Kaip sakė klasikas, mafija – nemirtinga. Atrodė, jog senųjų Amerikos mafijozų šeimų pavardės nugrimzdo į istoriją, tačiau neseniai išaiškinta Niujorko pokerio afera liudija priešingai. Tyrimas, išnarpliojęs senųjų mafijos šeimų sugrįžimą į žaidimą, parodė, jog nusikaltėliai jau tobulai įvaldė šiuolaikines technologijas. Tai nebe brutalus reketas ir gatvės šaudynės, o subtili, moksliškai apskaičiuota apgavystė, pagrįsta šviesos, optikos ir skaitmeninių algoritmų taikymu. Į šią aferą įsitraukė senosios Bonanno, Genovese ir Gambino šeimos – tos pačios, kurios prieš šimtmetį valdė Niujorką per terorą ir baimę. Dabar jos veikia kitaip: ne smurtu, o technologijomis. Hierarchija, disciplina ir kontrolė liko tokios pat, pasikeitė tik priemonės. Kai policijos tyrėjai galiausiai suėmė šios kortų sukčiavimo schemos dalyvius, juos nustebino ne tiek nusikaltimo mastas, kiek profesionalumas.
Niujorko mieste legalūs lošimo namai pagal įstatymus veikti negali, todėl pogrindiniai pokerio klubai, vadinamieji „poker rooms“ veikė privačiuose apartamentuose, restoranuose ir net biuruose Manhatane bei Long Ailende. Tai buvo „privatūs žaidimai tarp draugų“. „Pokerio elitas“ – sportininkai, verslininkai, įžymybės susiburdavo į „privačius susitikimus“, kuriuos organizuodavo mafijos šeimos. Žinoma, daugelis tų žmonių galėjo sau leisti žaisti legaliai Las Vegase, bet rinkosi Niujorko pogrindį, nes čia žaidimas buvo „intymesnis“, su mažiau akių, su intriguojančiu paslapties šydu ir be jokio valstybės dalyvavimo. Žmogus galėjo ten patekti tik per asmeninį kvietimą (by invitation only). Žaidėjai gaudavo asmeninį kvietimą iš pažįstamo, verslo partnerio ar kokio solidaus tarpininko – žmogaus, kuriuo pasitikima. Tarpininkai („house men“) turėjo savo sąrašus. Žinomas sportininkas, verslininkas ar pramogų pasaulio veikėjas padėdavo pritraukti kitus aukšto lygio žaidėjus. Daugelis kvietimus gaudavo klubuose, privačiose vakarienėse, pramoginiuose laivuose ar sporto renginiuose, kur susiburdavo turtingi žmonės. „Tinkamiems klientams“ ten pasiūlydavo „specialų renginį“. Renginiai buvo prestižiniai: su apsauga, aptarnavimu, net „privačiu įvažiavimu“ – viskas, kad išlaikytų slaptumą ir komfortą.
Nagrinėjant apgavystės mechanizmą, natūralu pradėti nuo kortų. Jos atrodė kaip paprastos kortos – tiesiai iš spaustuvės, bet jų nugarėlės buvo padengtos specialiu nematomu dažų sluoksniu, reaguojančiu į ultravioletinę ar infraraudonąją šviesą. Paprastas žaidėjas nematė nieko neįprasto, o tas, kuris dėvėjo specialius kontaktinius lęšius, matė viską, ko jam reikia. Ant kortų išryškėdavo mikroskopiniai ženklai – vos pastebimi raštai, taškai ar linijos, atskleidžiantys kortos vertę. Šie lęšiai buvo sukurti taip tiksliai, kad jų negalėjo pastebėti net sėdintis priešais lošėjas. Lęšiai veikė kartu su kruopščiai sureguliuota šviesa – specialaus spektro šviestuvai, nukreipti į stalą tam tikru kampu, leido matyti tai, kas buvo reikalinga sukčiams.
Antroji grandis – kortų maišymo aparatai. Jie atrodė lygiai taip pat, kaip ir visuose lošimo namuose, tačiau jų viduje įmontuota mikroschema fiksavo kortų seką ir siuntė duomenis operatoriui kitame kambaryje. Šis stebėjo lošimo partiją ekrane ir vibruojančių signalų pagalba informuodavo savo žmogų prie stalo, ką daryti. Sutarta impulsų seka, perduota per apyrankę, signalizavo, ar didinti statymą ar trauktis. Net patyrę lošėjai nepastebėdavo nieko įtartino – sistema veikė sklandžiai ir be klaidų.
Kai kurie kortų stalai buvo iš esmės inžineriniai įrenginiai. Po paviršiumi įmontuotos mini kameros ir jutikliai fiksavo kortų išsidėstymą, jų žymėjimą. Visa informacija buvo siunčiama mikrokompiuteriui, kuris atpažindavo ženklus ir perduodavo duomenis operatoriui. Iš išorės tai buvo įprastas lošimo stalas, bet iš vidaus – preciziškas inžinerinis instrumentas, suprojektuotas tiksliai, kaip chirurginė įranga. Apšvietimas, atspindžiai, vaizdo kameros – viskas veikė sinchroniškai, kiekvienas komponentas atliko savo funkciją.
Operatoriaus patalpa buvo tarsi nedidelis valdymo centras. Ten prie ekrano sėdėjo žmogus su ausinėmis, matantis žaidimą realiu laiku. Jis buvo vadybininkas, valdantis žaidimo tempą, įvertinantis riziką ir perduodantis signalus. Jo nurodymai per vibruojančias apyrankes ar subtilius sukčių asistentų gestus pasiekdavo žaidėją, kuris, atrodytų, drąsiai lošia, nors iš tiesų tik vykdo instrukcijas.
Kad schema atrodytų nepriekaištingai, mafija susikūrė ir socialinį fasadą – prie stalų sėdėjo keli žinomi juodaodžiai NBA krepšininkai. Jie tapo patikimumo simboliu. Kas gi įtartų aferą, jei šalia žaidžia sporto žvaigždė? Žinoma, iš esmės tai tas pats senas metodas naujoje pakuotėje: mafija visada suprato, kad svarbiausia – žmogaus psichologija. Žmonės tiki įvaizdžiu. Pavyzdžiui, vienu to įvaizdžio kūrėjų buvo Portlando „Trail Blazers“ komandos vyriausiasis treneris, NBA šlovės muziejaus narys Chauncey Billups. Jam jau pateikti kaltinimai dėl pokerio žaidėjų apgavystės.
Visa įranga buvo pritaikyta veikti saugiai ir nepalikti pėdsakų. Energijos tiekimas – per belaidį įkrovimą, duomenys – trumpalaikiai, po žaidimo ištrinami. Vienas kompiuterinės sistemos įkrovimas – viena partija, o po jos visa sistema automatiškai persikrauna ir nelieka jokių įrodymų. Net išardžius stalą, viduje būdavo tik mikroschemos be jokių išsaugotų duomenų.
Ironiška, bet ši istorija – tobula pažangos iliustracija. Viskas, kas sukurta techninei pažangai ir žmogaus patogumui, anksčiau ar vėliau tampa apgavystės įrankiu. Technologijos neturi moralės – ją suteikia žmogus. Ir kai žmogus be moralės ima valdyti technologiją, ji tampa ginklu. Senoji mafija išliko, nes ji suprato laiko dvasią. Anksčiau jos simbolis buvo didelis juodas automobilis be numerių, o šiandien – kortų stalas su belaidžiu ryšiu. Mafijos vadai kadaise su ginklais sprendė reikalus gatvėje, o dabar jie investuoja į skaitmeninę įrangą, programuotojus ir inžinierius.
Dar vienas šios istorijos moralas tas, kad šiais technologijų laikais kortų žaidimas tampa vis labiau rizikingas, nes valdomas jau ne atsitiktinumo, o techninės įrangos, kurią beveik neįmanoma aptikti. Kiekvienas stalviršis gali slėpti kamerą, kiekvienas kortų maišytuvas – algoritmą, o kiekviena korta – nematomą žymę. Ten, kur anksčiau sukčiams reikėjo bent jau metų metais tobulinamo rankų miklumo, dabar užtenka mikroschemos. Matyt, lošimas pamažu praranda prasmę.
