D. Trumpas įrodo, kad ekspertai vėl klydo

Operacija „Epinis įniršis“ atskleidžia, kaip Vašingtono prielaidos apie konfliktus Artimuosiuose Rytuose neatitinka mūšio lauko realybės.

Šiomis pirmosiomis operacijos „Epic Fury“ dienomis, nors daug kas vis dar lieka nežinoma, tapo aišku viena: kiek mažai įprasta užsienio politikos išmintis Vašingtone turi bendro su realybe, kuri formuojasi mūšio lauke. Tradiciškai buvo manoma, kad keturi dalykai yra beveik neišvengiami, jei JAV ir (arba) Izraelis imsis reikšmingų karinių veiksmų prieš Iraną:

• Irano aukščiausiasis lyderis būtų neliečiamas.
• Islamo revoliucijos gvardijos korpusas pasitelktų savo teroristinius įgaliotinius regioniniam karui įžiebti.
• Izraelis būtų izoliuotas Artimuosiuose Rytuose ir pažeidžiamas arabų kaimynų atakų.
• Jungtinės Valstijos būtų izoliuotos pasaulinėje arenoje ir turėtų ribotas galimybes paremti Izraelį, o tai būtų naudinga Rusijai ir Kinijai.

Visos keturios šios prielaidos pasirodė visiškai klaidingos.

Akivaizdu, kad aukščiausiasis lyderis nebuvo neliečiamas. Jis buvo pašalintas per vieną iš pirmųjų misijos smūgių, kartu su didele dalimi Irano vadovybės. Jo arogantiškas sprendimas vienoje vietoje suburti šalies lyderius iš tikrųjų sudarė galimybę, kuri ir paskatino operacijos „Epic Fury“ pradžią.

Tačiau tai nesutrukdė išgyvenusiems režimo atstovams surengti įpėdinystės susitikimo antradienį, kovo 3 d., kuris taip pat tapo taikiniu. Demoralizuoti režimo likučiai dabar bando atkurti vadovavimo ir kontrolės struktūras, tačiau neturi nei aiškios sistemos, nei veikiančios vidinės komunikacijos.

Irano teroristų įgaliotiniai, užuot sukėlę regioninį sukilimą prieš Izraelį, pasirodė stebėtinai neaktyvūs, nepaisant desperatiškos jų globėjo padėties. „Hamas“ Gazos Ruože tylėjo. „Hezbollah“ Libane paleido keletą raketų, tačiau tai toli gražu neprilygo milžiniškam tiksliai valdomų raketų smūgiui, kurio kadaise buvo baiminamasi. Husių pajėgos Jemene apsiribojo grasinimais, o ne realiais išpuoliais. Atrodo, kad nė viena iš šių grupių nėra suinteresuota daugiafrontiu karu prieš bendrą JAV ir Izraelio demonstruojamą karinę galią.

Akivaizdu, kad aukščiausiasis lyderis nebuvo neliečiamas. Jis buvo pašalintas per vieną iš pirmųjų misijos smūgių, kartu su didele dalimi Irano vadovybės.

Nors Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Kinijos prezidentas Xi Jinpingas paskelbė griežtus pareiškimus, smerkiančius Amerikos veiksmus, realiai jie padarė labai mažai, kad paremtų savo tariamą sąjungininką Iraną. Pranešama, kad Teheranas netgi reiškia skundus dėl iš jų gautų priešraketinės gynybos sistemų kokybės.

Tuo tarpu Amerika, užuot buvusi izoliuota, vėl tampa svarbiausia karine galia planetoje, o Rusija ir Kinija vargu ar atrodo kaip patikimos partnerės. Net ir iš pradžių nedrąsūs Europos sąjungininkai galiausiai pareiškė paramą šiai misijai.

Žinoma, tai tikras karas, ir niekas netvirtina, kad jis bus tvarkingas ar paprastas. Tai sudėtinga misija, kuri jau pareikalavo ir dar pareikalaus amerikiečių gyvybių bei išteklių. Tačiau akivaizdu, kad viskas klostosi visiškai kitaip, nei per pastaruosius 47 metus prognozavo vadinamieji „ekspertai“.

Todėl, nors sėkmė dar toli gražu nėra garantuota, ši nauja realybė atveria tiek galimybių, tiek rizikų ir turėtų paskatinti iš naujo įvertinti daugelį prielaidų, kurios taip ilgai ribojo Amerikos veiksmus Irano atžvilgiu.

Prezidentas Donaldas Trumpas Artimuosiuose Rytuose daro dalykus, kurie anksčiau buvo laikomi neįmanomais. Ekspertai buvo įsitikinę, kad JAV ambasados perkėlimas iš Tel Avivo į Jeruzalę sukels masinį regioninį puolimą prieš Izraelį. Qasemo Soleimani pašalinimas esą turėjo įžiebti regioninį karą. Taip pat buvo teigiama, kad platesnis regiono valstybių santykių normalizavimas su Izraeliu neįmanomas, kol nebus pasiektas dviejų valstybių sprendimas su palestiniečiais.

Suprantate, ką turiu omenyje?

Dar viena įprasta prielaida, kurią D. Trumpas, regis, yra pasirengęs paneigti, yra vadinamoji „keramikos parduotuvės taisyklė“ keičiant režimą – principas „sulaužei, vadinasi, nusipirkai“. Ji teigė, kad JAV privalo atstatyti priešišką valstybę, jei jos vyriausybė buvo nuversta – net jei ta vyriausybė būtų rėmusi žiaurų išpuolį prieš pačią Ameriką.

Ši logika lėmė katastrofiškas misijas Afganistane ir Irake: po karinių kampanijų sėkmės bandymai pertvarkyti šias šalis tęsėsi dešimtmečius ir galiausiai baigėsi nesėkme.

Irano teroristų įgaliotiniai, užuot sukėlę puolimą prieš Izraelį, pasirodė nepaprastai pasyvūs, nepaisant desperatiškos jų globėjo padėties.

Amerika neturėtų kartoti šios klaidos. Tikėtina, kad D. Trumpas sieks užbaigti šios misijos karinę fazę vos tik bus pasiekti pagrindiniai tikslai. Tuomet paaiškės, ar Irano žmonės pasinaudos geriausia proga susigrąžinti savo valstybę nuo revoliucijos laikų valdžiusio režimo.

Iranas juk yra šalis, o ne indas parduotuvėje, o prezidento Trumpo misija nėra tautos kūrimas. Jos tikslas – suteikti Amerikos žmonėms galimybę ateinančius dešimtmečius gyventi be mirtinos Islamo Respublikos grėsmės, ypač jei šis režimas būtų įsigijęs branduolinį ginklą.

Dar geriau būtų išgyventi šį laikotarpį turint klestintį ir saugų partnerį – naująjį Iraną. Tačiau tokią ateitį galiausiai turės sukurti patys Irano žmonės.

foxnews.com