Dr. Romualdas Zemeckis. Kai biurokratija pakeičia mokslą

Mokslas iš prigimties yra kūrybinis procesas, gimstantis iš smalsumo, originalių idėjų ir noro suprasti pasaulį. Būtent tokį, ambicingą ir kūrybingą mokslą, nuolat pabrėžia Europos Komisija, OECD, UNESCO ir nacionalinės vyriausybės, laikydamos jį pagrindiniu visuomenės pažangos veiksniu.

Tačiau realybė dažnai kitokia. Daugelio šalių mokslo politikos ir finansavimo sistemos įstringa biurokratinių procedūrų labirinte, kuriame detalūs reikalavimai, formos ir lentelės ima dominuoti prieš tikrą tikslą. Lietuvoje šios problemos ypač ryškios: paraiškos detalios, administracinis lankstumas minimalus, o paskatų sistema dažnai orientuota ne tiek į idėją, o į „istoriją“ – vadovo ir vykdytojų publikacijų skaičių, citavimą ir praeities projektus.

Tokia praktika, nors ir naudinga kaip kontrolės mechanizmas, nusveria svarbiausią dalyką – idėjos originalumą, mokslinę riziką ir numatomą poveikį visuomenei. Sistema dažnai skatina kartoti jau padarytą, o ne kurti naują. Vertintojui dažnai paprasčiau įvertinti istorinius rodiklius nei ambicingą, bet rizikingą idėją. Dėl to aukštesnius balus gauna „saugūs“ projektai, kurie atliepia praeitį, bet ne būsimos pažangos galimybes.

Iškyla esminis klausimas: ar mokslininko laikas turi būti vertinamas pagal gebėjimą pildyti lenteles, o ne pagal kūrybinį indėlį? Ir ar tikrai dokumentai turi didesnę reikšmę nei idėjos? Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikia pažvelgti plačiau – į Europos kontekstą, kaimyninių šalių sprendimus ir pasaulines tendencijas. Tik tada galima pereiti prie Lietuvos situacijos ir ieškoti ne kosmetinių, o struktūrinių pokyčių, kurie skatintų konkurencingą, idėjomis grįstą mokslą.

Europos Komisijos kryptis: nuo detalumo prie lankstumo

Pastarąjį dešimtmetį Europos Komisijoje vis labiau suvokiama tai, ką mokslininkai ir projektų administratoriai žino jau seniai: pernelyg didelė administracinė našta mažina mokslinių programų efektyvumą ir slopina kūrybinę riziką, būtiną tikram proveržiui.

EK nuosekliai pereina prie pasitikėjimu grįsto mokslo valdymo (trust-based science governance). Šios krypties esmė paprasta: institucijos ir tyrėjai, turintys gerą reputaciją, neturi būti valdomi kaip potencialūs pažeidėjai; jie turi būti skatinami kurti, o ne baimintis bei fiksuoti kiekvieną žingsnį.

Šį procesą galiu vertinti ne tik iš dokumentų, bet ir iš tiesioginės praktinės patirties. Įvairia moksline veikla užsiimu daugiau kaip 30 metų. O apie ketvirtį amžiaus bendradarbiaudamas su Europos Komisijos Research Executive Agency (REA) vertinant projektus, galėjau matyti, kaip sistema evoliucionuoja. Pokyčiai nuolatiniai, tačiau ne visada judantys palankia mokslui kryptimi. Vieni sprendimai atveria erdves lankstumui, kiti – sukuria naujas prievoles, prieštaraujančias EK deklaruojamai filosofijai.

Nepaisant to, modernizacijos principai tampa vis ryškesni: supaprastinti biudžetai, vienetiniai įkainiai, didesnė institucinio lygmens atsakomybė, lankstesni sutarčių keitimai, rizikos valdymo, o ne rizikos vengimo kultūra. Šiuolaikinės mokslo sistemos tokios kompleksiškos, kad valdyti jas senosiomis priemonėmis – lyg bandyti dirbti su dvidešimties ar daugiau metų senumo programine įranga.

Europos Sąjungos pastangos mažinti administracinę naštą mokslo programose nuosekliai pabrėžia, kad tikroji mokslo vertė kyla iš eksperimentų ir idėjų kūrimo, o ne iš procedūrų vykdymo. Ši kryptis ragina sugrąžinti pagrindinę logiką: administravimas turi tarnauti tyrimui, o ne tyrėjas – administravimui.

Kaimynų patirtys

Baltijos šalys turi skirtingus mokslo administravimo modelius. Estija pasižymi maža, efektyvia sistema su minimalia biurokratija – projektų biudžetai teikiami bendromis kategorijomis, pokyčius tvirtina institucijos, administracinė našta mažiausia regione. Latvija panaši į Lietuvos modelį, bet pastaraisiais metais mažėja detalumas, didesnis institucijų vaidmuo, daugiau „in-house“ vertinimo elementų. Lenkija turi sudėtingą, biurokratizuotą sistemą, tačiau didelė finansavimo bazė leidžia veikti net griežto reguliavimo sąlygomis. Iš šių pavyzdžių matyti, kad Baltijos regionas nėra „vienas dydis visiems“ – Lietuva dažnai pati sau kuria perteklinius iššūkius. Remiantis Estijos ir Latvijos patirtimi galima sukurti lankstesnę sistemą, orientuotą į rezultatus ir idėjų originalumą.Baltijos šalys nėra vienalytės, o jų mokslo administravimo modeliai skiriasi.

Lietuvos situacija: kai detalumas tampa kliūtimi pažangai

Lietuvos mokslo finansavimo sistema jau daugelį metų laikosi prielaidos, kad kuo detalesnis planas, tuo didesnė projekto kokybė ir atsakomybė. Tai suformavo procedūrinės kontrolės kultūrą, kurioje dokumentų tikslumas ir paraiškų sistemos išmanymas tampa svarbesni už idėjų originalumą, o detalės – svarbesnės už tyrimo potencialų poveikį visuomenei. Ši logika prieštarauja šiuolaikinio mokslo praktikai, kurioje pirmenybė teikiama lankstumui, eksperimentiniams posūkiams ir gebėjimui reaguoti į naują informaciją.

Absurdiškiausiai tai atsiskleidžia paraiškų rengimo etape. Tyrėjai privalo iš anksto nurodyti ne tik darbuotojų kvalifikacijas, bet ir jų darbo valandas konkrečioms veikloms, reagentų pakuočių kainas, kelionių skaičių, nakvynių įkainius, paslaugų apimtis, įrangos technines specifikacijas, kartais net pateikti komercinius pasiūlymus, kurie dažniausiai būna pasenę dar iki sutarties pasirašymo. Nuo paraiškos pateikimo iki projekto pradžios praeina metai ar daugiau, per kuriuos keičiasi kainos, metodai, tiekėjai, technologijos ir net projekto komandos sudėtis. Tokiu būdu projektų detalizavimas tampa bevertis dar nepradėjus darbo, tačiau sistema tarsi įsitikinusi, kad tikslumas savaime yra vertybė.

Ši situacija puikiai dera su Niccolò Machiavelli „Valdove“ aprašyta valdymo dilema: „nėra nieko sunkiau nei įvesti naują tvarką, nes senosios tvarkos gynėjai visuomet aktyvūs, o pokyčių naudos gavėjai – vangūs.“ Lietuvos atveju būtent tyrėjai, kurie galėtų būti tikrieji pokyčių iniciatoriai, priversti savo laiką skirti ne kūrybai, o paraiškų rengimui, ataskaitoms ir administraciniams derinimams. Tuo tarpu pati sistema, turinti savireprodukcijos logiką, save palaiko ir apsaugo nuo išorinių iššūkių: administravimas tampa tikslu, o ne priemone.

Dar viena šios sistemos ypatybė – orientacija į praeities pasiekimus vietoje idėjų originalumo. Vertinant paraiškas, dažnai daugiau dėmesio skiriama vadovo ir komandos narių ankstesnių projektų sąrašui, publikacijų kiekiui ar institucinei reputacijai, nei pačiai siūlomos idėjos inovatyvumui ar poveikio aiškumui. Tai skatina saugius, konvencinius projektus ir mažina proveržio tikimybę, nes tyrėjas turi įrodyti, ką jau yra padaręs, o ne tai, kokią naują vertę gali sukurti.

Šiandien Lietuvos tyrėjas turi būti ir mokslininkas, ir projektų vadybininkas, finansų planuotojas, pirkimų ekspertas, IT sistemų naudotojas ir rizikų valdytojas. Toks administracinis krūvis mažina produktyvumą, demotyvuoja, didina klaidų tikimybę, o kūrybai skirtas laikas nyksta. Hannah Arendt yra sakiusi, kad „biurokratija yra valdžia be veido“ – ji neatsiskaito ir neatsiprašo. Lietuvos mokslo sistema šiandien atrodo būtent tokia: pasislėpusi už procedūrų ir taisyklių, nepripažįstanti savo klaidų ir neskatinanti naujovių.

Vertinimo procesą taip pat dominuoja formalumo kultūra. Tikrinama, ar lentelės sutampa, ar biudžeto eilutės atitinka teksto aprašymus, ar teisingai sudėlioti priedai, net ar laikytasi šrifto dydžių. O dėl IT ar kitų objektyvių priežasčių paraišką pateikus po minučių tikslumu paskelbto termino, jos net nevertina. Tuo tarpu pagrindiniai klausimai – ar idėja novatoriška, ar rezultatai turės reikšmingą poveikį – lieka antrame plane. Tokia praktika privilegijuoja dokumentų tvarkymo meistrus, o ne žinių kūrėjus, ir ilgainiui slopina inovacijų tempą.

Galiausiai, dauguma Lietuvos projektų finansuojami 2–3 metų laikotarpiui, su fiksuotomis išlaidomis ir minimalia galimybe keisti planus. Tai prieštarauja tikrajam mokslo pobūdžiui, nes moksliniai atradimai atsiranda ne pagal paraiškų grafikus, o verčiant idėjas į žinias, prisitaikant prie naujų metodų ir netikėtų galimybių. Lankstumo stoka mažina rezultatų kokybę ir didina administracines sąnaudas, nes komandos privalo sekti planą, o ne mokslinę logiką.

Projektų rengimo padaliniai: būtina pagalba ar sistemos simptomas?

Per pastarąjį dešimtmetį universitetai ir mokslinių tyrimų institutai sukūrė masyvias projektų rengimo ir administravimo tarnybas. Šios struktūros atsirado ne dėl institucijų strateginio siekio plėstis, o kaip tiesioginė reakcija į sudėtingą ir detalių reikalavimų perpildytą finansavimo sistemą. Padaliniai teikia įvairią pagalbą tyrėjams: jie konsultuoja finansų, viešųjų pirkimų ir teisės klausimais, padeda paruošti paraiškas, taiso dokumentus iki smulkmenų ir dažnai tampa tarpininku tarp tyrėjo ir finansuojančios institucijos.

Nors šių padalinių veikla palengvina tyrėjų darbą, kartu ji generuoja santykinai dideles išlaidas ir nekuria tiesioginės mokslo vertės. Jie nevykdo tyrimų, nekurta naujų žinių ir nesprendžia mokslinių problemų. Kitaip tariant, ši infrastruktūra egzistuoja todėl, kad dabartinė sistema yra pernelyg sudėtinga – be jos įgyvendinti projektus būtų beveik neįmanoma. Taigi projektų administravimo padaliniai tampa ne tik pagalbos įrankiu, bet ir simptomu, atskleidžiančiu esamos finansavimo sistemos komplikaciją, perteklinį detalumą ir procedūrų dominavimą prieš tikrąjį mokslo turinį.

Ką galime keisti jau dabar ir kodėl tai svarbu Lietuvai

Šiandieninė Lietuvos mokslo finansavimo sistema nėra likimo lemtis – tai ilgamečių valdymo sprendimų pasekmė. Kitų šalių patirtis rodo, kad tokie pasirinkimai gali būti keičiami, tačiau tam reikia ne tik procedūrų supaprastinimo, bet ir gilesnės mąstysenos transformacijos. Mokslas nėra lentelių užpildymo disciplina. Tai kūrybinis procesas, turintis savo logiką, rizikas ir tempą, todėl jei siekiame, kad Lietuvos mokslas kurtų vertę, o ne dokumentus, turime permąstyti pačią finansavimo filosofiją: daugiau dėmesio skirti idėjų originalumui, lankstumui ir realiam poveikiui visuomenei, o ne detalumo reikalavimams.

Europos mokslo sistemos juda būtent šia kryptimi. Vis labiau įsigali supaprastinti biudžetai, rezultatais pagrįstas vertinimas, institucinio pasitikėjimo modeliai („framework agreements“) ir kontrolė, orientuota ne į procesų smulkmenas, bet į tikslų pasiekimą. Tokios tendencijos nėra abstraktūs principai – jos jau veikia. Šveicarija, Skandinavijos šalys, Nyderlandai, Airija ir Belgija įrodė, kad administracinės naštos mažinimas ir tyrėjų įgalinimas lemia didesnę mokslinę vertę, spartesnį inovacijų atsiradimą ir efektyvesnį viešųjų lėšų panaudojimą. Lietuva taip pat turi galimybę prisijungti prie šios krypties, tačiau tam reikia politinės valios ir institucinio brandumo – gebėjimo atsisakyti perteklinės kontrolės ir pereiti prie pasitikėjimu grįsto modelio.

Reikalingi pokyčiai nebūtinai turi būti radikalūs. Net keli racionalūs sprendimai galėtų smarkiai sumažinti mokslininkams tenkančią administracinę naštą ir išlaisvinti tikrąją kūrybinę vertę. Biudžetai galėtų būti supaprastinami paliekant tik pagrindines kategorijas, o institucijos turėtų turėti daugiau teisės koreguoti išlaidų struktūrą pagal projekto logiką. Vertinant projektus ir jų vykdymą, dėmesys turėtų būti skiriamas rezultatams ir jų poveikiui, o ne procesų smulkmenų atitikčiai. Projektų rengimo padaliniai turėtų tapti metodinės pagalbos centrais, kurie ne tik tvarko dokumentus, bet padeda tyrėjams kurti strategijas, planuoti rizikas ir optimizuoti tyrimo procesus. Svarbiausia – aiškiai pripažinti, kad mokslininko laikas yra vienas brangiausių valstybės resursų, ir jis neturi būti švaistomas administracinėms užduotims.

Šie sprendimai nėra teoriniai. Jų poveikis aiškus ten, kur jie jau įgyvendinti. Pasitikėjimu grįstos sistemos leidžia tyrėjams koncentruotis į idėjas, o ne į dokumentų harmonizavimą. Lietuva investuoja vis daugiau į mokslą, jo infrastruktūrą ir inovacijas, tačiau be lanksčios ir efektyvios sistemos ši investicija rizikuoja tapti tik formaliu įsipareigojimu, kuris neduoda realaus rezultato.

Mokslas kuria vertę tik tada, kai tyrėjai turi laisvę ir laiką dirbti savo tikrąjį darbą – generuoti žinias, idėjas ir sprendimus, reikalingus visuomenei. Mokslininkas turi būti įkvėptas, o ne prislėgtas procedūrų; įgalintas veikti, o ne apsunkintas formalumų. Vis daugiau valstybių supranta, kad mokslo politika yra ne tik finansavimo skirstymas, bet ir pasitikėjimas tais, kurie kuria idėjas. Atėjo metas ir Lietuvai priimti šį principą – kurti sistemą, kurioje administracija tampa įrankiu, o ne kliūtimi, o tyrėjai gali atskleisti tikrąjį savo kūrybinį potencialą.

Ar sistema bus pakeista?

Administraciniai paradoksai ir perteklinis detalumas nėra nei tyrėjų, nei vertintojų kaltė. Tai – organiškai susiformavusios biurokratinės sistemos pasekmė, kai procedūros ima daugintis pačios iš savęs, sukurdamos logiką, kurią vėliau sunku pertvarkyti. Tačiau ši logika nėra nei natūrali, nei nepajudinama. Kaip priminė Niccolò Machiavelli, „likimas padeda tiems, kurie ryžtasi veikti“, ir ši įžvalga šiandien tampa itin aktuali Lietuvos mokslo politikos kontekste.

Lietuvos mokslo bendruomenė – mokslininkai, administratoriai, universitetai, LMT ir agentūros ŠMM ir politikai – turi realią galimybę apsispręsti dėl krypties, kuri vestų prie efektyvesnės, racionalesnės ir žmogiškesnės sistemos. Tai nėra tik procedūrų optimizavimo uždavinys. Tai klausimas apie tai, kokio mokslo mes norime: ar tokio, kuriame tyrėjai kuria žinias, idėjas ir sprendimus, ar tokio, kuriame vis daugiau laiko skiriama lentelėms, paraiškoms ir formalių žingsnių atkartojimui.

Jeigu nenorime, kad tyrėjai vis giliau skęstų formalių dokumentų rutinoje mokslo finansavimo sistema gali ir turi būti pakeista. Klausimas tik tas, ar tam užteks ryžto – ir ar suprasime, kad nuo šio pasirinkimo priklauso Lietuvos mokslo ateitis.

Mokslo Lietuva