Vos prieš kelias dienas Lietuvoje atsistatydino Vyriausybė. Tai – formaliai įprastas demokratinis procesas: ministrai palieka postus, prasideda naujų kandidatūrų paieška, kalbama apie koalicijų derinimą ir „valdžios perėmimą“. Tačiau žvelgiant giliau, matome jau seniai pažįstamą politinį žaidimą – ne dėl valstybės ateities, ne dėl ilgalaikių reformų, o dėl įtakos centrų, portfelių, postų ir asmeninių ambicijų.
Diskusijų apie strateginius tikslus beveik nėra, o viešojoje erdvėje dominuoja svarstymai, kam „turėtų atitekti“ kuri ministerija ar pareigos.
Tai liudija gilesnę Lietuvos politinės kultūros krizę – kai politika tampa ne idėjų, o kėdžių dalybų arena. Ir šią dinamiką, deja, matome ne tik Seime ar Vyriausybėje, bet ir mažesniuose, net vertybiniais pagrindais kurtuose judėjimuose, kurių viena ryškiausių viltis pastaraisiais metais buvo Nacionalinis susivienijimas (NS).
Kai 2020 metais gimė Nacionalinis susivienijimas, daugeliui tai atrodė kaip bandymas atkurti tą prigimtinį pasitikėjimo, idealizmo ir vertybinės laikysenos stuburą mūsų politinėje erdvėje. Tai buvo partija, kuri pretendavo kalbėti ne apie interesus, o apie atsakomybę, ne apie rinkimų technologijas, o apie tautos likimą. Ji daugeliui priminė tą laiką, kai Sąjūdis, remdamasis moraliniu autoritetu, pagarba žmogui, kultūros galia ir tiesos sakymu, sugebėjo be ginklo iškovoti nepriklausomybę. Ne dėl valdžios, ne dėl įtakos ar postų – o dėl bendro gėrio.
Rankų susikirtimas dėl vairo
Todėl šiandien liūdna stebėti, kaip ši organizacija klimpsta į vidinį konfliktą, kuris vis mažiau primena sveiką diskusiją ir vis labiau – „rankų susikirtimą dėl vairo“. Tuo metu, kai Lietuvai kaip niekad reikia vertybinės, aiškios ir į visuomenę orientuotos politinės alternatyvos, Nacionalinis susivienijimas rizikuoja tapti dar viena organizacija, kurios vidiniai nesutarimai pasiglemžia jos pirminę prasmę.
Teko susipažinti su dalies NS narių parengto ir išplatinto kreipimosi „Sąjūdžio pavyzdžiu – už Lietuvą“ turiniu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip sveikas priminimas apie organizacijos pamatines vertybes – bendrystę, sąžinę, pagarbą. Tačiau stebint, kaip to kreipimosi pagrindu organizuojamas neeilinis suvažiavimas, susidaro įspūdis, kad iš viso kreipimosi, realiai įgyvendinamas tik jo vieno punkto ir ne pati svarbiausia dalis – kuo greičiau surengti balsavimą dėl vadovybės pakeitimo.
O kur diskusija apie strategiją? Kur tikras organizacijos būklės įsivertinimas? Kur dialogas su nariais, kurių nuomonė šiuo metu skęsta tarp radikalių sprendimų? Jei vadovybės kaita būtų tik pasekmė platesnio atsinaujinimo proceso, tai būtų suprantama ir priimtina. Bet kai tai tampa vieninteliu ir skubotu sprendimu – tai jau primena ne gydymą, o amputaciją be diagnozės.
Lietuvių liaudies išmintis byloja: „Skubos darbą velnias gaudo.“ Ir iš tiesų, niekas taip nenužudo pasitikėjimo, kaip politiniai veiksmai, kurių pagrindimas miglotas, procedūros – abejotinos, o tikslai – neaiškūs. Jau vien tai, kad nežinoma, kada ir kokios sudėties Taryba priėmė sprendimą šaukti suvažiavimą, kodėl apie tai nekalbama viešai, kokia yra Pirmininko ar Valdybos pozicija, verčia klausti: ar tai vis dar kolektyvinis sprendimų priėmimas, ar jau siauro rato užkulisinė politika?
Tiesa, nepatogi, bet būtina ištarti: susidariusi padėtis atrodo ne kaip reakcija į krizę, o kaip kruopščiai suplanuotas projektas – silpninti dabartinę vadovybę, suskaldyti partijos narius ir perimti kontrolę. Kokia to tikroji motyvacija – asmeninės ambicijos, valdžios troškimas, nepatenkinti įtakos siekiai ar net platesni išoriniai interesai – belieka spėlioti. Bet liaudis sako ir kitaip: „Ne viskas, kas blizga, yra auksas.“ Ir ne viskas, kas prisidengia vertybinėmis frazėmis, būtinai siekia gėrio.
Orientuota tik į vadovybės keitimą
Šiuo metu rengiama suvažiavimo forma – su siaura darbotvarke, orientuota tik į vadovybės keitimą – nei atkuria pasitikėjimo, nei sprendžia gilumines problemas. Tai gali būti dar vienas laiko ir energijos eikvojimas, gal net lūžio taškas, po kurio Nacionalinio susivienijimo steigimo idealai ims byrėti. Nes jei dialogas virsta ultimatumu, o bendrystė – įtarimų lauku, tada įvyksta ne atsinaujinimas, o susinaikinimas.
Reikia pabrėžti: daugelis kreipimesi išsakytų siūlymų – dėl skaidrumo, atvirumo, demokratijos partijos viduje – yra teisingi. Tačiau jie gali ir turi būti įgyvendinami ne tik suvažiavimuose. Tam puikiai tinka darbo grupės, vieši Tarybos posėdžiai, regioniniai susitikimai, atviri narių forumai. O tik tada, kai šios priemonės išsemiamos, kai sukuriamas sutarimas – galima kalbėti ir apie struktūrinius ar personalinius sprendimus.
Dalyvavimas suvažiavime, kurio turinys, eiga ir baigtis atrodo iš anksto suplanuoti, kelia rimtų abejonių dėl jo tiek teisėtumo, tiek prasmės. Tokios formos suvažiavimas nėra skirtas bendram sprendimų paieškai ar atviram vertybiniam apsisprendimui – tai politinės manipuliacijos įrankis, kuriuo bandoma įtvirtinti jėgos principą vietoje dialogo, o susiskaldymą – vietoje vienybės.
Tokio renginio ignoravimas šiuo metu gali būti ne protesto, o brandžios politinės atsakomybės išraiška. Nedalyvavimas – tai aiškus signalas, kad nepritariama destruktyviai kai kurių susivienijimo narių veiklai. Tai tylus, bet tvirtas atsisakymas prisidėti prie veiksmų, kurie kelia grėsmę Nacionalinio susivienijimo moraliniam pamatui ir strateginiam tęstinumui.
Jei iš tiesų siekiama Nacionalinio susivienijimo atsinaujinimo, būtina skaidriai įvardinti, kas ir kokiu pagrindu inicijavo šį suvažiavimą, kodėl ignoruojama partijos pirmininko ir valdybos pozicija, kokiu būdu buvo „nustatyta“ darbotvarkė.
Organizatoriai turi atsakyti, kad eskaluodami sumaištį, iš tikrųjų ardo partijos vienybę
Suvažiavimo organizatoriai turi atsakyti už tai, kad eskaluodami sumaištį ir imituodami pokytį, iš tikrųjų griauna bendruomeninį pasitikėjimą ir ardo partijos vienybę. Tokiems veiksmams privalo būti duotas aiškus politinis ir organizacinis įvertinimas – įskaitant svarstymą dėl jų atsakomybės ir narystės partijoje.
Tikras pokytis neprasideda nuo postų perstumdymo. Jis prasideda nuo drąsos tarti tiesą, net kai ji nepatogi, nuo atviro bendravimo, nuo pasiryžimo matyti ne savo ambicijas, o bendrą tikslą – Lietuvos ateitį.
Jei Nacionalinis susivienijimas nori likti ištikimas savo steigimo dvasiai, pirmiausia turi sugrįžti prie bendrystės, pasitikėjimo ir skaidrumo kultūros. Kitaip jis rizikuoja tapti dar viena organizacija, kur idealai tik pridengia postų dalybas.
Dar sovietmety humoristinės laidos КВН (Kлуб весиолых и находчивых) metu, vienas dalyvis sušuko: „partija naš rulievoj”. Kitas isterišku balsu: „partija, daj porulitj”. Manau, kad tie, kurie- skaitę NS partijos programą (ir vėl gi manau, kad nei viena partija geresnės neturi) ir vis vien ją, negavusią teisės valstybę „porulitj” kritikuoja, yra didžiausi valstybės priešai. Manau, kad šioje partijoje, tie, kurie mus valdę 35 metus- vieną galvoję, kitą sakę, trečią darę, įžiūri sau didžiausią pavojų. Įžiūri tame, kad ši partija, gavusi mandatą valstybę valdyti, gali pareikalauti atsakyti už visus padarytus ekonominius, finansinius, teisinius nusikaltimus. Todėl jie kišeninės žiniasklaidos, teisėsaugos pastangomis darė, daro ir darys viską, kad tik šią vienintelę nesusikompromitavusią partiją sukompromituoti, ją suskaldyti, sužlugdyti. Sprendžiant iš medžiagos, kurią aš gavau, kurią siuntinėja Sinica, tai daroma neteisėtai, pažeidžiant NS partijos Įstatus. Manau, kad NS partijos pirmininką profesorių Vytautą Radžvilą galima apkaltinti tik tuo, kad jis- didelis demokratijos šalininkas, kad savo intelektu, kalbos maniera nenusileidžia iki V. Blinkevičiūtės lygmens. To pasėkoje tie perversmininkai iki šiol nepašalinti iš partijos, o įvertinant tai, kad visiem valstybės priešam NS partija- krislas akyse, tai susivieniję (kaip medžiojantys vilkai), jie ir darys, kad NS partija žlugtų. Pavyzdžiu galėtų būti Nepriklausomybės gynėjų sąjunga.
,,… priminė tą laiką, kai Sąjūdis, remdamasis moraliniu autoritetu, pagarba žmogui, kultūros galia ir tiesos sakymu, sugebėjo be ginklo iškovoti nepriklausomybę. Ne dėl valdžios, ne dėl įtakos ar postų – o dėl bendro gėrio.”
A-ūū-ūūūū !!!
Kokią ,,riomkę”, ,,kapsukę” ar ,,gariunkę” baigei…, kad buduliams vis tą šleikštulį bruki, a?
O gal labiau tiktų paklausti, kokia valiuta mielesnė: eurai, doleriai ar šekeliai? (Giliau pažvelgus, esminio skirtumo nėra.)
Kiti, matomai, paklaustų… ką vartoji..?
Jeigu, po tokio kliedesio, tu vis dar tebesi dr. (daktaras), tai aš – Romos popiežius…
O portalo adminas… aūū… kokias tiesas išpažįsta, jeigu tokius kliedesius čia vis platina..?
Dėl komento solidumo paklausiu, kaip tai nutiko, kad toks ,,šventas” Sąjūdis vos per du (tris) metus taip sugebėjo prakišti 1992 m. rinkimus… vėliau mus visus nuvedė (bent tame dalyvavo) ne į ES, o į EžS, į neomarksizmą, į neointernacionalizmą vadinamą kosmopolitizmu.., oi, Sąjūdis mus iš viso šito išvadavo… Tas ,,šventasis” Sąjūdis labai panašus į vilką avies kailyje…
Kas dar nesuprato medžio pažinimo iš vaisių, įsijunkite stiklo valytuvus !!!
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ir dar.
Apie NS prieš PENKIS metus tiesos.lt portale rašiau, kad iš tų šiaudų nebus grūdų. Buvau teisus… visų apmaudui ir pykčiui.
P.S.
1) Kas iš to Radžvilo bijojimo dėl partijos (NS) likimo atstovaujančios dorą ir teisingumą, jeigu VISAIP VENGIAMA išvėdinti landsberginio šikinyko dvoką.
Kas iš tikro yra slepiama, ko vengiama atskleisti, kam IŠ TIKRO tarnauja Radžvilas?
2) Sinica netapo ,,koncerva” paprastuoju būdu, kad galutinai diskredituoti bet kokį tautos ir Lietuvos atgimimą…
3) Dėdulės Landsbergio mylėtojai net girdėti nenori, kodėl ,,tetukas” dar nuo sąjūdžio laikų netelkė tautinio intelekto branduolio…, bet užtat net du kartus į prezidentes, ir vieną kartą į balkonėlį įnauguravo tą ką REIKĖJO įnauguruoti ………………………
4) …
5) …
O dabar d*urni*ai, pusd*urn*iai ir a*pyd*urniai pademonstruokite savo intelekto koeficientą…
(Admine, pasidariau savo komento kopiją… jeigu kartais dingtų…)
Sąjūdis iš tikro savo laiku per daug užsišnekėjo apie „bendrą gėrį”. Laukiančios problemos visų pirma buvo ūkinės. Kaip paaiškėjo, tautos dauguma tikėjosi jų išsprendimo pačiu nepriklausomybės atgavimo faktu. Rinka, konkurencija, privatizacija – čia jau neišmanėlis profesorius kaltas, reikėjo kitaip daryti…Viens du ir tauta grąžino valdžion gaspadorius , AMB komunistus. Ir profesorius Landsbergis tapo nubaustas. Tik nugalėtojai kažko ne ypač apsidžiaugė pergale.
1. ,,Sąjūdis iš tikro savo laiku per daug užsišnekėjo apie „bendrą gėrį”.”
Sąjūdis užsišnekėjo, ar tikslingai užliūliavo tautą (užkalbėjo tautai dantis)?
KGB’istinė Sąjūdžio kilmė, sąjūdinių vertybių apleidimas (išdavimas) ir taikiai tikslingas nukolaboravimas neomarksizmo kryptimi rodo visai ką kitą apie TĄ Sąjūdį, nei mes DAUGUMA pradžioje suvokėmė, tikėjomės…
2. ,, Laukiančios problemos visų pirma buvo ūkinės.”
Va – va – ūkinės. Premj. Kubilius irgi tą vis kartojo kaip mantrą – svarbiausia ekonomika…
Ūkinės problemos buvo trečioje ar net dešimtoje vietoje !!!
— Pirmiausiai ir visų svarbiausiai ( net per 35 m.) taip ir nepasakyta, neįvardinta (!) kokią Lietuvą atkūrėme (jeigu atkūrėme) per Kovo 11-tą? Smetoninę? Iki smetoninę (po Vasario 16-tos)? LDK? Ar dar kokią..?
— Antra. Kokios vertybės bus prioritetinės, o kokios antros, trečios svarbos? Radžvilas, Sinica ir NS apie tai irgi vengia kalbėti, nebent aptakiai ir iš tolo…
— Ką ir kaip daryti su TSRS nomenklatūriniu paveldu, su KGB, su…
— Švietimas – jaunosios kartos ugdymas… Kokios vertybės pradėtos diegti mokyklose? Ir čia Landsbergiui nereikėjo išsijuosus plūšėti. Būtų užtekę, kad būtų netrukdyta dirbti gerb. Z. Zinkevičiui, bet kur tau… SU-Ė-DĖ !!! Jeigu ne kunigas (nepamenu pavardės), tai iškilų Z. Zinkevičių būtų net palaidoję kaip eilinį ‘kumetį’…
Tai ant kokių vertybių atkurta Kovo 11-osios Lietuva, a?!!!
Rupūže Radžvilai, kada pasakysi TAI, ką privalu seniai pasakyti?!!!
— Po to galėtų būti buvusi pradėta ir privatizacija… ir ne pagal rusišką modelį…
— …
— …
— Reketo suvaldymas turėjo eiti lygia greta visų kitų reikalų, o kada suvaldė… TIK kai įstojo į EžS… Reketas tarnavo kaip kontroliuojantis veiksnys, kad verslas netaptų tautiniu – patriotiniu… vėliau tai užtikrino eurosojūzinės direktyvos…
3. ,,Kaip paaiškėjo, tautos dauguma tikėjosi jų išsprendimo pačiu nepriklausomybės atgavimo faktu.”
Va čia tai naivumo būta daug – neliks ruso ir viskas bus gerai. Deja, tai gerai išmanė tie, kurie perėmė valdžios vadžias ir puikiai toliau vadeliojo… lietuviškų avinų bandą…
4. ,,Rinka, konkurencija, privatizacija – čia jau neišmanėlis profesorius kaltas, reikėjo kitaip daryti…”
Tik nereikia nei patoso, nei sarkazmo… užteks cinizmo. 🙂
Tas cinikas profesorius vykdė pasaulinio globalizmo direktyvas pagal 1$ JAV kupiūrą, pagal frankfurtizmą, pagal ,,Siono išminčių protokolus”… ir tepadeda Jahvė…
5. ,,Viens du ir tauta grąžino valdžion gaspadorius , AMB komunistus. Ir profesorius Landsbergis tapo nubaustas. Tik nugalėtojai kažko ne ypač apsidžiaugė pergale.”
Sąjūdis visko nespėjo. Bet yra kur kas svarbesnis klausimas, ar tas Sąjūdis buvo suinteresuotas spėti… juk dorų ir tautiškai patriotinių jėgų tikrai netelkė ir net tokių minčių NETURĖJO… Tai patvirtina visa 35 m. istorija ir ,,koncervų” darbai…
O TAM muzikantui nereikėjo groti už visą orkestrą, užteko tinkamai elgtis prie dirigento pulto, bet jis vietoj doros ir tautiškumo pakikendamas dirigavo Naująją Pasaulio Tvarką.
Manau, kad buvo padaryta klaida, kai po to kai paaiškėjo, kad draugas Sinica su Jasiukevičium ir kitais draugais ruošiasi sunaikinti NS arba prijungti prie konservatorių partijos, panašiai, kaip draugas Sakalas savo laiku pardavė AMB socialdemokratų partiją, jie nebuvo iš karto pašalinti iš partijos, draugas Jasiukevičius pats pabėgo, nelaukdamas kol bus pašalintas…Tuo tarpu draugas Sinica matyt nutarė eiti va bank…Aš kažko nesuprantu….kaip galima neteisėtai sušaukti neeilinį partijos suvažiavimą? Kita vertus jeigu jis sušauktas, matyt draugas Sinica turi vilties, kad jam pavyks užgrobti valdžią ir įvykdyti savo planą…Jeigu taip atsitiks bus labai gaila, realiai nebeliks už ką balsuoti…Matyt koservams visai blogai jeigu imasi tokių priemonių….Kita vertus tai nieko naujo…tai įprasta Dėdulės taktika…
Įdomu, kodėl tikite tik tai ką sako Radžvilo aplinka, o netikite kita? Ar ir jūs durnai įtikėjote ražvilistų propaganda, kad Sinica nori prijungti partiją prie ts lkd??? Koks tikslas tada buvo vargti kuriant partiją, ( ne vienas Radžvilas gi partiją įkūrė, o drauge su Sinica) viešinti jos idėją, kai buvo galima tiesiog Sinicai ateiti į ts lkd partiją prieš nuo kokių 2016 metų ir sėdėti, nieko neveikiant. Radžvilui svyla padai, bijojo net naujų narių priėmimo, kad tik nebūtų išmestas už savo aroganticą ir despotizmą partijos viduje. Kodėl daug narių, kurie išėjo ar buvo išmesti kalba apie Radžvilą, kaip apie autokratą, kuris valdo, tik pasitaręs su savimi, kitų nuomonių nepriima. Tokia partija, jeigu valdo autokratas, negali egzistuoti, nes nepriimama kita nuomonė ir diskusijos negalimos, nes tik viena nuomonė yra teisi, tai Radžvilo.
Radžvilai kodėl bijai suvažiavimo? Tai jeigu tokie visi nepatenkinti artėjančiu suvažiavimu ir palaiko tave Radžvilai, tai būsi perrinktas. Bet matyt nujauti, kad partijos nariai, kurie ir sudaro partiją, mato kitą variantą ir kitą lyderį.
Labai laukia tauta suvažiavimo ir permainų.
V. Radžvilas bijo ne suvažiavimo (jis ne iš tų, kurie kažko bijo), jis bijo taip ilgai ir sunkiai kurtos partijos sunaikinimo. NS yra vienintelė partija, kuri aiškiai pasisako už lietuviškos Lietuvos išlaikymą. Visi sveiko proto žmonės puikiai suvokia, kad keliolikos narių yra vykdomas perversmas partijoje ir toks tariamas suvažiavimas virs partijos sunaikinimo suvažiavimu, jis bus paskutinis. Štai ko bijo V. Radžvilas. O jūs nesuvokiate esmės ir perversmininkų užmačių, o tauškiate niekus.
Keliolikos narių? Tai ko bijote tų keliolikos narių? Nusibalsuosite už Radžvilą vėl, jeigu taip visi palaiko tą jūsų senolį.
Černauskai čia tu advokatauji? 😀 😀 Nusileisk gal jau ant žemės, nes esi labai užzombintas Radžvilo pezalų.
Tik nereikia išvedžiojimų ir skambių frazių, geriau įvardyti tiesiai šviesiai, kad partijos pirmininkas paniškai bijo prarasti pirmininko postą ir dabar turimą įtaką partijoje. Jis puikiai nujaučia, kad suvažiavimo ir jame įvyksiančių partijos vadovybės rinkimų rezultatai bus ne jo naudai, užtai bijo suvažiavimo kaip velnias kryžiaus, iš tos baimės jau kelis mėnesius rinko parašus kad tik nebūtų pokyčių ir suvažiavimo, įvairiais būdais šmeižė pokyčių norinčius partijos kolegas, net nauju narių į partiją nebepriima, partijoje jau kurį laiką nebėra minimalaus 2000 narių skaičiaus. Visi, kas dar turi sveiko proto, supranta, kad tokia partijos vado paranoja ir siekis bet kokia kaina išlaikyti valdžią savo rankose, nors tai reikštų ir partijos sužlugdymą, yra nepateisinama, pirmiausia reikia keisti vadovybę, o tada bus galima priimti ir kitus sprendimus, kurie leistų partijai augti ir stiprėti.
Visos patriotiškos partijos pasmerktos virti savo sultyse kol neišsiaiškins su tauta dėl 1992 metų Seimo rinkimų rezultatų. Galime pasakyti dėl ko sunku išsiaiškinti .Tuomet rinkimus laimėjo tautos dalis kuri nepriklausomoje Lietuvoje iš savos lietuviškos valdžios tikėjosi sugedusios (tą visi matė) komunistinės tvarkos pataisymo. O ne tvarkos ir ūkio sugriovimo ir išdraskymo. Patriotiškai tikėjosi pataisymo ir patriotiškai nusivylė lietuviška valdžia, partijomis ir politikais. Ir taip iki dabar.
Ar galvoji ką tauzyji? Tikėjosi, norėjo Nepriklausomoje Lietuvoje pataisyti komunistinę tvarką. Apie kokią komunistinę tvarką galima kalbėti nepriklausomoje Lietuvoje? Kaip tai siderinti? Ūkio niekas nesugriovė ir neišdraskė, kolchozai patys sugriuvo, jie bankrutavo jau sovietmečiu. Žinoma, nuvo padaryta klaidų dalinantis bendrą turtą, bet ne tai esmė. Esmė tame, kad komunistai vėl atėję į valdžią viską draskė ir vogė, dirbo tik sau ir savo šutvei, o ne Lietuvai ir jos žmonėms. Nebuvo ir nėra tinkamo valdymo, neturėjome nei vienos normalios Vyriausybės dirbančios Lietuvai, išskyrus pirmąją. Su Seimais lygiai tas pats. Ne Lietuva ir jos ateitis, o tik sava kišenė rūpi. Štai apie ką reikia kalbėti.
Ne, reikia kalbėti apie tautos pakrikimą prasidėjus bankrutavusio sovietinio ūkio reformoms. Dauguma būtent norėjo pataisymo , o ne griovimo ir draskymo. Ką ir parodė, sąjūdininkų dideliam netikėtumui, 1992 metų Seimo rinkimai. Ne aš išgalvojau tų rinkimų rezultatus. Būtent jie parodė tautos daugumos nuomonę apie sovietinio ūkio galimybes , kurias reikėjo išnaudoti, o ne griauti. Iš to nusivylimas Landsbergiu, paskui Brazausku, nes ir tas nenorėjo taisyti paveldėto ūkio, o varė tautos daugumos nekenčiamą privatizaciją. Tada ir atsirado nepasitikėjimo praraja. Ką beišrenki tautos atstovu , pasirodo esąs liaudies priešas. Sunkus atvejis. O pats priklausai tautos mažumai, o ne daugumai, kuri laimi rinkimus. Bėda, mažuma nesugeba perlaužti daugumos savo naudai. Sunkus atvejis.