Tarptautinė tolerancijos diena minima jau 40 metų (nuo 1995 m.)
Tolerancija reškia pakantumą (kantrybė (lot.) skirtingiems žmonėms – išore, rase, tautybe, tikėjimu, mąstymo būdu, pažiūromis ir kt., vedina tiek iš filosofijos, tiek iš krikščionybės. Ši savybė neabejotinai labai svarbi kiekvienam žmogui ir visuomenei, tačiau dažniausiai jos mums daugiau ar mažiau pritrūksta. Arba ji tampa kliše, fasadiniu dariniu kuriuo manipuliuojama ir panaudojama saviems, dažnai politiniams ar ideologiniams tikslams.
Ypatingu „jautrumu“ tolerancijos pažeidimams, atrodo, pasižymi Vilniaus teisėjai. Mokytojai Alina Laučienei, galbūt pernelyg emocingai pareiškusiai, kad mūsų šalyje reikia gelbėti lietuvių kalbą, todėl joje gyvenantys kitataučiai turi ją mokėti, yra iškelta baudžiamoji byla. Prie dešimties artėja teismo posėdžių skaičius, užsakyta jau ketvirta pedagogės kalbos ekspertizė.
Tiesa, A. Ramanauskui už jo posakį pokalbio su V. Sinica metu (esą reikėtų šaudyti promaskvietiškai nusiteikusius tipus) byla iškelta nebuvo, tikriausiai buvo aišku, kad tai buvo daugiau vaizdingas, nors kai ką ir šokiravęs humoristo posakis. Tačiau keista, kad teismas visiškai nereagavo į Šalčininkų gyventojų Rogač ir Ivaško, pasak vieno iš jų, laukiančių rusų kariuomenės, provokacinius, viešai lietuvius ir ukrainiečius niekinančius išsireiškimus.
„Kultūrininkų“ protestų dalyviai ir organizatoriai necenzūrinės leksikos nevartoja, bet jų netolerancija mąstantiems kitaip negu jie patys, akivaizdi. Tik jų arba, tikriau, jų organizatorių mąstymas primena Paryžiaus studentų šūkį Raudonojo gegužio metu (1968 m.): „Būk realistas, reikalauk neįmanomo!“.
Kita vertus, mūsų tolerancija „kultūrininkų“ atžvilgiu yra ypatingai didelė ir tai vargu ar nėra toks nekaltas dalykas. Netolerantiškas kultūrinę revoliuciją žaidžiančio jaunimo požiūris į kitaip mąstančius jau anksčiau buvo pasireiškęs mūsų universitetuose, kai kurie jų profesoriai neteko darbo, o jų kolegos „tolerantiškai“ nutilo. Žinant, kad savo paskirtimi universitetai yra laisvos minties erdvė, mokslo, kuris negali gimti be nuomonių įvairovės, kalvė ir intelektualinio elito formavimo laboratorija, tai kelia ypatingą nerimą.
Nepasižymi tolerantiškumu ne tik kitaminčiams, bet ir savo partiečiams ne tik abi didžiosios partijos, bet ir daug kitų politinės erdvės subjektų.
Deja, kilus vidiniam konfliktui, net ir daug vilčių inteligentijai kėlęs Nacionalinis susivienijimas atskleidė šią savo silpnybę – abiejose pusėse išryškėjo grupė aktyvistų, kurių netolerancija vienų kitiems buvo stebėtinai arši ir nukrypo į asmeninę priešpriešą.
Neaišku ar naujam dariniui „Tautos forumas“ pavyks išvengti šios nuodėmės.
Senekos Lucijaus Anėjaus frazė „Vide te“ („Pažiūrėk į save“) nepaseno.
