Dalijamės politologo Dovilo Petkaus įžvalgomis, paskelbtomis veidaknygėje, apie pastaruoju metu kone kasdienybe virtusius teroristinius aktus Europoje.
Kadangi jau baigiame suskaičiuoti aukas po kas savaitgalinių, it futbolo ar krepšinio mačai įprastų gyvenimo įvykių – islamo teroristinių žudynių, kurios Londone merui yra „gyvenimo dideliame mieste dalis“, galime padaryti ir išvadas.
Nemėgstu kartotis. Jau kalbėjau gerokai anksčiau apie tai, kodėl Trumpo travel ban taisyklės iš ISIS infekuotų šalių buvo puikus sprendimas ir kodėl apskritai sustiprinta patikra į ES atvykstantantiems visų islamo religijos dominuojamų valstybių piliečiams turėtų būti kur kas griežtesnė. Visa tai jau praeitis, kurią vis dar vėluoja įgyvendinti neįgalūs Europos politikai, kviečiantys mus visus plačiai šypsotis, nekreipti dėmesio, kai europiečius jau pradėjo pjauti tikrąja ta žodžio prasme, bei skatina nieko nebijoti, nes, girdi, toks ir yra teroristų tikslas.
Gal islamo terorizmui prieš kokį penkiolika metų baimė galėjo būti tikslas – dabar jau seniai ta riba yra peržengta ir mums reikia bent jau pradėti būti nuoširdiems su realybe: Europai yra paskelbtas karas ir jį vykdo vis labiau radikalėjantis politinis islamas. Jo tikslas yra ne baimė, o netikėlių europiečių vis didėsiantis naikinimas, stengiantis paruošti dirvą naujiesiems kontinento šeimininkams. Įvaryti baimę yra soooo ‘00. Dabartinis tikslas yra aiškiai deklaruotas ISIS – tai pasaulinis kalifatas.
Negana to, mums dažnai transliuojama mintis, kad visa tai yra keleto bepročių sumanymai. Negalėtų būti didesnio melo nei tai.
Joks teroristų tinklas – nei ETA, nei airių nepriklausomybininkai, nei visi kiti nebuvo „pavienio bepročio“ mėginimai. Tai – organizuota struktūra, sistema ir ideologinis užtaisas, kuris „veža“ visai didelę grupę žmonių ir įprasmina jų kovos siekius.
Karo specialistai neleis sumeluoti: net karo metu šauti į žmogų yra pakankamai sudėtinga, o Londono atvejis, kai žmones grupiškai pradėta pjauti peiliais, rodo aukštą pasiruošimo, mentalinio treniravimo ir fanatizmo lygmenį. Viso to neįmanoma pasiekti be nuolatinio rengimo – jį garantuoja vahabistinių pažiūrų ajatolos Vakarų Europos mečetėse ir, tikėtina, karinio parengimo nestokojantys instruktoriai.
Tai nėra kova su pavieniais asmenimis, tai kova su sistema – radikalėjančiu politiniu islamu, kuris mums paskelbė jau atvirą karą.
Koks bus mūsų atsakas?
Tikiuosi, ne į skerdykla vedamų avių.
