Lietuvoje vis dažniau kalbama apie socialinį teisingumą, vienodą teisinį traktavimą ir skaidrumą. Tačiau realybėje dar per dažnai susiduriame su vadinamaisiais dvigubais standartais. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – tai skirtingas valstybės požiūris į turto ir pajamų deklaravimą, kai lyginami aukštų pareigų politikai ir paprasti gyventojai.
Seimo narys deklaruoja remdamasis meile ir sąžiningumu
Pagal galiojančius įstatymus, Seimo nariai kasmet turi deklaruoti savo turtą, pajamas, finansinius įpareigojimus bei santaupas. Tačiau ši pareiga dažnai atliekama tik formaliai: jiems nereikia pateikti jokių banko išrašų, sąskaitų ar oficialių dokumentų, patvirtinančių deklaruojamus duomenis. Visa informacija teikiami remiantis asmeniniu sąžiningumu ir pasirašymu, kad ji yra teisinga.
Kyla klausimas: ar to pakanka? Ar žmonės, turintys tokias atsakingas pareigas, neturėtų deklaruoti turto skaidriau – su realiais įrodymais ir galimybe visuomenei patikrinti jų pateiktą informaciją?
Nepasiturintis – iš anksto įtariamasis
Tuo tarpu Lietuvos savivaldybės, nagrinėdamos gyventojų prašymus skirti kompensacijas už šildymą ar kitą socialinę paramą, taiko daug griežtesnius reikalavimus.
Gyventojas privalo pateikti banko išrašus, oficialias pažymas apie turimus indėlius, dokumentus apie pajamas bei kitus įrodymus, pagrindžiančius jo nepasiturinčio statusą.
Kitaip tariant, žmogus, prašantis paramos, laikomas tarsi įtariamuoju, kuriam tenka įrodyti, kad jis nesukčiauja.
Teisinis disbalansas, kuris griauna pasitikėjimą
Paradoksalu, bet valstybė lengviau pasitiki tuo, kas turi galią, negu tuo, kas turi poreikį. Toks dvigubas požiūris sukuria pavojingą precedentą: jei esi valdžioje – tavim tikima, jei esi eilinis pilietis – tave tikrina.
Tai prieštarauja teisinės valstybės principams, kurie reikalauja lygybės prieš įstatymą, skaidrumo ir atskaitomybės visiems – ypač tiems, kurie valdo viešuosius išteklius.
Europos patirtys: pasitikėjimas, bet su kontrole
Kitose ES šalyse taip pat taikomas pareiškimu pagrįstas turto savarankiško deklaravimo modelis, paremtas pasitikėjimu. Tačiau šį modelį dažnai papildo nuoseklios, periodinės patikros, atliekamos nepriklausomų institucijų. Tokia praktika padeda sukurti ne tik formalų, bet ir realų pasitikėjimo pagrindą.
Ką daryti Lietuvoje?
Turime pradėti viešą diskusiją apie dvigubus standartus ir jų keliamą socialinį susvetimėjimą bei šešėlinės ekonomikos skatinimą.
Lietuvoje gyventojų pasitikėjimas Seimo narių turto, privačių interesų bei kitomis deklaracijomis yra menkas, nes jos dažnai suvokiamos kaip formalumas – be realios kontrolės ar pasekmių už klaidingą informaciją. Pasitikėjimą galima padidinti užtikrinant veiksmingą tikrinimo sistemą, skaidrumą ir viešumą, realias pasekmes už pažeidimus.
Tuo pačiu remiantis orumo ir pasitikėjimo principais, būtų galima supaprastinti dokumentų reikalavimus nepasiturintiems asmenims, teikiantiems prašymus skirti kompensacijas už šildymą ar kitą socialinę paramą – bent jau tiems, kurių gaunamos pajamos akivaizdžiai žemos pagal valstybės turimus duomenis (pvz., iš „Sodros“).
Pabaigai
Valstybėje, kurioje pareigūnams suteikiamas besąlygiškas pasitikėjimas, o paprasti piliečiai laikomi iš prigimties nepatikimais, demokratija praranda savo pagrindą – lygybę prieš įstatymą ir abipusį atskaitingumą. Jei norime kurti teisingą visuomenę, turime pripažinti: skaidrumas turi prasidėti nuo viršaus. O pasitikėjimas – būti abipusis.
Gal laikas tai garsiai pasakyti?
Deklaravimo klausimą vokiečiai sprendžia labai paprastai. Iš praktikos Vokietijoje grįžę studentai aiškino: vokietis ūkininkas sakė, kad jam turtą deklaruoti neteisingai tiesiog neapsimoka. Jei netikėtai atvažiavęs ūkio tikrinti inspektorius ras daugiau paršelių, avių ar karvių, negu jis deklaravo, tai gaus tokią baudą, kad gudravimas deklaruojant niekada neatsipirks.
Suteikite teisę balsuoti už 5 asmenybes iš skirtingų partijų ir mes išsirinksime padorų Seimą, be sąrašinių prielipų
Per visus 3 dešimtmečius pusė Seimo renkama individualiai, ir per visus tuos dešimtmečius neparodė nei didesnio padorumo nei didesnio nusimanymo valstybės valdyme.
Anglijoje gyv. namų šildymui, elektrai ir dujoms ( Home energy) galioja lengvatinis proc. PVM tarifas ir nepasiturintiems ir turtingiems. Britų valdžia nežemina savo piliečių, neverčia jų prašinėti kompensacijų.
tiktai Anglijoje ar dar kur nors?
loti ant pačių sau išsirinktos valdžios – didžiausias rinkėjų malonumas , o ir demokratijos privalumas
Sovietmety buvo toks rusų filmas (pavadinimo neprisimenu), kuriame buvo nepaperkamas gaišnikas ir jo viršininkas (vaidino N. Michalkovas). Jame viršininkas už tai, kad jis- nepaperkamas, negalėjęs formaliai bausti pavaldinio, jį mokė elgtis protingai. Pavyzdžiu paėmė žvirblį ir čiurlį. Viršininkas sakė, kad negalima vienodai taikyti eismo taisyklių žvirbliui (eiliniam vairuotojui) ir kregždei (nomenklatūrininkui). Man mūsų laikais susidarė toks įspūdis, kad tiems, kurie- valdžioje, juos galima būtų pavadinti potencialiais vorami v zakonie. O tie, kurie- eiliniai, bet sugeba pavogti, nemokėti mokesčių, ar kitaip sukčiauti- paprasčiausi vagys.
Teisingai pastebėta. Bet ar tuo kas nors Seime užsiims?Silpnesnį lengviau įvekti ir nuskriausti..
Jei tu nepasitiki kandidatu – už jį nebalsuok. Išrinktas į Seimą ar tegu savivaldybę žmogus automatiškai vertas pasitikėjimo. Kitas dalykas kad prasižengęs turi atsakyti griežčiau už eilinį melagį. Ir juk atsako vardo praradimu.
Mes priversti rinkti sąrašinius. Kiekviena partija turi ir padorių žmonių ir svoločių. Padorūs, drįsta balotiruotasi vienmandatėse, svoločiai tik pagal sąrašą. Kodėl aš balsuodamas už nepadorios partijos padorų politiką, privalau reitinguoti tos partijos šutvę iš sąrašo?
Padorūs NETURI būti vienoje partijoje su svoločiais. O jei yra – ko vertas jų padorumas? O jei bendrai, pusė Seimo visada renkama vienmandatėse. Ar galima pasakyti kad ji padoresnė už kitą pusę? Reikėtų ištirti.
Dvejopi standartai visur ir viskame įtvirtinti Potsdamo ir Niurnbergo popierkose, o kapsukiečiams belieka tik laikytis šitų dvejopų principų maniakystės ir gaudyti mus Vilniaus gatvėse – sekti kiekvieną mūsų žingsnį, mūsų mintį ir siųsti „bojevykus” durims pralaužti, jei suabejoji tariamai visuotinai žinomais faktais, klasta ir dezi propaganda bei reklama pagal E.Bernays runkelių maustymo triukus.