Nacionalinio susivienijimo valdyba kreipėsi į aukščiausiuosius Lietuvos Respublikos pareigūnus – J. E. Prezidentą, Seimo Pirmininką, Ministrą Pirmininką, taip pat Seimo ir Vyriausybės narius dėl 1941-ųjų metų Birželio sukilimo įprasminimo.
Kreipimesi pabrėžiama, kad Birželio sukilimas buvo lietuvių ginkluotas pasipriešinimas Sovietų Sąjungos okupacijai, prasidėjęs Vokietijai užpuolus SSRS. Sukilimą organizavo Lietuvių aktyvistų frontas, siekęs atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Sukilėlių tikslas buvo išguiti iš savo šalies okupantus ir atkurti nepriklausomybę, tačiau kiti – nacistinės Vokietijos okupantai Lietuvą vertino tik kaip okupuotą teritoriją. Todėl Laikinoji vyriausybė naujųjų okupantų buvo nušalinta, o dalis sukilėlių žuvo. Nepaisant to, Birželio sukilimas tapo reikšmingu nepriklausomybės atstatymo ženklu, tačiau jo reikšmė iki šiol Lietuvos Respublikoje nėra tinkamai suprasta ir deramai įvertinta valstybiniu lygmeniu.
Atsižvelgiant į Rusijos agresiją Ukrainoje ir nuolat didėjančią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, iš to kylančią prievolę stiprinti Lietuvos visuomenės pasirengimą bei valią gintis, taip pat į patriotines nuostatas ir jas formuojančią istorinę atmintį, sakoma kreipimesi, Nacionalinio susivienijimo valdyba yra įsitikinusi, kad Birželio sukilimas tebėra skausmingiausias XX amžiaus Lietuvos istorijos puslapis, neatsitiktinai aršiausiai puolamas Rusijos ir jos parankinių Lietuvoje, kaltinant Birželio sukilimą ir Laikinąją Vyriausybę tariamu pronaciškumu.
Todėl Nacionalinio susivienijimo valdyba, kreipdamasi į aukščiausiuosius Lietuvos Respublikos pareigūnus, pateikė keturis reikalavimus dėl Birželio sukilimo įprasminimo.
Pirma, ryžtingai bei aiškiai reabilituoti 1941 m. Birželio sukilimą – kaip istorinį tautos pasipriešinimo okupacijai aktą, atspindėjusį lietuvių tautos valią išsivaduoti iš sovietinės priespaudos ir atkurti nepriklausomą valstybę, pripažįstant jį teisėtu pasipriešinimo okupacijai veiksmu.
Antra, pradėti parlamentinę iniciatyvą dėl viešo švietimo ir istorinės atminties stiprinimo, kuria būtų aiškiai ir viešai atskiriami 1941 m. sukilimo tikslai nuo vėlesnių nacistinio okupacinio režimo nusikaltimų, užkertant kelią klaidinančioms istorinėms interpretacijoms.
Trečia, inicijuoti 1941 m. birželio 23 d. sukilimo įtraukimą į oficialų Lietuvos Respublikos valstybės atminties kalendorių, užtikrinant, kad ši data būtų kasmet žymima valstybinio lygmens minėjimais, renginiais ir švietimo iniciatyvomis, deramai pagerbiant sukilėlių siekį atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Ketvirta, tarptautinėje arenoje principingai ir sistemingai demaskuoti ir paneigti Rusijos propagandos skleidžiamą melą apie XX a. vidurio lietuvių tautos laisvės kovas, kelti istorinės tiesos klausimą dėl 1941 m. birželio 23 d. sukilimo, skatinti Lietuvos Respublikos institucijas nutraukti istorinį neryžtingumą, nes istorija reikalauja drąsos, o lietuvių visuomenė – tiesos.
Kreipimesi sakoma, kad nėra abejonių, jog Birželio sukilimas siekė tik nepriklausomybės ir išsivadavimo iš sovietų okupantų jungo bei jų vykdomo teroro nutraukimo. Nors Sukilimo atkurta nepriklausomybė gyvavo labai trumpai, tačiau aiškiai parodė ir pranešė pasauliui, jog Lietuva buvo ne „įstojusi į sovietų sąjungą savo noru“, o SSRS okupuota.
Nacionalinio susivienijimo pirmininkas
prof. Vytautas Radžvilas
Žemiau pridedamas visas Kreipimosi tekstas.
J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Sauliui Skverneliui
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Gintautui Paluckui
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Žiniasklaidai
NACIONALINIO SUSIVIENIJIMO
KREIPIMASIS
DĖL 1941 M. BIRŽELIO SUKILIMO ĮPRASMINIMO
2025 m. birželio 20 d.
1941 m. Birželio sukilimas – tai lietuvių ginkluotas pasipriešinimas Sovietų Sąjungos okupacijai, prasidėjęs Vokietijai užpuolus SSRS. Sukilimą organizavo Lietuvių aktyvistų frontas, siekęs atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Sukilėlių tikslas buvo išguiti iš savo šalies okupantus ir atkurti nepriklausomybę, tačiau kiti – nacistinės Vokietijos okupantai Lietuvą vertino tik kaip okupuota teritorija. Todėl Laikinoji vyriausybė naujųjų okupantų buvo nušalinta, o dalis sukilėlių žuvo. Nepaisant to, Birželio sukilimas tapo reikšmingu nepriklausomybės atstatymo ženklu.
Lietuvos istorinėje politikoje Birželio sukilimą kai kurie istorikai vertina kontraversiškai, o Lietuvos valdžia, pataikaudama žydų bendruomenėms, vengia šį Sukilimą heroizuoti baimindamasi, neva jis bus siejamas su antisemitizmu ar nacių okupacijos legitimizavimu.
Vis dėlto Lietuvos Respublikos Seimas 1997 m. priėmė Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymą, kuriuo pripažįstama, jog Lietuvos pasipriešinimas 1940–1990 m. sovietinei ir nacistinei okupacijoms yra teisėtas, o ginkluoto pasipriešinimo dalyviai įvardijami kaip kariai savanoriai, neginkluoto – kaip laisvės kovų dalyviai ir jiems suteikiamas oficialus laisvės kovotojo statusas.
2000 metų rugsėjo 12 dieną Seimas priėmė įstatymą, kuriuo 1941 metų birželio 23 dieną per Kauno radiją paskelbtas Laikinosios Vyriausybės pareiškimas „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ buvo oficialiai pripažintas Lietuvos Respublikos teisės aktu. Tačiau jau po savaitės šis įstatymas buvo atšauktas, priimant protokolinį nutarimą, kad „įstatymo priėmimo procedūra tebėra nebaigta ir įstatymas lieka priėmimo stadijoje po svarstymo.“
Tai buvo beprecedentis atsitraukimas nuo sprendimo oficialiai valstybės mastu pripažinti Laikinosios Vyriausybės nepriklausomybės deklaravimą Lietuvos Respublikos teisės aktu. Kartu tai yra gėdingas veiksmas, liudijantis, kaip stipriai Lietuvos valstybė buvo ir iki šiol išlieka pavaldi užsienio ir vidaus grupių įtakoms.
Atsižvelgiant į Rusijos agresiją Ukrainoje ir nuolat didėjančią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ir iš to kylančią prievolę stiprinti Lietuvos visuomenės pasirengimą bei valią gintis, taip pat į patriotines nuostatas ir jas formuojančią istorinę atmintį, esame įsitikinę, jog Birželio sukilimas tebėra skausmingiausias XX amžiaus Lietuvos istorijos puslapis, neatsitiktinai aršiausiai puolamas Rusijos ir jos parankinių Lietuvoje, kaltinant Birželio sukilimą ir Laikinąją Vyriausybę tariamu pronaciškumu.
Neabejotina, kad Birželio sukilimas siekė tik nepriklausomybės ir išsivadavimo iš sovietų okupantų jungo bei jų vykdomo teroro nutraukimo. Nors Sukilimo atkurta nepriklausomybė gyvavo labai trumpai, tačiau aiškiai parodė pasauliui, jog Lietuva buvo ne „įstojusi į sovietų sąjungą savo noru“, o SSRS okupuota. Tūkstančiai sukilėlių vos per kelias dienas žuvo gindami Lietuvos laisvę, gelbėdami politinius kalinius, stabdydami sovietų nusikaltimus ir represijas.
Pagerbti šį įvykį aukščiausiu lygiu ir didžiuotis juo, pagaliau išsilaisvinant iš melagingos sovietinės istoriografijos pančių yra mūsų visų Lietuvos Respublikos piliečių pareiga, jeigu siekiame išsaugoti sukilėlių ir partizanų krauju iškovotą ir mums paliktą Lietuvos valstybę.
Todėl reikalaujame:
- Lietuvos Respublikos Prezidentą, Lietuvos Respublikos Seimą ir visas valstybės institucijas ryžtingai bei aiškiai reabilituoti 1941 m. Birželio sukilimą – kaip istorinį tautos pasipriešinimo okupacijai aktą, atspindėjusį lietuvių tautos valią išsivaduoti iš sovietinės priespaudos ir atkurti nepriklausomą valstybę, pripažįstant jį teisėtu pasipriešinimo okupacijai veiksmu.
- Pradėti parlamentinę iniciatyvą dėl viešo švietimo ir istorinės atminties stiprinimo, kuria būtų aiškiai ir viešai atskiriami 1941 m. sukilimo tikslai nuo vėlesnių nacistinio okupacinio režimo nusikaltimų, užkertant kelią klaidinančioms istorinėms interpretacijoms.
- Inicijuoti 1941 m. birželio 23 d. sukilimo įtraukimą į oficialų Lietuvos Respublikos valstybės atminties kalendorių, užtikrinant, kad ši data būtų kasmet žymima valstybinio lygmens minėjimais, renginiais ir švietimo iniciatyvomis, deramai pagerbiant sukilėlių siekį atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
- Tarptautinėje arenoje principingai ir sistemingai demaskuoti ir paneigti Rusijos propagandos skleidžiamą melą apie XX a. vidurio lietuvių tautos laisvės kovas, kelti istorinės tiesos klausimą dėl 1941 m. birželio 23 d. sukilimo, skatinti Lietuvos Respublikos institucijas nutraukti istorinį neryžtingumą, nes istorija reikalauja drąsos, o lietuvių visuomenė – tiesos.
Nacionalinio susivienijimo valdyba
” Birželio SUKILIMAS PARODĖ visam pasauliui, kad Lietuva į Sovietų Sąjungą buvo įstojusi ne savo noru, o prievarta okupuota..”..
„KĄ KAS PASAULIUI PARODĖ”, parodo ir parodys ateityje, adekvačiai supantį pasaulį suvokiančiam žmogui pasako atitinkamame istoriniame laikotarpyje buvusi tuometinė aplinka ir išlikę istoriniai faktai. Ką „rodo pasauliui ” apie Birželio sukilimą vienas kitas to istorinio laikotarpio istorinis faktas :
– Daug anksčiau už garsų Molotovo-Ribentropo paktą, 1939 metų kovo mėn. pasirašyta Lietuvos – Vokietijos nepuolimo sutartis;
Dar „labai įdomi ir DAUG KĄ PASAULIUI PASAKANTI” yra Birželio sukilimo priešistorė – po 1939 spalio 10 pasirašytos Lietuvos – Rusijos „bendradarbiavimo sutarties” rytojaus dieną Kaune mitinge pasakyta vieša Smetonos kalba apie „draugingą Sovietų Sąjungą”…
– 1941 m. sausio 25 d. Škirpa pulkininkui Grabe iš antrojo abvero skyriaus pateikė Lietuvos išlaisvinimo planą: „I skirsnis, 3 punktas. Vokiečių kariuomenė pristatoma kaip Lietuvos ir kitų engiamųjų TSRS tautų išvaduotoja”;
II skyriuje siūloma, pirma, organizuoti bendrą sukilimą Lietuvoje po vokiečių kariuomenės įžengimo į Lietuvos teritoriją; antra, trukdyti sabotažu Raudonosios armijos aprūpinimui ir pagalbos tiekimui ; trečia, sutikti vokiečių kariuomenę kaip išvaduotojus, teikiant jiems visokeriopą paramą ir pagalbą.
Škirpa ketino sukelti sukilimą iškart Vokiečiam įžengus į Lietuvą. Dar 1941 metų sausį Škirpa prašė gestapo, „…kad jie neužsiimtų Lietuva”.
– Škirpos ir LAF-o paskirtas atsakingu organizuoti Birželio sukilimą Naujokaitis, vežęs į Lietuvą organizacinius atsišaukimus, 1941 pasienyje NKVD –istų buvo užfiksuotas, bėgdamas paliko portfelį, kuriame NKVD-istai aptiko Naujokaičio vežtus Birželio sukilmo organizavimui skirtus, Škirpos vadovauto LAF-o agitacinius atsišaukimus:
Visiems lietuviams
Perskaitęs perduok kitam
Gedimino laikais žydai užtvindė Lietuvą. Lenkiškų bajorų vergovės laikais lietuviai tapo baudžiaunykais ir vergais, o žydai – krautuvininkais ir pirkliais. Caro Rusija okupavo Lietuvą – žydai ir toliau klestėjo;
Nebūdamas laisvas lietuvis neturėjo net ir spaudos.
Didžiojo karo audra sutraukė geležinius Rusijos pančius, bet paliko pačius žiauriausius mūsų tautos parazitus-žydus…. Bolševikams okupavus Lietuvą-žydai- visi kaip vienas, užsirišę raudonus skudurus, bolševikus su džiaugsmu pasitiko ir mus pasmerkė komunistinei ir žydiškai vergovei.
LIETUVI, šiandiena jūsų artimieji ir draugai naikina šią šlykščių išsigimėlių bandą……..
Amžiams išlaisvinsime Lietuvą iš žydiško jungo……………..
Ką „parodo pasauliui” apie Birželio sukilimo „TIKSLĄ” Bubnio vienas kitas dar 2020 metais išdėstytas šio sukilimo Vilniuje „AKCENTAS” – ” Pirmąją karo dieną vokiečių lėktuvai bombardavo Vilniaus oro uostą, artilerijos kareivines, Antakalnio tiltą ir kitus objektus. 1941 m. birželio 23 d. per Vilnių masiškai ėmė trauktis sovietų kariuomenės motorizuoti ir pėstininkų daliniai. Prie jų jungėsi bėgantys civiliai sovietų valdžios pareigūnai ir šalininkai… Dauguma sukilimo dalyvių sutaria, jog lietuvių karių sukilimas Vilniuje prasidėjo birželio 23 d. apie 15-16 val. Kosciuškos gatvėje esančiose kareivinėse.. Birželio 23 d. vakare į Kosciuškos gatvę atvažiavo sovietų tankas ir pradėjo šaudyti į kareivinių rajoną. Sukilėliai pasitraukė į kalnų šlaitus ir ten sulaukė ryto… Birželio 24 d. ryte Antakalnio-Olandų gatvių sankryžoje pravažiavo pirmieji vokiečių tankai. J. Abraitis nuėjo pas vokiečius ir pranešė jiems, kad Trijų Kryžių kalno šlaite yra įsitvirtinę sukilę lietuvių kariai… . Birželio 24 d. vokiečių kariuomenė be pasipriešinimo įžengė į Vilnių. Miestą tuomet faktiškai kontroliavo lietuvių sukilėliai. Lietuvių kariai formaliai tapo karo belaisviais, iš jų buvo paimti ginklai. Sukilimo vadai susisiekė su vokiečių karine vadovybe Vilniuje ir sutarė, kad lietuvių kariai ir toliau saugos tiltus ir kitus svarbius objektus mieste ir jo apylinkėse. Vokiečių šarvuočių divizijos vado leidimu buvo paleisti į laisvę suimtieji lietuvių kariai, kurie buvo laikomi Subačiaus gatvės kareivinėse. Jiems buvo grąžinti ginklai ir pavesta saugoti sandėlius, surinkti sovietų paliktus ginklus ir kitą turtą….”
Dar yra parašyta, kaip vyko ir kiek tęsėsi Birželio sukilimas Kaune… Kitose Lietuvos vietovėse vykęs Birželio sukilimas, matomai, ” PASAULIUI SAKO LABAI MAŽAI ARBA NESAKO NIEKO”, todėl rimtesnių šaltinių pasidomėti nėra…
„PASAULIUI DAR GAL GALI DAUG KĄ PASAKYTI” apie Birželio sukilimą ir jo „TIKSLĄ – atkurti valstybę”-, pokario partizanų kovų „įprasminimas” Seimui suteikus „buvusio valstybės vadovo” statusą Ramanauskui – Vanagui, Lansbergiui Vyckai…