakymai diena iš dienos, diena po dienos, kasdien sinonimiški, plg.: Diena iš dienos (Diena po dienos; Kasdien) senukas silpo. Sužinojusi jo darbelius, iš tos dienos (su(lig) ta diena) jį pamečiau (žr. Kalbos patarimai. Kn. 2: Sintaksė: 2. Prielinksnių ir polinksnių vartojimas, Vilnius, 2003, p. 48).
užstri̇̀gti intr.
1. NdŽ, Aps, Švn užkliuvus susilaikyti: Kai tik susėsdavome pusryčių ar pietų, [Kregždė] pradėdavo krunkšėti, tarytum kąsnis jam būtų užstrigęs gomurio gale J.Balt. Užstri̇̀gsi kur su tais griozdais, ir bus KzR. Ratai užstri̇̀go ir nė krust iš vietos Lš.
| prk.: Užstriñga [žodžiai], i nepasakysi Kv. Jai balsas gerklėje užstrigo rš. Kap mes (pelesiškiai) čia žustri̇̀gę (atsiskyrę nuo Lietuvos)? Pls. Visos vyrus gavo, tik viena užstri̇̀go (neištekėjo) Mžš.
ǁ prk. būti trukdomam, turėti kliūčių: Tas dalykas kur nors kliūva, užkliuvęs, užstri̇̀gęs KI579.
2. užsikimšti: Adata užstri̇̀gusi, užakusi Kin.
Ir t.t
Lietuviškų frazeogizmų žodynas
[mirtis] mirties taškas
Parsisiųsti XML formatuParsisiųsti PDF formatu
mirtis
mirtiẽs tãškas kng. neveiklumo būsena: Norime pajudinti reikalą iš mirties taško rš.
Tarsi ir turėčiau padėkoti už dėmesį, tačiau tas tamstos dėmesys yra kažkoks jau labai nesveikas, lipnus, iškrypėliškas. Nekalbant apie kai kurių žinučių forsuotą melagingumą. Užstrigęs, kitaip ir nepasakysi…
To dėmesio galima labai lengvai išvengti: tiesiog nebevartoti rusiškų posakių, sudėstytų iš lietuviškų žodžių. Ar Jums yra tekę skaityti kokių smetoniškų romanų, ar pokarinių išeivių, kurie rusiškai nemokėjo ir Šuriko nuotykių su berniukais kibaldžiukais nebuvo matę? Štai tokia dabar būtų lietuvių kalba, jei ne sovietmetis. O dabar, deja, ji kartais (neretai 🙂 ) yra tokia, kaip Jūsų, ir tai labai nuvilia.
Diena iš dienos, visiškai užstrigęs, nepajudėjęs iš mirties taško, tamsta meluoji, taigi, kaip atrodo bent man, tamstai labiau tikstų ne Skaitytojo, o smaukytojo titulas.
Paprasti žmonės sovietmečiu nedrįso nė svajoti, kad kada nors jie patys rinks sau valdžią , o už valdžios rinkimų rezultatus atsakingi bus ne rinkėjai, bet pačių tų paprastų žmonių prasčiokiškai išsirinkta valdžia. Kuo prastesnė, tuo labiau ir kalta savo rinkėjams. . Nors paprasti žmonės nedrįso svajoti, nesvajota svajonė vis viena išsipildė su kaupu.
Šis tekstas apie svajones yra ironiškas, šmaikštus, bet kartu ir labai taiklus priminimas apie tai, kaip dažnai mūsų svajonės atspindi ne tik asmenines viltis, bet ir visuomenės būklę. Politiko svajonės – tai visuomenės ateities kontūrai. Kai kurios iš jų kelia šypseną, kitos – nerimą. Tačiau vis dar verta svajoti apie Lietuvą, kurioje žmonės nepraranda sveiko proto, orumo ir žodžio laisvės – ir viltis, kad tokios svajonės galiausiai virs tikrove.