Pirma dalis čia.
„Maldų jiem nereik – jie, gal tarti, švinti,
Krauju nuplauti, virve išaukštinti“
– apie 1863-iųjų sukilime žuvusius draugus eiliavo sukilėlis, tremtinys Julius Anusavičius.
Perskaitęs pernai „Būdo“ šeštame numeryje paskelbtą pokalbį su kolega Dariumi Staliūnu apie 1863-iųjų sukilimą kaip lietuvių atminčiai svetimą „lenkmetį“, nesusilaikiau. Sėdau prie pačių sukilėlių tekstų, prie jų kurtų dainų, eilėraščių, atsišaukimų, atsiminimų ir pasiūliau straipsnį „Būdo“ skaitytojams (nuoroda į jį: I dalis, II dalis).
Kviečiau girdėti ne tik nuo sukilimo atsiribojusių ar jį išdavusių asmenų, bet ir jam ištikimybę išsaugojusių kovotojų balsus, pažinti jų egzistencines tiesas. Sakiau, kad be sukilėlių gyvenimų ir jų patirčių šiandienos pasakojimas apie sukilimą negali būti patikimas.
Esu dėkingas, kad į mano straipsnį kolega Darius Staliūnas atsiliepė. Ketvirtame šių metų „Būdo“ numeryje publikuotas jo atsakymas ir pradžiugino, ir nuliūdino. Gražu, kai į kritines pastabas kolega atsišaukia. Nesmagu, kai primintus sukilėlių balsus tiesiog ignoruoja.
„Kas yra egzistencinės tiesos?“ – klausia kolega. Kas jos tikro mokslo akivaizdoje? Kalbėjimas apie jas „neigia bet kokią atminimo kultūros tyrimų (taip, kaip jie suprantami šiai tematikai skirtoje mokslinėje literatūroje) prasmę“, – kategoriškai priduria („Būdas“, 2025, nr. 4, p. 67, 74).
O manyčiau priešingai: lietuvių sukilėlių patirčių, jų išpažintų ir skelbtų egzistencinių tiesų, dėl kurių galvos guldytos, nutylėjimas daro mūsų mokslą neviežlyvą – ne tik moraliai nejautrų, bet ir neobjektyvų, nepatikimą.
Kas būtų, jei mes pokario partizaninio karo „atminimo kultūros tyrimus“ grįstume tik Jono Deksnio ir kitų „pavargusių herojų“ tardymų protokolais, Juozo Markulio dienoraščiu, „liaudies gynėjų“ atsiminimais, sovietų spaudoje skelbtais propagandiniais straipsniais? Jei išbrauktume iš tyrimų lauko Juozo Lukšos-Daumanto, Adolfo Ramanausko-Vanago, Liongino Baliukevičiaus-Dzūko ir kitų iki pabaigos kovojusių atsiminimus, Broniaus Krivicko ir Dianos Glemžaitės poeziją, partizanų dokumentus, laikraščius ir dainas? Regis, sutartinai sakytume, kad toks elgesys nebūtų nei viežlyvas, nei akademiškas.
Tačiau kodėl iš 1863-iųjų sukilimo „atminimo kultūros tyrimų“ išbraukiami lietuvių sukilėlių Andriaus Vištelio, Eduardo Jokūbo Daukšos, Juliaus Anusavičiaus, Mikalojaus Akelaičio, Jurgio Skeberdžio kurti įspūdingi tekstai, lietuviško patriotizmo persmelktos sukilimo dainos? Kodėl liekama įsitikinus, kad būtent toks elgesys yra moksliškas?
Pozicija „aš esu mokslas“ nėra pati tvirčiausia. O po Alberto Camus, Algirdo Juliaus Greimo, Vytauto Kavolio, Arvydo Šliogerio su pašaipa klausti, „kas yra egzistencinė tiesa“, jau ir neviežlyva.
Į kolegos šiandien keliamą klausimą dar 1963-iaisiais rašytame ir sukilimo šimtmečiui skirtame tekste „Lietuvis kaip revoliucijos žmogus“ yra atsakęs sociologas ir civilizacijų istorikas Kavolis:
„Dėl laisvės kovojęs, kurio jau nebėra, neturi nieko kito, ką jo auka ligi kaulų smegenų sukrėstų, kaip tik mus. Bet ir mes, kurie kiekvieną akimirką galime, kaip Jobas, viską prarasti, nieko daugiau nebeturime, kas mums neatimamai priklausytų, kaip tik pakartųjų ir granatomis susisprogdinusiųjų sutrupintą ilgesį. Ir todėl tiems, kurių „pelenai vėjo kvape dega amžiams“, priklauso mūsų galutinė žmogiškoji ištikimybė.“
Ir šis atsakymas nereiškia, kad mums neturėtų rūpėti ir revoliucijose nedalyvavusių, pasak Vaižganto, glūdėjusių lietuvių, „glūdišių“, patirtys ir egzistencinės tiesos. Jos taip pat svarbios, tyrinėtinos, atmintinos. Bet, regis, revoliucijų ir sukilimų „atminimo kultūros tyrimus“ būtų prasminga pradėti nuo pačių sukilėlių, nuo „revoliucijos žmonių“ mums paliktų, mūsų atminimo besišaukiančių tekstų.
Kad ir tokių sukilėlio Juliaus Anusavičiaus parašytų eilučių:
„Nebeskuskit, broliai, ūsų –
Eisma tuojaus mušti rusų.
Nors jie miestuos užsidara,
Duosma aniems, duosma gara.
Dieve, Tavo mes sūnumis,
Būk tik, prašom, būk su mumis.
Oi, barzdočiai, bus jum sunku,
Kad Lietuva pakels runkų.
Jei išlikti norit sveiki,
Bėgti greitai, bėgti reiki.
<…>
Kitą metą čėse tami
Jau giedosma pargrįždami:
Vivat, valna būk, Lietuva!
Žiemių smakas jau pražuva.“
/Žiemių smakas – Šiaurės slibinas, Maskva/
Ačiū gerbiamam Dariui Kuoliui už tautos orumo puoselėjimą
L.K.
Autotius rašo apie tai, kad negalima pamiršti savo istorijos, tų, kurie, kovodami prieš carinę priespaudą, atidavė gyvybes, o tie, kurie išliko, nesugyvulėjo. Bet kas kam svarbiau. Yra ir tokių, kuriem, kaip liaudis sako- „biedniem terūpi pasidulkint”. Kad tik nukreipti diskusiją į lankas.
„Dieve, Tavo mes sūnumis“
Štai pavyzdys, kaip lenkų kalba kai kuriems to meto lietuviams buvo tapusi tuo, kas dabar yra rusų kalba, pavyzdžiui, Edvardui Čiuldei. Sakinys „Tavo mes sūnumis“ reiškia „esame Tavo sūnūs“. Tai yra pažodinis lenkiškos konstrukcijos „Myśmy Twoimi synami“ vertimas. Tikiuosi, ateis toks laikas, kai ir dabartiniai rusicizmai atrodys tokie pat keisti ir sunkiai suprantami, kaip mums XIX amžiaus polonizmai.
Šitas iškrypėlis vėl mano vardą valkioja be reikalo ir ,kaip visados, meluoja, klaidina skaitytojus. Kaskart priremtas prie sienos nuorodomis į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijas ir žinomų kalbininkų patarimus bei lietuvių kalbos žodyno „parodymais“ apsimeta nieko neišgirdęs, tikriausiai puoselėdamas viltį, kad kitą kartą dienraščio skaitytojai jau bus viską pamiršęs ir bus galima pradėti begėdišką kvailinimą iš naujo. Gal iš tiesų ne be pagrindo yra sakoma, kad nėra tokio kvailio pasaulyje, už kurį nebūtų galima atrasti dar didesnio kvaililio.
Pastaruoju metu šitas apgailėtinas pusrusis iš pusrūsio mane kaltino, kad visiškai neturiu kalbos jausmo ir vartoju netoleruotinus rusicizmus stipriai bei užstrigo, kai taisyklingi lietuvių kalboje neva yra tik smarkiai ir įstrigo
Primenu mano jau teiktas Žodyno nuorodas ir pateiktus paaiškinimus.
stipriai̇̃ adv., sti̇̀priai:
Sti̇̀priai penėjo paršą rudenį J. Stipriai̇̃ įkaitinti BŽ264. Tik dirbk sti̇̀priai Rud. Jau sti̇̀priai alsuosiu, kol pareisiu Lc. Buvo teip išsimokinę, griežė stipriai̇̃ Žg. Reik sti̇̀priai nutekinti, ka būtų sausa varškė Vgr. Sėsk gerai ir turėkis stipriai MPs. Duris reikia stipriai̇̃ uždaryt Ob. Uždaryti stiprių̃ stipriáusiai BŽ220. Ar jau sti̇̀priai par jum kasa bulbas? Sdk. Sti̇̀priai gėręs esu tiktai du kartu Trš. Sti̇̀priai girtas LKKIX212(Dv). Nu ryto jau buvo sti̇̀priai pašalusi Trk. Negaliu pastovėti, mun sukas galva sti̇̀priai Žeml. Sti̇̀priai papuvęs stogas Brb. Ans jau buvo senas sti̇̀priai Kl. Pakėlė rankas ir apglėbė tvirtai, tarsi tuo norėdama įrodyti, kaip stipriai jį myli V.Bub. Mirties pavojus suvienijo juos stipriau negu giminystės ryšys V.Myk-Put. Gal sti̇̀priai nelis Trgn. Vaismedžius, kurie anksti pradeda gausiai derėti, reikia genėti stipriau rš. Noriu valgyti, esu stipriai išalkusi I.Simon. [Apynių] spurgos geltonos ir, kad sutrintos ant delno, stipriai kvepia Rp. Jis stipriai pamelavo Blv. O trečias ant žirgo irgi užmigęs teip stipriai, kad jis priejęs sujudino jį už kojos, o tas nė kukšt BsPII43(Tl). Stipriai rūpinkiatės apei išlaikymą savo bičių S.Dauk. Pikčiurnienė stipriai susimąstė I.Simon. Stipriai̇̃ susijaudinti NdŽ. Buvo stipriai šalta BsPII34(Tl). Karalaitė gi verkė taip stipriai, kad net karaliui pagailo (ps.) Škn. Paėmęs kankles, sti̇̀priai suskambino JD1542. Jeib mes mus stipriai gintumbim Mž52. Ir duok stipriai pergalėt sunkius kariautojus PK145. Kariauja labai stipriai̇̃ DP176.
Stipriai vs smarkiai
Stipriai“ ir „smarkiai“ dažnai vartojami kaip sinonimai, tačiau tarp jų yra nedidelis skirtumas:
Stipriai – daugiau reiškia jėgą, intensyvumą, tvirtybę.
• Jis stipriai suspaudė ranką.
• Pučiantis vėjas buvo stiprus.
• Ji stipriai kvepėjo.
Smarkiai – labiau tinka kalbant apie veiksmus, įvykius, procesus, kurie vyksta greitai, audringai ar agresyviai.
• Pradėjo smarkiai lyti.
• Vairuotojas smarkiai pristab
• Šuo smarkiai lojo.
Trumpai:
• stipriai = su didele jėga / intensyviai
• smarkiai = labai intensyviai + greitai / audringai / agresyviai
Dažnai galima vartoti abu, bet kartais vienas skamba natūraliau, pvz.:
Stipriai suspaudė.
(Kaip matome, žodį „stipriai“ vartoja garsiausieji Lietuvos rašytojai).
Užstrigti vs įstrigti
Skirtumas tarp „užstrigęs“ ir „įstrigęs“ lietuvių kalboje yra subtilus, bet reikšmingas. Abu žodžiai kilę iš veiksmažodžio „strigti“, tačiau priešdėliai „už-“ ir „į-“ suteikia šiek tiek kitokį atspalvį.
Reikšmės skirtumas:
Įstrigęs
– reiškia, kad kas nors pateko į ką nors ir liko įstrigęs viduje; įlindo, įkrito ar įsmuko ir nebegali pajudėti.
– dažnai nurodo fizinį ar vaizdinį „įėjimą“ į ką nors.
Pavyzdžiai:
• Įstrigo raktas spynoje.
• Įstrigo kulnas plytelės tarpuose.
• Daina man įstrigo galvoje (perkeltine prasme – „įstrigo“ atmintyje).
„Įstrigti“ dažnai reiškia patekti į vietą ar būseną ir likti ten.
________________________________________
Užstrigęs
– reiškia, kad kažkas sustojo, nustojo veikti ar judėti dėl kliūties; procesas nutrūko.
– dažnai nurodo sustojimą ar veikimo trikdį.
Pavyzdžiai:
• Kompiuteris užstrigo.
• Durys užstrigo – neatsidaro.
• Užstrigau rašydamas – nebežinau, ką toliau rašyti.
• Pusrusis iš pusrūsio užstrigo analinėje neišsivystymo stadijoje.
„Užstrigti“ dažnai reiškia sustoti dėl kliūties ar neveikti kaip reikia.
________________________________________
Anksčiau buvau kaltinamas tuo, kad teršiu lietuvių kalbą, vartodamas baisų rusicizmą „neretai“, t. y drįstu tarti žodį, kurį yra vartojęs ir Jonas Jablonskis.
Žodis „neretai“ yra visiškai taisyklingas ir vartotinas lietuvių kalboje. Tai nėra rusicizmas.
Kodėl?
• „Neretai“ yra sudurtinis žodis iš „ne“ + „retai“, reiškiantis „gana dažnai“, „dažnokai“.
• Jis yra norminamas lietuvių kalbos žodynuose, įtrauktas į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (DLKŽ), kuriame jis apibrėžiamas taip: neretai – gana dažnai, dažnokai.
• Pavyzdžiai:
Tokios klaidos pasitaiko neretai (t. y. gana dažnai).
Neretai žmonės pamiršta pasitikrinti faktus.
Kodėl kyla abejonių?
Kai kam atrodo, kad tai slavizmas dėl formos panašumo į rusų нередко („neretai“). Tačiau lietuvių kalboje šis žodis susiformavo iš savų elementų ir yra norminis.
Štai dar keletas žodžio „neretai“ pavyzdžių, rastų norminiuose lietuvių kalbos žodynuose ir kitose autoritetingose kalbinėse medžiagose:
________________________________________
Pavyzdžiai iš lietuvių kalbos žodynų ir tekstų:
• „Viešieji užrašai neretai tampa diskusijų ir net nesantaikos objektais.“
Ši frazė pateikiama Valstybinės kalbos inspekcijos leidinyje, apibūdinančiame, kaip viešieji užrašai kartais sukelia kalbos ar kultūrinės savimonės diskusijas Valstybinė Kalbos Inspekcija.
• „Žalsvóji mùsmirė neretai palaikoma umede ar žaliuokè.“
Citata iš „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“, pabrėžianti literatūrinę, botaninę kontekstinę vartoseną LKI.
________________________________________
Citata iš J.Jablonskio raštų: „Mūsų kalboje, kaip jau galėjom pastebėti, nereta išgirsti ir tokių, labai plačiai žinomų, sakinių“.
____________________________________________________________
P. S.
Gerai įsivaizduoju, kad nereikėtų kreipti dėmesį į tokias nešvankias pusrusio iš pusrūsio insinuacijas, jis ir toliau, žinoma, nepavargdamas išsidirbinės, tačiau drauge puoselėju viltį, kad suprasite ir mane, kai tokį savo „mylėtoją“ vadinu padugne, iškrypėliu, šiukšle…
Varge vargužėli, už varčios ir vėl iš pradžios. Esu jau kelis kartus rašęs, kad didžiajame LKŽ surašyta viskas, kas kada ką yra pasakęs. Žodžio ar konstrukcijos paminėjimas tame žodyne nereiškia, kad tai tikrai yra gražus lietuviškas posakis. Toliau, dabartiniai oficialūs kalbainiai visi yra gimę sovietmečiu ir užaugę su tuo stiliumi (o mane dar mokė senieji), be to, kai kurie, kaip anksčiau jau minėta ponia L. V., gali turėti ir kokių nors ideologinių įsitikinimų. Be to, prie oficialių kalbainių nuomonės tamsta kartais pridedate ir savo paties kūrybos, regis, su ChatGPT pagalba sukurtos. Dėl to nebekartoju viso to po kiekviena Tamstos tirada, nes tai kartoti kokį dvidešimt aštuntą kartą būtų tas pat, kas rašyti XXVIII epizodą apie Valotkos ir Valatkos pavardžių panašumą.
Taip, sprendžiant iš Tamstos raštų, kalbos jausmo Tamsta neturite, bet esu tikras, kad jis nėra negrįžtamai prarastas. Būdą, kaip jį atgaivinti, esu siūlęs jau kelis kartus: pirmiausia, pagalvoti, ar taip būtų močiutė pasakiusi; ar pats būtumėte taip pasakęs, prieš išmokdamas rusiškai; ar tas posakis matytas smetoniškuose romanuose, ar tik sovietmečio (ir postsovietmečio) spaudoje; galiausiai, ar nėra keistai lengva jį pažodžiui išversti į rusų kalbą ir be pastangų gauti taisyklingą rusišką posakį, o į kitas kalbas jį išversti keistai sunku.
Beje, posakis „kalbos jausmas“ atrodo esąs paneuropeizmas: angliškai esu girdėjęs „feeling for the language“ (būtent taip, su „for“, ne „of“, iš gimtakalbio anglo) ir vokiškai „Sprachgefühl“ (iš gimtakalbio austro). Beje, rusiškai net nežinau, kaip tiksliai tai būtų; galėčiau tik pažodžiui išversti.
Vėl ir vėl, pašlemėke, klaidini skaitytojus, nes aš nurodau Žodyno kataloguojamus norminius žodžius, kai savo ruožtu nenorminiai žodžiai arba svetimybės Žodyne yra palydimi atitinkamomis žymomis svet. ( svetimybė), net ( neteiktina) ir pan., čia nėra minimi. Tačiau mane labiausiai pralinksmina tai, kai tamsta nuo savo pusmokslio aukštybės arba vedamas pusrusio ir pusrūsio tamsybės rusicizmais pavadini žodžius, kuriuos vartojo Jonas Jablonskis, Vincas Mykolaitis Putinas, kiti iškilūs kalbininkai ir rašytojai. Apsišikęs tamsta esi iki ausų, kitaip nepasakysi.
Varge vargužėli, teksto suvokimo sunkumai. Gerai, paimkime kaip pavyzdį minėtą posakį „Tavo mes sūnumis“. Kuris iš šių žodžių yra „neteiktinas“? Visi trys teiktinų teiktiniausi. Bet iš jų sudėstytais lenkiškas posakis. Taip ir daugelis Tamstos pamėgtų rusicizmų.
Vėl meluoji, šlykštyne, nes visą „bendravimo“ laiką su didžiausiu aplombu įrodinėjai, kad žodžiai „stipriai“, „ užstrigti“ , „neretai“ ir t. t. yra baisiausi rusicizmai savaime, be jokio sąlyčio su kitais žodžiais, nepaisant konteksto. Kaip jau sakiau ne kartą, pusmoksliui reikia susigalvoti savo laužtas iš piršto taisykles, kad tokiu neteisėtų būdu galėtų primesti psichinio ligonio tariamos galios ir viršenybės santykius.
neteisėtu būdu
…mielas Edi,leistis i debatus su kretinu – saves negerbt.Siuo atveju verciau vadovautis sermegiska ismintim – duok durniui kelia – pats nugarmes i koki griovi,kur ir ras gala…..Sio siuksles vogravimai ne vienam normaliam kelia sleikstuli – antai,komentatorius,pasivadines Plyta,jau skelbia to iskrypelio paieska,zadedamas kiek rimciau pabendrauti su siuo,xa xa xa…..Skaitytoju….
…kadais sakiau,kad duok tokiems….Skaitytojams valia,tai anys Anyksciu Sileli paverstu i misku kirtimo praktini vadova…….Durnumui ribu tikrai nera…..tai tokia pati aksioma,kaip…..ner to blogo,kad nebutu dar blogiau…….O kad sitas tipelis nepagydomas,tai mato visi normalus zmones,tad neverta irodinet to,kas akivaizdu,juolab,kad sis beprotis yra kurcias……Plyta i scena…