Ir vis dėlto lietuviai ir kitos garbingos Lietuvos tautos turėtų pagaliau pasistatyti Tado Kosciuškos paminklą Vilniuje – virš Lauryno Gucevičiaus suprojektuoto rotušės bokšto! Manau šiandien, 280-tąjį Kosciuškos gimtadienį.
Kodėl Kosciuškai, o ne Jokūbui Jasinskiui, kuris 1794-aisiais Vilnių iš maskvėnų išvadavo, dėl jo kovėsi?
Todėl, kad būtent Kosciuška tapo lietuviams laisvės, žmogaus kilnumo ir pasiaukojimo, piliečių lygybės ir brolybės simboliu.
Kodėl virš Vilniaus rotušės bokšto?
Todėl, kad Vilniaus rotušėje 1794-aisiais posėdžiavo sukilusiam kraštui vadovavusi Lietuvos Tautos Aukščiausioji Taryba, nuo rotušės laiptų jos nariai skelbė tautai savo atsišaukimus ir Kosciuškos universalus.
Todėl, kad pats architektas Gucevičiaus, 1794-aiaisi vadovavęs Vilniaus miestiečių gvardijai, tokiai idėjai greičiausiai būtų pritaręs. Pirmajame Vilniaus rotušės projekte jis buvo numatęs bokštą su tuometinio Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto skulptūra.
Tačiau Maskvai paklusęs ir Gegužės 3-iosios Konstituciją išdavęs valdovas netrukus neteko lietuvių pagarbos. „Mums autoritetu tapo ne karalius, o Kosciuška“, – rašė Adomas Jurgis Čartoriskis, 1792-aisiais stojęs į LDK kariuomenę ir ėjęs kautis prieš Maskvą.
Vis pagalvoju: kodėl Kosciuška buvo tapęs lietuviams išskirtinai svarbia asmenybe? Kodėl būtent jam – Kosciuškai, Kosciuškėliui – skirtos lietuvių liaudies dainos?
– Prašom prašom, pons Kosciuška,
Rusą vajavoti.
– Rusas turi daugel vaisko –
Negaliu valioti.
– sakoma vienoje jų.
Beje, iki šiol nesame išlikusių lietuvių liaudies dainų apie Kosciušką palyginę su lenkų, baltarusių dainomis, jei tokių turima.
Gal lietuvius veikė paties Kosciuškos pabrėžiamas lietuviškumas? Lietuvos Aukščiausioji Taryba skelbė lietuviams adresuotą, jų lietuviškąjį patriotizmą žadinantį „tėvynainio“ Kosciuškos laišką. Vertė į lietuvių kalbą ir spausdino jo universalus.
Vilniaus universiteto profesorius Mykolas Pranciškus Karpavičius, žadindamas sukilusių lietuvių kovos dvasią, 1794-ųjų pamoksluose pabrėždavo, kad „Kosciuška – kaulas iš mūsų, lietuvių, kaulų, kraujas ir mūsų kraujo“.
Beje, Kosciuškai mirus, 1817-ųjų lapkritį ir gruodį visoje Lietuvoje jis buvo iškilmingai pagerbtas kaip tautos laisvės herojus.
Ukmergėje buvęs miesto burmistras Martynas Mackevičius sakė kalbą „gausios miestiečių ir žemdirbių klasės vardu“. Kreipdamasis į velionį teigė: „Tavo atminimas niekada neišnyks. Milijonai žmonių jį perduos savo palikuonims, o būsimos jų kartos bus laiminamos tavo vardu“.
Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje Trakų pavieto maršalka Mykolas Juozapas Riomeris tąsyk kalbėjo:
„Broliai! Lietuviai! Stovime prie kapo, sukurto mūsų nemirtingajam Tadui Kosciuškai atminti.
Tikra meilė – kitas, amžių nesunaikinamas paminklas – yra vienintelė jam atiduodama mūsų pagarba, kuri brolių sielose niekada nesiliaus gyvavusi. Juk kai panorės tėvai ir motinos savo vaikus prie dorybių paraginti ar mokytojai savo mokiniams tėvynės meilę įkvėpti, ar vadai karių rikiuotes mūšiui paskatinti, kur dar, jei ne Tado Kosciuškos darbuose ir gyvenime, jie atras gentainiams nuostabiausią pavyzdį? Paliko jis mūsų tautai garbę ir pasididžiavimą.
Nemirtingoji dvasia, kurios didis vardas visada bus minimas su pagarba, pažvelk! Tai Lietuviai, tavo kraštiečiai, norėjo Tau paprasto bajoro kalba parodyti tikrą ir neblėstančią Brolių meilę. Priimk maloniai šį paprastą, iš Tėvynės gėlių nupintą Lietuvišką vainiką ir pridėk jį prie laurų, kuriais visas pasaulis garbingus Tavo smilkinius puošia! Ilsėkis amžinai Gentainių širdyse!“
Vilniaus žydai „susirinko melstis už Generolo Kosciuškos sielą į didžiąją Mokyklą”: čia griežiant aštuonioms muzikantų poroms kantorius giedojo Kosciuškai parašytą hebrajiška giesmę.
Sostinės musulmonai gedulingoms pamaldoms susiėjo į savo mečetę Lukiškėse: pamaldose dalyvavo Vilniaus gubernijos valdžia, lietuvių bajorijos vadovai, žymiausios damos, katalikų kunigai, aukšto rango totorių tautos karininkai bei kunigaikščiai.
Mula Danielius Šablovskis kreipėsi į susirinkusius:
„Broliai Musulmonai! Garbingieji šios Tėvynės, kurioje gyvenate, Sūnūs! Nereikia Jums minėti neapsakomų didžio vyro Tado Kosciuškos dorybių, narsos ir nuopelnų, nes jo vadovaujami tai matėte ir kartu su juo kovėtės už tėvynę“.
Ir po šimtmečio – 1919-aisiais – Stasys Šalkauskis tvirtino:
„Tado Kosciuškos heroizmas Lietuvos visuomenei turėjo atnaujinamąją galią. Lietuva galėjo pasiguosti, kad ji krito su kalaviju rankoje ir laisvės meile širdyje – užmiršti tai reikštų nugrimzti į savo negarbę.“
Taigi.
Londono graverio Džeimso Hopvudo (James Hopwood) sukurtas Kosciuškos portretas, išleistas Paryžiuje 1842-aisiais – brangi kolegų dovana.
Autorius yra literatūrologas, kultūros istorikas, pirmasis atkurtos Lietuvos respublikos kultūros ir švietimo ministras.
Didvyris yra didvyris. Bet kam reikėjo duoti įsakymą pakarti Igną Jokūbą Masalskį? Dėl prorusiškų veikų. O kad Masalskio dėka suklestėjo pirmojo Lietuvos profesionalaus architekto Lauryno Stuokos Gucevičiaus talentas ir įgyvendinta gerų sumanymų, pastatyti Verkių rūmai ir padaryti kiti geri darbai Lietuvai, tai nieko nereiškia? Be to, T. Kosciuška panašiai pasiuntė ne vieną to meto Lietuvos elito atstovą myriop. Ir kokia gi to pasekmė? O gi ta, kad vietoj LDK, galbūt vietoj Lietuvos, žemėlapyje atsirado SEVERO ZAPADNYJ KRAJ. Tuo tarpu Lenkija ir Carinės Rusijos sudėtyje dar kurį laiką buvo Karalyste. Štai jums ir aklas šio didvyrio garbinimas.
Sėvėro zapadnyj kraj yra Rusų pradėtos ir sėkmingai baigtos agresijos pasekmė. Sėkmingos žymia dalimai dėl tuometinės Respublikos elito susiskaidymo, jeigu ne pasileidimo, iki išdavystės imtinai..Skubotos pastangos įvesti tvarką rezultato nebedavė, bet kad būtų buvę geriau nieko nedaryti? Taigi po kiekvieno pralaimėto karo atsiranda taip manančių. Galima,aišku, pasiduoti ir be šūvio, visiškai akivaizdžiais atvejais, bet moralinis pralaimėjimas dėl to būna didesnis.
„Painus daiktas istorija” tada, kai tuteišai painiojami su lenkais.
Praha XIX a. buvo vokiškai kalbantis ir rašantis miestas. Čekai neatsiriboja nuo to, priešingai, labai aiškiai „pasisavina” to laiko Prahą kaip savą.
Tai jei čekai, tai ir mes? O čekams ar labai rūpi kaip mes? Beje, pas čekus ir atsiribojimo buvo nemažai, karo pabaigoje vyko baisūs dalykai
Kvailystė. Praha buvo čekų miestas, net jei ten daug kas kalbėjo vokiškai. Tais laikais kalba buvo nesvarbi; žmones skyrė priklausomybė bažnyčiai ir siuzerenui, o ne kalba. Kalba tapo šovinistų įrakiu tik po Tautų pavasario.
„Kosciuška: žmogus prieš savo laiką. Jo istorija verta dėmesio: gimęs lenkų kilmingoje šeimoje, Kosciuška galiausiai paliko Lenkiją, kad prisijungtų prie Amerikos patriotų revoliuciniame kare, grįžo į Lenkiją ir vadovavo savo žmonėms kovoje už Nepriklausomybę. Vyras, kuriam George’as Washingtonas patikėjo statyti ir įtvirtinti Vest Pointą. Jaunuolis,kuris, baigęs architektūros, piešimo (dailės) ir karinės strategijos mokyklas, palieko Lenkiją, kad prisijungtų prie kovos amerikiečių pusėje revoliucinio karo metu. Leiskite man trumpai paminėti kai kuriuos Kosciuškos karinius pasiekimus. Jis gynė Delavero upės krantus, neleisdamas britams įsiveržti į Filadelfiją.
Kai jo idėja pastatyti puolimo poziciją virš Tikonderogos forto buvo ignoruojama, Kosciuška išgelbėjo Kontinentinę armiją ir sugalvojo sprendimą, kaip sulėtinti Britanijos armiją, leisdamas amerikiečiams pabėgti per Hadsono upę. Antrajame Saratogos mūšyje jis suplanavo tvirtą natūralios gynybos įrenginių masyvą, naudodamas atbrailas, uolienų darinius ir reljefą kaip priedangą – tai erzino britus, tuo pačiu metu siunčiant savo vyrus į pergalę.
Kelionėse Kosciuška tiesiogiai susitikdavo su žinomais žmonėmis:Benjaminu Franklinu, Nathanaeliu Greene’u, markizu de Lafajetu ir Džordžu Vašingtonu.
Kosciuška gyveno ir tarnavo kartu su šiais svarbiais vyrais tuo metu, kai demokratijos, laisvės ir nepriklausomybės idėjos buvo mėgstamiausios diskusijų temos. Džordžas Vašingtonas savo namuose pakabino Kosciuškos portretą, o jo draugas Tomas Džefersonas rašė: „Jis yra toks tyras laisvės sūnus, kokį tik esu pažinojęs.“
Ir Kosciuška, ir Vašingtonas buvo Sinsinačio draugijos nariai.Sinsinačio draugija(Society of the Cincinnati )yra broliška, paveldima draugija, įkurta 1783 metais siekiant paminėti Amerikos nepriklausomybės karą, kurio metu buvo sukurtos Jungtinės Valstijos. Narystė daugiausia apsiriboja kontinentinėje armijoje tarnavusių karininkų palikuonimis.
…Gimęs lenkų kilmingoje šeimoje. Mums, lietuviams, tai nepakankama rekomendacija. Gal nors 1/4 buvo lietuvis? Iš kitos pusės, Pilsudskio pvz rodo, kaip sulenkėjęs lietuvis gali tapti dideliu lietuvių nedraugu.
Ponas Darius tapo tikru politinio korektiškumo ir multikultūriškumo apaštalu. Žydai, lenkai, musulmonai, baltarusiai… O čigonai negiedojo kokios nors giesmės savo tabore?
Labai jau stumt mus Žečpospoliton pradėjo, įdomu kodėl?
literatūrologas, kultūros istorikas, pirmasis atkurtos Lietuvos respublikos kultūros ir švietimo ministras patriotiškai skelbia, kad atėjo, atbildėjo… ” Laikas Vilniui iškelti Tadą Kosciušką: tautos laisvės simbolį”..
75 metams įslaptintas patriotas tegali „atkurtos Lietuvos pirmam kultūros ir švietimo ministrui” priminti, kad IŠKELTI VILNIUJE „tautos laisvės simbolių” eilėje pirmas yra perestroijkinio sąjūdžio vadas, „sugriovęs sovietiją”, už „nuopelnus tautai” skelbiamas „tautos patriarchu- Lietuva yra Lansbergis, Lansbergis yra Lietuva..”, Seimo nominuotas buvusiu ” faktiniu pirmu atkurtos Lietuvos vadovu” su visais priklausančiais atributais… Lansbergis Vycka… Kaip šiuolaikinės lietuvių „kultūros ir švietimo” pirmam ministrui, KLAIDŽIOJIMAS „tautos laisvės simbolių PRIORITETINIUOSE REIKALUOSE”, diskredituoja, daro sumaištį dar neišmirusių, neišsivaikščiojusių patriotų „tautos laisvės simbolikos su simboliais”… galvose..
Kad kovėsi prieš rusą tas gerai. Bet ir Pilsudskis kovėsi.
– prieš rusą, bet už lenką, o ne už lietuvį…Wilno nasze: Litwo, ojczyzno moja! (o ne lietuvių). Uždrausti lietuvių kalbą – raštu, žodžiu, mokyklose, bažnyčiose, chalopų vieta ne dvaruose, universitetuose, teatruose, o mėšlyne..