Pasak Prancūzijos prezidento, Europos Sąjunga privalo toliau koncentruoti politines ir ekonomines galias, net jei tam nepritaria kai kurios iš 27 Sąjungos narių.
Kalbėdamas Pasaulio ekonominio forumo Davose dalyviams, Emmanuelis Macronas teigė, kad tik visą kontinentą apimanti virš-nacionalinė valdžia leistų Europai galynėtis su Jungtinėmis Valstijomis ir augančiomis Azijos ekonomikomis.
Vien tik Europa pasižymi tinkama „vertybių sinteze“, subalansuojančia Amerikai būdingą „laisvės aukštinimą“ ir visiškai kitokį Kinijos požiūrį. (Kaip čia neprisiminus Macrono pirmtako Šarlio Degolio, smerkiančio „deux hegemonies“ (dvi hegemonijas).
„Jei norime išvengti pasaulio susiskaldymo,“ pareiškė Macronas, „mums reikalinga stipresnė Europa“. Vis dėlto, „Europa galės sustiprėti“ tik reikšmingai perėmusi valstybių narių suvereniteto dalį.
Makrono vizijose – dešimtmečio strategija „paversti Europą natūralia, ekonomikos, visuomenės, ekologijos, mokslo ir politikos lydere.“ Tokia įgalinta, vieningesnė ir demokratinė Europa kontroliuotų „migraciją, skaitmenines technologijas, energetiką, gynybą, ekonominę plėtrą, finansus – t.y. esminius valstybės suvereniteto aspektus.“
Šiose, daug rūpesčių keliančiose srityse „privalome siekti mūsų bendrų [europinių] sprendimų,“ Prancūzijos prezidentas pareiškė forumo Davose dalyviams – net jei likusios 27 šalys nerodo entuziazmo“. Europos galios centrai, tokie kaip Briuselis, Strasbūras ir Frankfurtas, turėtų perimti šias galias, daugiau nelaukdami valstybių narių sutarimo.
Užuot laukus sutarimo, Macronas kvietė „Europos avangardą pasiekti proveržį“:
Mes turime keisti savo metodus, kitaip tariant – nelaukti kol kiekvienas žmogus prie stalo bus pasiruošęs judėti toliau. Noriu tik pasakyti: jei kai kurie žmonės yra pasirengę būti labiau ambicingi, toliau integruotis į suverenią galybę šiame globaliame pasaulyje – ginti savo vertybes ir interesus – tai judėkime. Langai ir durys visuomet lieka atviri. Bet nenorintys judėti pirmyn neturėtų užstoti kelio ambicingiausiems žmonėms kambaryje.
Priklausomai nuo jūsų požiūrio, tokia pozicija – arba kilnus raginimas Europos politikams tarnauti bendrajam gėriui, nepaisant viešųjų nuotaikų arba grubus bandymas nedemokratiškai biurokratizuoti Europos gyvenimą.
Macronas jau kuris laikas agituoja už stipresnę, labiau integruotą eurozoną su savo biudžetu ir bendromis „euroobligacijomis“. Eurozonos gilinimas kelia rimtus tiek mokestinius, tiek moralinius klausimus. Dar daugiau, kaip rašo Stephenas Coppas, „Utopinė ES vizija, kaip ir visos utopinės vizijos, prieštarauja laisvo apsisprendimo idealui; esančiam Vakarų civilizacijos tapatybės širdyje.“
Ar gali „vis glaudesnės sąjungos“ kampanija, nepaisanti valstybių narių prieštaravimų, suvienyti pasaulį, ar atvirkščiai, dar labiau suskaldyti ES? Ir ar gali ES, nekreipdama dėmesio į reikšmingos gyventojų dalies nuomonę, vadintis „europietiškų vertybių“ – ribotos valdžios, demokratijos ir apsisprendimo teisės įsikūnijimu?
