Ar žinote, kuo jūs iš tiesų vadovaujatės? Baimė. Bjauria, lipnia baime. Jūs iki siaubo bijote

Dmitrijaus Černyševo atviras laiškas tokiems, kaip Vilniuje protestuojantys propalestinietiški personažai.

„Leiskite ir aš parašysiu apie badą Gazoje. Atviras laiškas kokiam nors britui ar belgui (padoriam piliečiui, garbingam šeimos tėvui), kuris užsiriša arafatkę ir eina į demonstraciją su šūkiu „Nuo upės iki jūros“ bei reikalavimu, kad Izraelis nedelsiant nutrauktų karą Gazoje.

Mano brangus drauge, jūs kreipiatės ne į tuos. Trumpiausias kelias užbaigti karą – grąžinti įkaitus. Visus – tiek gyvus, tiek mirusius. Ir viskas pasibaigs. Ką siūlote Izraeliui – apleisti savo piliečius, laikomus požemiuose? Bet kažkodėl nematau jūsų rankose šūkio: „Hamas – grąžink įkaitus ir karas pasibaigs.“

Jūs reiškiate pretenzijas Izraeliui, kad kažkam Gazoje trūksta maisto? O jūs sau užduokite paprastą klausimą – kodėl Izraelis apskritai turėtų maitinti Gazos gyventojus? Pagal kokį įstatymą? Tai ne jo piliečiai, tai teritorijos gyventojai, kurie dešimtmečiais vykdė teroro išpuolius ir apšaudė Izraelį raketomis. Vandentiekio vamzdžius (kuriuos į Gazą nutiesė Izraelis) iškasė iš žemės ir pavertė raketomis. O dabar šie žmonės skundžiasi dėl vandens stokos? Gazos gyventojai surengė baisiausią teroristinį išpuolį Izraelio istorijoje, vėliau visa minia puolė žudyti sužeistųjų ir plėšti – ar tokius žmones reikia maitinti?

Tik nereikia dabar kalbėti apie „okupuojančios valdžios“ atsakomybę už gyventojus okupuotoje teritorijoje. Izraelis nekontroliuoja Gazos ir nėra atsakingas už jos gyventojus. O žinote, kada atsiranda ta atsakomybė? Pasakysiu – kai priešo armija kapituliuoja. Net nacistai suprato, kad pasipriešinimas beprasmis ir sudėjo ginklus – jie pagailėjo savo vaikų. Net japonai suprato, kad pasipriešinimas beprasmis ir sudėjo ginklus – jie pagailėjo savo vaikų. Ir tik tuomet nugalėtojai pradeda prisiimti atsakomybę už civilių gyvybes.

Joks generolas, būdamas sveiko proto, nesiųs savo gydytojų ir lauko virtuvių į miestą, kur iš kiekvieno kampo šaudoma į jo kareivius. Ir vis dėlto Izraelis tiekia į Gazą didžiulius kiekius maisto, kurį Hamas kovotojai tuojau pat stengiasi konfiskuoti. Jie atima viską – kuras jiems reikalingas ne šildymui, o ventiliatoriams, tiekiančiams orą į jų tunelius. Vaistai neskirti moterims, senukams ar vaikams – jie keliauja sužeistiems kovotojams. Yra vaizdo įrašų, kuriuose patys Gazos gyventojai užfiksavo, kaip Hamas smurtauja ir atima humanitarinę pagalbą iš civilių. Bet kažkodėl nematau jūsų rankose šūkio: „Hamas – sudėk ginklus ir karas baigsis. Pasigailėk savo vaikų.“

Gazoje žūsta civiliai? Žinoma, žūsta. Tik Izraelis daro viską, kad jų būtų kuo mažiau, o Hamas stengiasi, kad aukų tarp civilių būtų kuo daugiau. Kovotojai savo karinę infrastruktūrą (raketų paleidimo įrenginius, ginklų sandėlius, štabus, įėjimus į tunelius) slepia gyvenamuosiuose namuose, mokyklose, ligoninėse ir mečetėse. Kiekviena penkta teroristų raketa, pagaminta iš vandentiekio vamzdžių, krinta Gazoje. Izraeliui kiekvieno žmogaus žūtis – tragedija, o Hamas – strategija. Atsakomybė už civilių žūtis tenka tiems, kurie slepiasi už jų nugarų. Bet kažkodėl nematau jūsų rankose šūkių: „Hamas – liaukis slėptis už vaikų“ arba „Hamas, auginti savo vaikus kaip šachidus – nusikaltimas.“

P. S.
O dabar apie tai, ką, mano mielas drauge, vidujai bijote sau prisipažinti. Jūs visiems sakote, kad vadovaujatės humanizmu, bet tai netiesa. 2024 m. pasaulyje badavo apie 300 milijonų žmonių – Sudanas, Haitis, Malis… bet aš jūsų nemačiau nė vienoje demonstracijoje su plakatu „Sustabdykite badą Pietų Sudane“. Irano valdžia įsakė keturiems milijonams Afganistano pabėgėlių palikti šalį, bet jūs neišėjote į mitingą ragindami paremti nelaimingus pabėgėlius.

O ar žinote, kuo jūs iš tiesų vadovaujatės? Baimė. Bjauria, lipnia baime. Jūs iki siaubo bijote musulmonų, jūsų mieste yra gatvių, į kurias nedrįstumėte įžengti. O Izraelio jūs visai nebijote – žydai nedegins jūsų automobilių ir neprievartaus jūsų vaikų. O musulmonai – be jokių problemų. Ir štai jūs einate su plakatu „Nuo upės iki jūros Palestina bus laisva“, giliai širdyje puikiai suvokdami, ką tai reiškia: „nuo upės iki jūros“ neturi likti nė vieno žydo. Ir tikitės, kad po to jūsų nelies – juk jūs „savas“.

Jūs pavydite Izraeliui drąsos, dėl kurios jis nepabijojo smogti ginkluotoms iki dantų milijoninėms musulmonų armijoms – egiptiečiams, sirams, libaniečiams, jordanams, irakiečiams, iranams, jemeniečiams ir t. t. Taip bailys, įžeistas savo bailumo, pavydi drąsiam žmogui šio drąsos.