Lapkričio mėnuo – ne tik rimties ir filosofinių apmąstymų apie amžinybę metas. Dovanoja jis ir labai smagių akimirkų, susijusių su galimybėmis pajusti tikrąjį meną, pasidžiaugti iškiliais atlikėjais, neužmirštamais vaidmenimis. Kino mėgėjai pagaliau sulauks nekantriai laukiamos „Scanoramos“. Kuo gi mus nudžiugins artėjantis 23-iasis kino festivalis? Su juo žiniasklaidos atstovus neseniai supažindino šios didžios kino šventės vadovė Gražina Arlickaitė.
„Pirmiausia norėčiau pasakyti, jog principinės nuostatos, kurios mums buvo svarbios nuo pirmosios „Scanoramos“ iki šių dienų, tebegalioja, ir jų tvirtai laikomės. Tai reiškia, kad visus sprendimus, susijusius su festivalio programomis ir filmų pasirinkimais, grindžiame, atsižvelgdami į kūrinių meninį lygį. Tai – nekintanti mūsų pozicija. Pasirinkome filmus, kuriuos verta rodyti. Jie atspindi šiuolaikinį Europos kino kūrimo procesą ir atskleidžia naujų gabių kino kūrėjų vardus“, – pabrėžė šio kino forumo iniciatorė Gražina Arlickaitė.
Pasak „Scanoramos“ įkūrėjos, festivalyje matysime ir Berlyno „Auksinio lokio“, ir Lokarno, ir Karlovy Varų bei Kanų kino festivalių prizininkus, ir daugybę kitų gerų filmų, juk jų visada esti daugiau negu apdovanojimų. Nuostata, kad didžiausio dėmesio nusipelno tik prizus pelniusios kino juostos, „Scanoramos“ organizatoriams nėra priimtina, nes yra pernelyg vartotojiška. Ieškomi, atrandami ir rodomi geri filmai, kurių Europoje visada buvo ir yra daug. O susivokti toje daugybėje festivalio organizatoriams padeda tos programos, kurios jau yra išlaikiusios laiko išbandymus. Tai ir „Naujienos iš Šiaurės“, ir „Kertant Europą“, ir specializuotos programos, atskleidžiančios tai, kas Europos kine ryškėja pastaraisiais metais. Originalesnių formų ieškotojai ir taisyklių laužytojai bus pristatomi programoje „Galvok, ką nori“, puikių žanrinių filmų pavyzdžiai atsispindės „Naktinių personų“ programoje, žinoma, žvilgsnis nukryps ir į Europos kino klasiką. Štai bendradarbiaujant su Italijos ambasada bei Italijos kultūros institutu, bus pristatyta viena ryškiausių pasaulio kino moterų – Liliana Cavani. Ši režisierė savo kūryboje nagrinėjo žmogaus prigimties paslaptis, gilinosi į istorinius, filosofinius, religinius klausimus. Aštuonių garsiausių jos filmų retrospektyva apima praėjusiojo amžiaus 8–9 dešimtmečius, bet bus parodyta ir prieš dvejus metus sukurta juosta „Laiko tvarka“.
Taigi šiemet, kaip ir kasmet, išryškės dvi principinės festivalio ašys: pagrindinis konkursas su ilgametražiais filmais, ir konkursinė trumpametražių filmų programa.
Pagrindiniame konkurse pristatomi jaunų europiečių režisierių ilgametražiai darbai; dešimt tarpusavyje konkuruojančių juostų pateiks mums vaizdinį apie tai, kas dabar vyksta ir ateityje vyks europietiško kino kūrimo procese. Norisi išvysti viziją to, kas bus rodoma po penkerių metų ir vėliau. Kiek apriboti filmai, pelnę didžiųjų prestižinių kino formų pagrindinius apdovanojimus, užtat plačiau atvertas kelias jauniesiems kino kūrėjams – tiems, kurių darbai jau nuskambėjo tarptautinėje erdvėje, tačiau didžiųjų apdovanojimų dar nepelnė. Šis principas padeda „Scanoramai“ prisijungti prie tų europietiškų kino festivalių, kurie nuolat ieško naujų veidų. Tai ir Berlynalės „Perspektyvos“, ir San Sebastiano „Nežinomi vardai“, ir Lokarno „Atviros durys“ – visi jie prognozuoja Europos kino ateities perspektyvas. O ką gi iš tų dešimties filmų išsirinksime, spręs autoritetinga žiuri, vadovaujama pasaulinio garso animatoriaus, lenkų režisieriaus Piotro Dumalos.
Trumpametražių filmų konkursinė programa „Europos blyksniai“ kažkada prasidėjo kaip regioninis konkursas, jungęs trijų Baltijos šalių jaunuosius kūrėjus ir suteikęs jiems starto platformą. Dabar ši programa aprėpia visą Europą. Pretendentų į apdovanojimus turime iš visų Senojo Žemyno valstybių. Beje, „Europos blyksnių“ programą papildo ir nekonkursinė mažųjų kino formų programa, kuri šiais metais transformavosi į vieną gana įdomų, konkursinę programą papildantį dalyką. Matysime didžiųjų režisierių mažuosius filmus (tris britų režisierės Joanos Hogg darbus bei Marko Jenkinso garsųjį kūrinį „Regėjau Dievo vardą plovykloje“), taip pat garsiosios švedų trumpametražių filmų meistrės Gunvor Nelson atminimui skirtą jos septynių trumpametražių filmų rinkinį.
Šių metų „Scanoramoje“ bus pagerbtas kino giganto Davido Lyncho atminimas, pademonstruojant paskutinį jo europietiškos produkcijos filmą „Vidinė imperija“.
Pasak kinotyrininkės Gražinos Arlickaitės, šiemetinėje „Scanoramoje“ atgimė prancūzų „Naujosios bangos“ dvasia: nuo amerikiečių kino režisieriaus Richardo Linklaterio filmo, skirto Godardo kūrybos laisvei, iki Godardo filmų operatoriaus Fabrice Aragno vaidybinės juostos „Ežeras“. Vienas garsiausių JAV kino kūrėjų, Richardas Linklateris, padaro nepaprastai gražų reveransą europietiškų filmų kūrėjams. Jis pasakoja apie Jeaną Lucą Godardą ir jo kurtą filmą „Iki paskutinio atodūsio“ bei apie tuos šio kūrėjo principus, kurie turėjo keisti europietiško kino kryptį. Nedaug režisierių sugebėjo tą padaryti, tačiau „Naujosios bangos“ teoretikams tai buvo pagal jėgas, ir savo teorines prielaidas jie įkūnijo filmuose. Visus neabejotinai sudomins ir „Naujosios bangos“ tėvo Fransua Trufoit inicijuoto jo kolegos režisieriaus Andre Cayatto filmų diptikas „Santuokos anatomija: Dienos su Žanu Marku“ ir „Santuokos anatomija: „Dienos su Fransuaze“. Į tuos pačius santykius pažvelgiama iš dviejų skirtingų – vyro ir moters – pozicijų.
Žiūrovus neabejotinai sudomins ir šių metų „Scanoramoje“ rodomas Tomo Tykwerio filmas „Šviesa“, ir prancūzų režisierės Alexe Poukine juosta „Kika“, ir autentiškas kino kūrėjos Evos Libertad pasakojimas „Kurčia“. Matysime Venecijos kino festivalyje rodytą vengrų režisierės Ildiko Eneydi juostą „Tylioji draugė“, pasakojanti trijų skirtingų laikotarpiu gyvenusių žmonių istorijas ir atskleidžianti trapų žmogaus bei augalų pasaulio dialogą. Čia amžinybę simbolizuoja ginkmedis.
Žinoma, išskirtinio dėmesio, kaip ir visada, sulauks naujausi Šiaurės šalių filmai. Jų siūlomas tikrai platus spektras: nuo suomiškos komedijos „100 litrų aukso“ iki paskutinės norvegiškos Dago Johano Haugerudo trilogijos apie seksualumą dalies „Svajonės“. Šiaurietiškų naujienų sąrašą papildys suomių režisieriaus Arthuro Francko filme „Helsinkio efektas“ atskleisti politinių lyderių žaidimai; gyvybės sampratas tyrinėjanti Danijos dokumentininko Makso Kestnerio juosta „Gyvenimas ir kitos problemos“, ir, žinoma, labai laukiamas islandų režisieriaus Hlynuro Palmassono filmas „Ką palieka meilė“. Jo tema – išsiskyrusi, tačiau ryšių nenutraukusi šeima. Juosta išties skatina susimąstyti apie tikrąją meilę, kuri po savęs palieka ir gebėjimą suprasti bei atjausti, ir neišblėsusį artumo jausmą, ir norą prireikus būti greta. Meilė palieka galimybę neprarasti tikrųjų vertybių, išsaugoti jas net tada, kai sudūžta formalusis šeimos rėmas.
„Norėčiau pabrėžti dar vieną dalyką, kuris itin krinta į akis, žvelgiant į šių dienų kino vystymosi procesą, – tęsė savo mintis festivalio vadovė Gražina Arlickaitė. – Tai – pokyčiai, ateinantys į kiną iš gyvenimo, tiesiog išprovokuoti jo realijų. Pažvelkime į rumunų radikaliojo kino atstovo Radu Jude’s kūrybą: jo filmai – tai tiesiog gyvenimo koliažai, peržengiantys bet kokias ribas ir nieko netausojantys. Paskutinysis šio kūrėjo filmas „Drakula“ – trijų valandų trukmės gigantas – sukurtas, jungiant nebyliojo kino, tiktoko, pornografijos estetikas. Apskritai dabarties kine išmonė derinama su tikrovės dokumentavimu, kartais visa tai sujungiant kontrasto principu. Juostos jau senokai peržengė tradicinę pusantros valandos trukmę, užsitęsdamos iki trijų valandų. Tokios hibridinės formos jau nurungia savo vaidybinius konkurentus“.
Žinoma, šiame festivalyje turėsime ir galimybę peržengti europietiško kino rėmus. Programoje „Be sienų“ matysime ir kituose žemynuose sukurtas juostas. Tai – japonų režisieriaus Sho Miyakes juosta „Kelionės ir dienos“, čiliečio režisieriaus Diego Cespedes filmas „Paslaptingas Flamingo žvilgsnis“, meksikiečio Ernesto Martinezo Bucio kino kūrinys „Velnias rūko (ir renka degtukus atgal į dėžutę)“, belgų, prancūzų ir vietnamiečių kūrėjų bendros gamybos juosta „Plaukai, popierius ir vanduo“.
Spaudos konferencijos metu, žinoma, neliko neaptarti ir Lietuvos kino kūrėjų darbai, įtraukti į „Scanoramos“ festivalio programą. Visų pirma, bus pagerbtas mūsų kino klasikas – aktorius Juozas Budraitis, šiemet minintis savo 85-erių metų jubiliejų ir 60-ies metų kino kelią. Šia proga lapkričio 12-ąją Nacionaliniame dramos teatre bus surengtas iškilmingas vakaras, kurio metu išvysime lietuvių režisieriaus Manto Verbiejaus juostą „Smėlis tavo plaukuose“; joje vieną iš pagrindinių vaidmenų atlieka pats Juozas Budraitis. Kitus filmus su šio garsaus aktoriaus dalyvavimu galėsime išvysti specialiame renginių cikle „Atvira Lietuvos kino istorija“. „Scanorama“ taip pat pristatys lietuvių režisieriaus Nerijaus Mileriaus dokumentinį filmą apie Juozą Budraitį.
Festivalio metu išvysime Andriaus Žemaičio filmą „Tabasco“, Vytauto Oškinio dokumentinę juostą „Senelis“, Šarūno Barto premjerą „Lagūna“, skirtą jo dukters Inos Marijos Bartaitės atminimui. Didelio žiūrovų dėmesio neabejotinai sulauks ir bendro Lietuvos ir Lenkijos kino kūrėjų darbo rezultatas – archyvinės dokumentikos filmas „Traukiniai“. Kūrinio režisierius – lenkų dokumentalistas Maciejus Drygasas. Juosta jau yra pelniusi apdovanojimų Europos kino festivaliuose ir gavo dvi pagrindines JAV dokumentikos asociacijos nominacijas. Viena iš jų skirta už geriausią archyvinės dokumentikos filmą, kita – už geriausią garso takelį, kurios autorius – Saulius Urbanavičius. Dokumentinė archyvinė juosta pateikia į praeitį nugrimzdusio XX amžiaus vaizdinį. Į jį telpa viskas – istoriniai kataklizmai, kasdieninis gyvenimas, miestų realijos, žmonių atvaizdai. Traukinys važiuoja, ieškodamas krypties ir keldamas retorinį klausimą: o kur mes visi judėsime toliau?
