Lietuvoje vėl keičiama Vyriausybė. Premjeras traukiasi, laikinasis vadovas skiriamas, partijos tariasi dėl naujo kandidato. Visa tai jau matyta – politinės rokiruotės be esminių permainų. Tačiau šį kartą turime progą kelti klausimą ne tik „kas vadovaus“, bet ir „kokia turi būti Vyriausybė, kad ji iš tiesų stiprintų valstybę, o ne tik valdytų ją?“
Lietuva pavargo nuo Vyriausybių, kurios ateina administruoti, o ne kurti
Dabartinės Vyriausybės dažniausiai veikia kaip techniniai aparatai – jos reaguoja, bet nesiūlo krypties, jos administruoja, bet nestiprina valstybės stuburo. Lietuvai šiandien reikia ne funkcionalios vadybos komandos, bet sąmoningos Vyriausybės, kuri drąsiai pasirinktų ilgalaikį, valstybės stiprinimui palankų kursą.
Pirmiausia – Vyriausybė turi būti kuriama ne pagal partijų patogumus, bet remiantis aiškiais bendrojo gėrio principais. Reikalingas tikras dialogas su visuomene, o ne formalūs pristatymai po to, kai viskas jau nuspręsta. Valdžia, kuri atsiranda už uždarų durų, visuomet bus silpna, nes negali pasiremti tikru pasitikėjimu.
Vyriausybė turi remtis valstybiniais prioritetais
Lietuvoje pastaraisiais metais vis mažiau girdime žodžius „šeima“, „valstybinis interesas“, „bendruomenė“, „kultūrinė tapatybė“. Juos keičia neutralūs terminai apie „valdymo efektyvumą“, „įtraukią lygybę“ ar „paslaugų kokybę“. Toks kalbėjimas nutolina valdžią nuo žmogaus ir silpnina patį valstybingumą.
Vyriausybė turi labai aiškiai įvardyti savo kryptį: stiprinti šeimas, puoselėti kalbą ir kultūrą, saugoti švietimą, remti vietinį verslą, atkurti pasitikėjimą bendruomenėmis. Ne deklaracijomis, o konkretūs veiksmais.
Ekonomika turi būti orientuota į gamybą, ne vien į paslaugas
Lietuva negali ilgai išsilaikyti kaip šalis, kurios ekonomika remiasi paslaugomis, nekilnojamuoju turtu ir dotacijomis, o biudžetas – paskolomis. Turime grįžti prie gamybos, perdirbimo, žemės ūkio stiprinimo. Reikia atgaivinti regionų ekonominį gyvybingumą, nes be vietinės gamybos nebus nei darbo vietų, nei oraus gyvenimo už didžiųjų miestų ribų.
Vyriausybė turėtų skirti prioritetą strateginei ekonominei politikai: palengvinti sąlygas smulkiajam verslui, sumažinti reguliacinę naštą vietiniams gamintojams, stiprinti žemės ūkio perdirbimą, remti šeimos ūkius, skatinti vietinę vartojimo kultūrą.
Sveikatos sistema turi būti humaniška, ne komercinė
Šiandien sveikatos apsauga tampa vis labiau centralizuota, standartizuota ir sunkiai prieinama. Norint patekti pas gydytoją, neretai reikia laukti savaites. Tuo metu regionuose uždaromi skyriai, trūksta specialistų. Visa tai mažina žmonių pasitikėjimą valstybe.
Vyriausybė turi aiškiai suprasti – sveikatos apsauga nėra verslo sektorius. Tai esminė viešoji paslauga, kuri turi būti prieinama kiekvienam. Reikia stiprinti pirminę priežiūrą, remti regionines įstaigas, skirti dėmesio prevencijai ir psichologinei pagalbai.
Švietimas turi ugdyti savarankišką ir vertybiškai atsparų žmogų
Mokyklose vis daugiau programų diegiama iš išorės, vis mažiau kalbama apie mūsų valstybės patirtį, kultūrą ir savitumą. Tėvai dažnai net nežino, kas ir kokiu būdu perduodama jų vaikams.
Vyriausybė turi sugrąžinti valstybinį turinį į ugdymą. Istorija, literatūra, pilietinis ugdymas turi būti grindžiami Lietuvos patirtimi. Mokytojai ir universitetai turi būti tautos kultūriniai ramsčiai, ne ideologinių programų vykdytojai.
Gynybos politika turi remtis visuotine gynyba ir visuomenės pasirengimu
Lietuva turi pereiti nuo siaurai suprantamos karinės gynybos prie visuotinės gynybos principo – kiekvienas pilietis, bendruomenė ir institucija turi žinoti savo vaidmenį valstybės apsaugoje nuo grėsmių.
Valstybės gynyba negali būti palikta tik kariuomenei. Šiuolaikinė geopolitinė aplinka reikalauja visos visuomenės įsitraukimo. Lietuva turi kuo skubiau įgyvendinti visuotinės gynybos („Total Defence“) principus, o Ukrainos patirtis – aiškiai parodė šio kelio efektyvumą.
Ką tai reiškia praktiškai?
Reikia sustiprinti švietimą nacionalinio saugumo srityje, įtraukti mokyklas ir universitetus. Būtina aiškiai apibrėžti piliečių vaidmenis krizės atveju. Šaulių sąjunga, savanorių pajėgos, vietinės gynybos grupės turi būti įgalintos ir matomos kaip valstybės dalis. Taip pat – stiprinti atsparumą informacinėms atakoms, ugdyti visuomenę, kuri nepateks į paniką ir išliks vieninga.
Ukrainos pavyzdys rodo: tik visuomenė, kuri žino savo atsakomybę ir įgalinama veikti, gali iš tikrųjų apsiginti. Lietuva turi ruoštis išmintingai, kol dar yra laiko.
Išvada: Vyriausybė turi būti ne valdymo aparatas, o valstybės kūrėja
Mano įsitikinimu, didžiausia problema – kad Lietuvoje per dažnai trūksta valdžios, kuri ne tik administruotų, bet ir vadovautų valstybei remdamasi ilgalaike, aiškia kryptimi. Vyriausybės keičiasi, programos atnaujinamos, bet dažnai pritrūksta tvirtų principų, ryžto ir atsakomybės už tai, kur vedama šalis. Lietuva dar tik ieško valdžios, kuri ryžtingai siektų kurti savarankišką, atsakingą, bendruomenėmis grįstą valstybę.
Vis dėlto tikiu, kad tam yra pagrindo. Visuomenė bręsta, žmonės vis dažniau klausia ne tik „ką žadate?“, bet ir „už ką atsakote?“ Vis daugiau piliečių nori gyventi saugioje, stiprioje, savarankiškoje Lietuvoje, kur svarbus ne tik ekonomikos augimas, bet ir teisingumas, bendrystė, prasmė.
Tikiu, kad ir šiandien Lietuva turi galimybę susilaukti Vyriausybės, kuri sieks ne tik valdyti, bet ir kurti: pasitikėjimą, bendrą atsakomybę, aiškią kryptį. Tokios, kuri remtųsi visuomenės valia, stiprintų šeimas, švietimą, regionus, visuotinę gynybą ir drąsiai žvelgtų toliau nei tik į kadencijos pabaigą.
Jei tokia Vyriausybė atsiras – daug kas ją palaikys. Jei ne – visuomet bus žmonių, kurie ramiai, bet atkakliai primins: Lietuva – tai mūsų visų valstybė. Ji verta būti valdoma atsakingai, sąžiningai ir su tikru rūpesčiu dėl jos ateities.
„Reikia, reikia, reikia… turi būti, turi būti…“
Dar prieš 20 m. bandžiau aiškinti visiems visažiniams, kad pateikdamas bet kokį sąrašą, kuris prasideda: „reikia ar turi būti“ privalu pridėti ir instrukciją, kas ir kaip darys, tai ką reikia daryti ir tai kas turi būti daroma, priešingu atveju, tai yra tik pilstymas iš tuščio į kiaurą, nes kiekviena turgaus bobutė, pardavinėjanti petražoles, žino ką reikia daryti, ir kas turi buti padaryta šioje Teritorijoje.
Kitaip tariant, pakartosiu sena, kaip šis pasaulis, tiesą: idėjų pasauliui niekada netrūko, problemos iškildavo su jų įgyvendinimu, nes tų, kurie sugebėtų daryti ką nors realaus gyvenime, o ne filosofuoti, kaip tik ir pritrūkdavo.
Pats arčiausias ir akivaizdžiausias pavizdys – Nacionalinis susivienijimas. Vien tik V. Radžvilo idėjomis remiantis, gali kelti revoliucijas vos ne kiekvieną dieną, tik kas galėtų imtis tokios veiklos? Gal laikraštukų dalintojai?!
Tad akivaizdu, kad autoriaus daroma išvada: „Vyriausybė turi būti ne valdymo aparatas, o valstybės kūrėja“ yra ydinga, nes vyriausybė yra vykdomoji valdžia ir privalo įgyvendinti tai ką sukuria Tautos atstovybė Seimas, nes pagal Lietuvos Konstitucijos 5 str. „Valdžios galias riboja Konstitucija“.
Jei Lietuva save laiko teisine ir demokratine valstybe ir laikosi valdžių pasidalijimo principo, tai privalo vadovautis įstatymo viršenybe, o įstatymus leidžia būtent Seimas, čiau jau pagal LR Konstitucijos 67 str., 2 p., nes jis yra teisės aktų leidžiamoje valdžia, ir visas kūribingumas turi pasireikšti būtent čia, t. y. Seime, kuriant Lietuvos Respublikos įstatymus.
Visoms Lietuvos Respublikos Vyriausybėms reikėjo ir reikia kompetencijų, įgyvendinti Seimo priimamus įstatymus. Ar kompetencija apima ir kūrybingumą? Manau, kad taip, juk į kompetenciją įeina ir asmeninės savybės, tarp kurių kūrybingumas turėtų užimti ne paskutinę vietą, bet tai tik detalė, pažiūrėjus, kokias kompetencijas savo sritys turi, kad ir dabartinės Vyriausybės ministrai.
O valstybės kūrimo procesas turėjo prasidėti prieš trečdalį amžiaus, su nepriklausomybės atgavimu ir tai turėjo daryti visos LR Konstitucijos 5 str. įvardintos Valstybės valdžią vykdančios institucijos. Deja, nemanau, kad toks virsmas įvyko, tad vadinti valstybe Lietuvos Respublika yra, mažu mažiausia, nesąžininga.
Turėjo daryti ir darė iki 1992 Seimo rinkimų. Kaip reikėjo daryti po tų rinkimų – iki šiol neaišku. Galima buvo daryti, kol valdžioje atsidūrę sąjūdininkai pasitikėjo tauta. Kad tauta , 50 metų stačiusi komunizmą ir stebėjusi statybos prašmatnybes iš vidaus, parodys tokį apsamanojusį neišmanymą, kada statyba iš tikro bankrutuos ir žlugs – to sąjūdininkai niekaip nesitikėjo. Ir, reikia pasakyti, naujų pasitikinčių neatsirado. Labiausiai pasitiki tauta gal sukčiai ir tautos mulkintojai .
Valstybėje nėra tautos (tautos daugumos) kuri kabintųsi į savo ateitį. Po 1992 metų rinkimų pasidarė aišku, kad 50 metų komunizmą stačiusi tauta, jos dauguma, nori sugedusios tvarkos pataisymo, o ne griovimo ir draskymo. Tauta, rinkimus laiminti jos dauguma., iki dabar iš geros valdžios laukia tiesioginio rūpinimosi, o ne per mokesčius, surenkamus iš pelningai dirbančio verslo. Tokia tauta buvo ir yra laimė buvusiems komunistams, o štai konservatoriai per 30 metų nedrįsta net rimtai pasiaiškinti su tauta, į akis pasakyti teisybę, nes tautos dauguma visos tautos vardu pasiųs juos paskui kreiserį. Ten kur dabar, ir jau seniai, yra nepriklausomybės atgavimo lyderis. O kartu ir gražios mūsų tarybų Lietuvos griovimo pradininkas .
Nei valstybės vadovas, nei jo paskirtasis premjeras neturėjo ir vėl neturės aiškios autoriaus isvardintos valstybės vizijos vėl plaukime laivų be vairo.
Melosklaidos (dezinformacijos propaganda) apgauti (dezuoti) lietuviai, ypač zubrylos ir mokslo pirmūnai, nežino ko nori ir ko reik Lietuvių tautai, kad ji išliktų? Kapsukė parengė aršią ir negailestingą melosklaidininkų kariauną, kuri neleis mums susigaudyti, kas prie ko ir dėl ko?