Panašu, kad šitas moterų aplinkoje įprastas klausimas, pavartotas tam tikrame kontekste, kai kuriems visuomenės nariams gali kelti susierzinimą.
Schema atidirbta – identifikuotas viešas arba dirbantis su vaikais asmuo soc. erdvėje išsakęs savo nuomonę (nevertinant dabar geras / negeras buvo komentaras, juk demokratija pas mus, ar ne?) – anoniminis skundas – jausmingas užgauto emociško jautruolio laiškas – J. Juškaitės ir CO užklausa į darbovietę (ar toks pas jus gali dirbi su vaikais, ko jis išmokys), reikalavimas atsiprašyti, skirti papeikimą ir išsiųsti darbuotoją į perauklėjimo („tolerancijos“) kursus – užklausa į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją ir skandalą išpučiantis poros straipsnių ciklas. Iš ankstesnių panašių istorijų žinome, kad po to seka ir spaudimas atleisti iš darbo.
Kampanijos tikslas – baimės atmosferos kūrimas, kad kitiems pedagogams ir likusiai visuomenei nė nekiltų minties viešą erdvę teršti „tipiniu sovietinių laikų žodynu, [kuris – A. K.] menkina neheteroseksualius bei jos vyriškumo standartų neatitinkančius vyrus“, – straipsnyje teigia J. Juškaitė.
Ir ta proga labai tinkantis Mariaus Parčiausko straipsnis apie baimės atmosferos Lietuvoje kūrimą.
P. S. Vienas iš Nacionalinio susivienijimo pasiūlymų, kaip iš vidinių resursų rasti lėšų dabar prioritetu turinčiai būti civilinei saugai – uždaryti J. Juškaitės ir Co tipo įstaigas.
Kadangi miniu Nacionalinį susivienijimą, tai tebūnie politinė reklama.
