Minėsime Lietuvos Respublikos atkūrimą. Minėsime „išbraukę“ svarbų mūsų valstybės atkūrimo dalyvį – Kęstutį Girnių.
Taip, tai Kęstutis Girnius 1990-ųjų kovo 10-ąją skambino Stasiui Lozoraičiui ir prašė, kad šis paragintų Vytautą Landsbergį ir kitus abejojančius Aukščiausiosios Tarybos narius nedelsti, bet kuo greičiau skelbti Lietuvos nepriklausomybę.
Taip, tai Kęstutis Girnius, vadovaudamas „Laisvosios Europos radijo“ lietuvių redakcijai, daug metų padėjo mums pažinti Lietuvą, plačią ir daugiabalsę Lietuvą – su Nijole Sadūnaite, Antanu Terlecku, Sigitu Tamkevičiumi, Romualdu Ozolu, Vytautu Landsbergiu, Algirdu Brazausku…
Taip, iš Kęstučio Girniaus knygos „Partizanų kovos Lietuvoje“ tūkstančiai lietuvių pirmąsyk sėmėsi patikimesnių žinių apie pokario partizanus.
Taip, tai Kęstutis Girnius jau Kovo 11-osios Respublikoje viešai priešinosi Valstybės saugumo departamento savivalei ir reikalavo civilizuoto šio departamento elgesio su krašto piliečiais. Taip, tai jis kritikavo prezidentę Dalią Grybauskaitę dėl apgailėtinai menko dėmesio krašto apsaugai, nepakankamo gynybos finansavimo.
Taip, tai Kęstutis Girnius iš ištikimybės tėvo – filosofo Juozo Girniaus – darbams ir lietuvių kultūrai daugiau nei 50 metų rašė „Aidų“ ir „Naujojo Židinio-Aidų“ žurnalams, rūpinosi, kad šie žurnalai išsaugotų laisvo žodžio ir dialogo tradiciją. Juk būtent tokią tradiciją puoselėjo katalikų intelektualų Vasario 16-osios Respublikoje kurtas „Židinys“, po karo jų leisti „Aidai“. Būtent laisvo žodžio ir dialogo tradiciją tęsė Lietuvoje atkurto „Naujojo Židinio“ redaktorius Petras Kimbrys…
Žurnalas „Naujasis Židinys-Aidai“ nutraukė bendradarbiavimą
„Žurnalas „Naujasis Židinys-Aidai“ nutraukė bendradarbiavimą su filosofu Kęstučiu Girniumi“, „atsisakė K. Girniaus tekstų“, – pernai gruodį paskelbė LRT portalas.
Esu „išbrauktas“, – „Delfi“ portale parašė pats Kęstutis Girnius. Ir paaiškino, gavęs žurnalo redaktorių laišką, pranešantį, kad daugiau nebespausdins jo skilčių, nes jis palaikęs „kitą pusę“. Taip jaunieji redaktoriai sureagavo į Kęstučio Girniaus „Delfyje“ paskelbtą komentarą, kuriame jis suabejojo „kultūrininkų“ kovos siekiais.
„Akivaizdu, jog NŽ-A redaktoriai turi supaprastintą pasaulio supratimą. Arba palaikai „kultūrininkus“, arba jų oponentus… Kitokių galimybių nėra. <…> Mano pasaulėvaizdis nėra toks skurdus, jame yra vietos ne tik juodai ir baltai, bet ir visai spalvų paletei“, – aiškino Kęstutis Girnius. Ir greičiausia neklydo.
Juk kas yra Kęstučio Girniaus „išbraukimas“? Tai banali kultūrinė tėvažudystė, būdinga infantilioms, Oidipo sindromo įveikti nepajėgiančioms bendruomenėms. Tokių bendruomenių nariai lyg kaprizingi paaugliai trypia kojytėmis ir reikalauja, kad tėvai gėrėtųsi ir grožėtųsi kiekvienu jų poelgiu, kiekvienu žodžiu. Ir galas tam, kuris bent vienu poelgiu suabejos.
Visuomenės ir kultūros infantilumas
Taip, Kęstučio Girniaus „išbraukimas“ – tai graudus mūsų visuomenės ir kultūros infantilumo liudijimas. Šį infantilumą patvirtina ir gluminanti žurnalo autorių, bendradarbių tyla, ir „išbrauktąjį“ rūsčiai pasmerkę viešieji balsai.
Štai studijų bičiulis Vytautas V. Landsbergis savo veidaknygėje „įvairaus plauko girnius“ jau priskyrė „stribuomenei“.
Vytautui V. į pagalbą atbėgo ir visada pasiryžęs jaunasis konservatorius Dovydas Skarolskis:
„Per ilgus metus žmogus [Kęstutis Girnius] nesuvokė, kad politinėmis temomis beveik be išimčių rašė absoliutų bullshitą, nuo kurio aplinkiniai ir toli gražu neaplinkiniai nurausdavo iš gėdos arba raudonai supykdavo. Dabar čia suokia apie cancel culture… Ne, pone Girniau, ne, tiesiog jau seniai tapote viešu pajuokos objektu… Tiesiog ateina metas atsisveikinti su žmonėmis, kurių vertybinis kompasas rodo į nebūtį, žalą arba blogį… Aišku, dabar „aname krante” gyvenanti Lietuva ims poną kelti ant rankų ir baisiai užjausti, kaip kokį paksą ar dar kokį likimo nuskriaustąjį…“
Per LRT radiją griežtą nuosprendį „išbrauktajam“ paskelbė nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Agnė Narušytė:
„Kęstučio Girniaus atvejis. Aš seniai pastebėjau jo politinę poziciją, kuri įtartinai sutampa su tuo, ko siekia prorusiškos jėgos Lietuvoje. <…> Redakcijos neprivalo įsileisti visas nuomones, ypač jei jaučia, jog reiškiasi nuomonė, kuri palaiko agresorių.“
Ir kas po tokių viešų nuosprendžių lieka? Tik kreiptis su kolektyviniais skundais dėl antivalstybinės Kęstučio Girniaus veiklos į VSD!
O „išbrauktojo“ atsikratęs žurnalas ir toliau skaitytojams skelbia:„Naujasis Židinys-Aidai – seniausias kultūros leidinys Lietuvoje…
Žurnalas tęsia prieškario katalikų intelektualų mėnraščio Židinys, pradėto leisti 1924 m., ir išeivijos humanitarinės šviesuomenės kultūros leidinio Aidai dvasinę giją.
Nepriklausomoje Lietuvoje dabartiniu pavadinimu leidžiamas nuo 1991 m. siekiant: gaivinti krikščioniškosios kultūros tradiciją, ugdyti akademinę visuomenę, besiremiančią intelektiniu sąžiningumu ir profesine atsakomybe, skatinti krikščioniškai orientuotą politinį mąstymą.“
Tad su Kovo 11-ąja!
Tvirtybės, Kęstuti!
Sveikinu visus ,neabejingus lietuvybei ir demokratijos sukūrimo reikalams, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga…Kovo 11 d. 1990 metais vėl atkūrėme nepriklausomą valstybę iš kurios dabar liko ,,nepriklausomi” tik vėliava ir herbas , o Nepriklausomybė virto teise ir prievole stropiai perkėlinėti visų leftistinės ES institucijų teisės aktus į savo teisyną ir klusniai vykdyti bet kurias ES galingųjų ir kitų Vakarų šalių norus bei komandas. Na, o demokratija taip ir liko tik popieriuje , nes visos galioslegaliai yra politinės ir administracinės nomenklatūros ir įvairių savų ir užsienio oligarchinių grupių rankose rankose. Net LR verslo šulai,kaip Norfos prek.tinklo savininkas Dundulis teigia, kad ,,demokratija šalyje baigias iš karto, kai į urną įkrenta paskutinis rinkiminis biuletenis”.Papildau , nes iki biulelenių įmetimo vyksta tik demokratinio vyksmo ir lygių rinkimų imitacija. Jei susitelksim ir įgysim drąsos, gal dar Lietuva bus laisva ir demokratinė ir kada nors visi būsime lygiaverčiais savo šalies ,,akcininkais,,, turinčiais galimybę kontroliuoti ir atšaukinėti prisidirbusius, prisimelavusius politikus bei valstybės tarnautojus bei daryti įtaką politikų sprendimams ir tt/..Svajoti niekas nedraudžia, bet ,deja, kas tik vienas seimūnas I. Vėgėlė kalba apie būtinumą ,,pakeisti šalies politinę sistemą”, o mes ,eiliniai piliečiai , nei turime svertų, nei noro, nei valios ar drąsos atkurti dem. santvarką, veikiančią mūsų labui ir garantuojančiai fizinį išlikimą tautai ir lietuvių kalbai..
Įtampų laikais didėja poliarizacija. Įtampų šaltinis Rusijos agresija Ukrainoje, su aiškia užuomina kitoms buvusio SSSRo tautoms. Tokiu atveju viduje geriau nekelti aštrių klausimų, pakentėti. -Kodėl kultūrininkams kaip tik kilus kaimynystėje karui prireikė „teisybės” dėl ne tokio ministro, lyg visi ankstesni būtų buvę „tokie’?