Laurynas Kasčiūnas
Kai valstybė susiduria su prastėjančiais mokinių pasiekimais, yra du keliai.
Pirmasis yra kelti ugdymo kokybę, stiprinti mokytojus, gerinti programas ir padėti mokiniams pasiekti aukštesnį lygį.
Antrasis – tiesiog sumažinti reikalavimus.
Deja, šiandien pasirinktas būtent antrasis kelias.
Prezidentui pasirašius įstatymą, atsisakoma anksčiau numatyto reikalavimo brandos atestatui išlaikyti tris valstybinius brandos egzaminus. Nuo šiol, kaip ir anksčiau, pakaks dviejų egzaminų. Šio sprendimo šalininkai teigia, kad taip išvengiama skubotų pokyčių po švietimo reformos.
Tačiau kyla esminis klausimas: ar mes sprendžiame problemą, ar tiesiog mažiname kartelę?
Jau ne vienerius metus stebime nuoseklią tendenciją: vietoj aukštesnių standartų pasirenkamas jų švelninimas. Brandos atestatas turi būti ne formalumas, o įrodymas, kad jaunas žmogus yra įgijęs pagrindines žinias ir gebėjimus. Jei valstybė pati mažina reikalavimus, ji siunčia žinią, kad iš mokinių tikimasi vis mažiau.
Ypač neramina matematikos situacija. Loginis mąstymas, gebėjimas analizuoti, spręsti problemas ir priimti argumentuotus sprendimus yra būtini ne tik inžinieriams ar programuotojams. Tai kiekvieno piliečio kompetencijos. Tačiau šiandien einama priešinga kryptimi: mažinami reikalavimai vietoj to, kad būtų investuojama į geresnį matematikos mokymą.
Tuo pat metu nemaža dalis aukštojo mokslo sistemos jau seniai susiduria su kokybės problemomis. Kritikai ne kartą atkreipė dėmesį, kad dalis aukštųjų mokyklų pirmiausia kovoja dėl studentų skaičiaus, nes nuo jo priklauso finansavimas, o studijų kokybės priežiūra ne visada užtikrina realią atsakomybę. Tokiame kontekste dar labiau mažinti reikalavimus brandos atestatui reiškia silpninti vieną iš paskutinių objektyvių žinių patikrinimo etapų.
Tai nėra tik diskusija apie vieną egzaminą. Tai diskusija apie valstybės ambiciją. Ar norime ugdyti jaunus žmones, pasirengusius konkuruoti Europoje ir pasaulyje, ar tiesiog siekiame, kad statistiškai daugiau žmonių gautų brandos atestatus?
Valstybė stiprėja ne tada, kai mažina reikalavimus, o tada, kai padeda žmonėms juos pasiekti. Jeigu kiekvieną kartą susidūrę su sunkumais tiesiog nuleisime kartelę, ilgainiui prarasime ne tik švietimo kokybę, bet ir savo konkurencingumą. Aukšti standartai neturi būti bausmė. Jie turi būti tikslas, kurio valstybė padeda siekti.
Deja, bet dabartinė švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė savo politika daro ilgalaikę žalą Lietuvos valstybei.
Ji pasijaus ne iškarto, bet labai skaudžiai.
Pritariu Jules’ui(ei). Vidurinę baigiau 1966 m.. Manau, kad buvo gerai jog net ne į galvą neateidavo mintis daug ar mažai reikia laikyti egzaminų, todėl baigę vidurinę net vidutiniokai turėjo minimumą žinių visose gyvenimo srityse (manau, kad tokių, kaip TV laidos „Klausimėlis” „herojų” tada buvo mažiau negu būtų dabar). Ir tai buvo gerai. Nors oficialiai darbininkų profesijos buvo aukštinamos, tačiau tėvai norėjo savo vaikam geresnio. Sovietų valdžia elgėsi saliamoniškai- darbininkų atlyginimai buvo ne ką mažesni negu inžinierių, o darbininkams buvo leidžiama dirbti antraeiliuose darbuose. Be to buvo aibė profesinių mokyklų, technikumų, kuriuos baigus nereikėjo sukti galvos kur reiks dirbti ( o dabar, štai vakar kažkuriame laikraštyje skaičiau, kad jau keturiasdešimtmečiams reikia pradėti sukti galvas kaip reiks išsilaikyti darbe). Tad buvo daug tokių, kurie turėdami technikų, inžinierių kvalifikacijas, dirbo darbininkais O tiem, kurie po vidurinės nestodavo mokytis į aukštasias, bet baigdavo profesines, technikumus, bet juos netenkino užimama darbe padėtis, būdavo suteikta galimybė baigti aukštasias. Berods net per mokslo sesijas darbavietės mokėdavo atlyginimus. Na o tie, kurius tenkino užimama padėtis arba neturėjo gabumų, dėl to ant nieko negalėjo pykti. Kiekviena santvarka turi ir gerų, ir blogų dalykų ir tik ***** (kaip ir sovietiniai, taip ir dabartiniai) šito nenori suprasti. Taigi valdantieji pirmiausiai patys viską griaudami prisidaro bėdų, o paskui didvyriškai mėgina jas nugalėti.
O kokių bėdų prisidarė??
Išmok. Ką laikai kilusiais iš bolševikų partijos?
Čia pirmam komentarui.
Per okupacinio režimo suteiktas viršenybes, socialinę gerovę, privilegijas paveldima ir perduodama ekonominė valdžia, ekonominė galia, vadinasi, ir politinė. Iš politikos ir per politiką eita į monopolinę rinkos ekonomiką. Kompartijos aktyvistus keičia jų vaikai ir anūkai su meilužėmis, žentais ir marčiomis. O dabar jau ekonominė galia eina į politiką. Dabartinė santvarka vadinama Oligarchine demokratija – didelių pinigų savininkų valdžia, milijardierių valdžia. Milijardierių demokratija. Turtingieji turtėja, o neturtingieji skurdėja – nuolat blogėja jų gyvenimo sąlygos, socialinė padėtis, nemažėdamas auga skurdas. Einama į naują susidūrimą pasaulyje, kol vėl atsiras kokie tai bakininkai, ano Wall Street‘o pavyzdžiu, kurie vėl pasamdys kokį tai naująjį Marksą Londone ir drg.Liūtą Trockį numeris Du. Beveik visi Lietuvoje džiaugiasi ir žavisi Trumpu ir Hormūzo įvykiais arba DI apgavystėmis, visuotiniu sekimu, elektroniniais pinigais, lengvai sunulinamais, nepagalvodami, kad taip gali prisišaukti badą, baisų karą ir t.t. Negalvoja, kad Hormūzas griauna Europos ekonomiką ir yra nukreiptas pirmiausia prieš Europą, kad ši jau niekad konkurente nebetaptų.
Tik pirmas kelias turi būti!
Oligarchijai, kilusiai iš Bolševikų partijos, protingų ir sąmoningų nereikia. Reikia kvailių ir vergų, bedalių žmonių, kitaip taip lengvai mus nepakeistų Trečiojo pasaulio žmonėmis. DI kartu su apsišaukėliais politikieriais, išlaikomais Banko, negalėtų taip lengvai maustyt ir apgaudinėti žmones, kaip dabar, ypač „babuškas” su dviem aukštaisiais. Nelogiškos vaikų teisės be pagarbos, be pareigų, be pareigos mokytis, pažinti ir suprasti save ir pasaulį mūsų civilizaciją galutinai sužlugdys – pražudys.