Didėjanti įtampa Artimuosiuose Rytuose kelia vis daugiau klausimų dėl vieno svarbiausių pasaulio energetikos koridorių – Hormūzo sąsiaurio. Nors Iranas kol kas nėra ryžęsis visiškai užblokuoti šio strateginio jūrų kelio, vien tokios grėsmės galimybė jau daro poveikį rinkoms ir didina tarptautinės bendruomenės susirūpinimą.
Padėtis Artimuosiuose Rytuose ir toliau išlieka nestabili. Kol kas nematyti aiškių ženklų, kad konfliktų raida artimiausiu metu galėtų pasisukti taikos link, ypač jei į įtampą regione būtų įtrauktos ir kitos valstybės.
Didžiausias nerimas susijęs su galimu Hormūzo sąsiaurio veiklos sutrikdymu. Iranas ne kartą yra grasinęs užblokuoti šį vandens kelią, nors iki šiol to nepadarė. Toks sprendimas turėtų didžiulį poveikį pasaulinei energetikos rinkai, nes per Hormūzo sąsiaurį gabenama apie penktadalis pasaulio naftos eksporto.
Didžiausią smūgį pajustų Persijos įlankos valstybės – Saudo Arabija, Kuveitas, Kataras, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Irakas. Šių šalių ekonomikos didele dalimi priklauso nuo naftos ir dujų eksporto, todėl ilgalaikis laivybos sutrikimas joms reikštų rimtas ekonomines ir strategines pasekmes.
Strateginis kelias tarp Irano ir Omano
Hormūzo sąsiauris nėra vien Irano kontroliuojama teritorija. Pagal tarptautinę teisę jis yra padalytas tarp Irano ir Omano. Šiaurinė sąsiaurio dalis priklauso Iranui, o pietinė – Omanui, tiksliau, Omano valdomam Musandamo pusiasaliui.
Sąsiauris jungia Persijos įlanką su Omano įlanka, o ši – su Indijos vandenynu. Dėl savo geografinės padėties jis tapo vienu svarbiausių pasaulio prekybos ir energetikos maršrutų.
Tačiau šio regiono pažeidžiamumą didina jo geografinė specifika. Siauriausioje vietoje Hormūzo sąsiauris yra tik apie 39 kilometrų pločio. Visa jo akvatorija patenka į Irano arba Omano teritorinius vandenis, todėl tarptautinių vandenų juostos čia praktiškai nėra.
UNCLOS konvencija – tarptautinės jūrų teisės pagrindas
Vienas svarbiausių dokumentų, reglamentuojančių valstybių teises jūroje, yra Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija (UNCLOS – United Nations Convention on the Law of the Sea).
Konvencija buvo priimta 1982 m. gruodžio 10 d. Montego Bėjuje, Jamaikoje, po daugelį metų trukusių tarptautinių derybų. Ji nustatė pagrindines taisykles dėl teritorinių vandenų, išskirtinių ekonominių zonų, laivybos laisvės, jūrų išteklių naudojimo ir tarptautinių jūrų kelių režimo.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad vien konvencijos pasirašymas dar nereiškia, jog valstybė yra teisiškai įsipareigojusi laikytis visų jos nuostatų. Tam reikalingas ratifikavimas – oficialus valstybės sprendimas patvirtinti tarptautinę sutartį ir pripažinti jos teisinę galią.
UNCLOS įsigaliojo tik 1994 m. lapkričio 16 d., praėjus beveik dvylikai metų nuo jos priėmimo, kai buvo pasiektas reikalaujamas ratifikacijų skaičius. Šiandien konvencijos dalyvėmis yra daugiau kaip 170 valstybių.
Iranas UNCLOS pasirašė 1982 m. gruodžio 10 d., tačiau iki šiol jos nėra ratifikavęs. Tai reiškia, kad nors Iranas dalyvavo derybose ir yra susipažinęs su konvencijos principais, jis nėra formaliai prisijungęs prie sutarties kaip jos ratifikavusi valstybė.
Būtent todėl Teheranas savo poziciją dėl kai kurių UNCLOS nuostatų, ypač susijusių su tranzitiniu praplaukimu strateginiuose vandens keliuose, grindžia kitokiu tarptautinės teisės aiškinimu nei dauguma pasaulio valstybių.
Teritoriniai vandenys ir laivybos teisė
Pagal UNCLOS nuostatas pakrantės valstybė gali turėti iki 12 jūrmylių (apie 22 kilometrų) teritorinių vandenų nuo kranto. Šioje zonoje ji turi suverenias teises – gali vykdyti teisėsaugos, muitinės ir pasienio kontrolę, reguliuoti gamtos išteklių naudojimą bei užtikrinti savo saugumą.
Vis dėlto teritorinių vandenų suverenitetas nėra absoliutus. Tarptautinė teisė numato vadinamąjį „nekalto praplaukimo“ (Innocent Passage) principą – užsienio laivai turi teisę taikiai plaukti per teritorinius vandenis, jeigu jų veikla nekelia grėsmės pakrantės valstybės saugumui.
Be to, strateginiams jūrų keliams, jungiantiems skirtingas jūrų zonas, taikomas tranzitinio praplaukimo principas. Šis principas ypač svarbus tokiems vandens keliams kaip Hormūzo sąsiauris, nes visiškas jų uždarymas turėtų tarptautinių pasekmių.
Iranas turi galimybę daryti spaudimą laivybai
Nors teisiniai klausimai išlieka sudėtingi, reali geopolitinė padėtis rodo, kad Iranas turi priemonių daryti didelę įtaką laivybai regione.
Naudodamas karines pajėgas, raketines sistemas, jūrinius pajėgumus ir sąjungininkų grupuotes regione, Teheranas gali kelti grėsmę laivybos saugumui ir tam tikrais laikotarpiais faktiškai riboti judėjimą strateginiuose vandens keliuose.
Papildomą įtampą kelia Jemeno hučių (Houthi) judėjimo veiksmai Raudonojoje jūroje ir Adeno įlankoje. Šis judėjimas, kurį remia Iranas, yra surengęs išpuolių prieš komercinius laivus, todėl dalis tarptautinių laivybos bendrovių buvo priverstos keisti maršrutus.
Vietoje tradicinio kelio per Sueco kanalą kai kurie laivai pasirinko ilgesnį maršrutą aplink Afriką, per Gerosios Vilties kyšulį. Tai pailgina kelionę maždaug 10 dienų, didina kuro sąnaudas ir transporto išlaidas bei daro poveikį pasaulinėms tiekimo grandinėms.
Ar Persijos įlankos valstybės įsitrauks į konfliktą?
Jeigu padėtis regione toliau blogėtų arba būtų visiškai sutrikdytas eismas per Hormūzo sąsiaurį, Persijos įlankos valstybės tikriausiai būtų priverstos aktyviau ginti savo ekonominius ir saugumo interesus.
Vis dėlto būtų per anksti teigti, kad Saudo Arabija ar Jungtiniai Arabų Emyratai neišvengiamai įsitrauks į tiesioginį karinį konfliktą. Šių valstybių sprendimai priklausys nuo tolesnės krizės raidos, JAV ir kitų tarptautinių partnerių veiksmų bei realios grėsmės jų nacionaliniam saugumui.
Hormūzo sąsiauris šiandien yra daugiau nei energetikos transporto kelias. Jis tapo vienu svarbiausių geopolitinių svertų pasaulyje – vieta, kur susikerta ekonominiai interesai, tarptautinė teisė ir didžiųjų valstybių strateginiai skaičiavimai.
