Turint omeny revoliucijų bangą buvusiose komunistinėse-sovietinėse valstybėse, pradedant 1991m. rugpjūčio puču Maskvoje, Oranžinę revoliuciją 2004m. Ukrainoje, Rožių (2003 Gruzijoje), Tulpių (2005m. Kirgizijoje), Euromaidaną (2013-2014m. Ukrainoje), Arabų Pavasario revoliucijas (2010- ), kokios sąlygos esminės režimo pasikeitimui?
1. Masiniai žmonių protestai.
2. Režimo elito, ypač saugumo/armijos pajėgų pozicijos. Kiek jos ištikimos režimui, o kiek gali pereiti į žmonių pusę ar alternatyvaus klano pusėn.
3. Išorės veiksnys, kuris pokomunistinėje erdvėje papratai reiškia Rusiją – kiek galima tiesioginis įsiveržimas/parama diktatoriui/jo nuėmimas.
4. Opozicijos organizuotumas, aiškaus kandidato-lyderio pasirengimas iš karto perimti valstybės valdymą.
5. (sąlyginė) diktatoriaus asmeninis pasirengimas gintis/palūžti ir pasitraukti.
Iš šių sąlygų Baltarusijoje yra tiktai pirmoji. Ji būtina, bet nepakankama.
Nėra jokių požymių (kol kas), kad Baltarusijos saugumo struktūros suabejotų lojalumu Lukašenkai. Šalies ambasadoriaus Slovakijoje parama protestams yra tik pavienis atvejis (vėl gi, kol kas).
Dar daugiau, jeigu Petras Vaitiekūnas teisus, kad 90% Balatarusijos armijos tiesiogiai klauso Kremliaus, o ne Lukašenkos, apie elito paramą demokratizacijai tenka pamiršti.
Rusijos pasirengimas „padėti” Baltarusijai Sąjunginės valstybės rėmuose yra jau deklaruotas šiomis dienomis.
Opozicija neturi vieningos struktūros, neturi palaikymo elitų sluoksniuose, nėra psirengusi perimti valstybės valdymo. Tačiau palankiai susiklosčius aplinkybėms Cikanouskaja galėtų grįžti ir organizuoti naujus rinkimus ir valdžios perėmimą. Bet tų aplinkybių kaip tik ir nėra kol kas.
Dėl asmeninių Lukašenkos savybių, yra pasimetimo („reikia pasikalbėti su Putinu”) ar net paranojos požymių („prisikasė iki gamyklų”, kas yra visiškas absurdas), tačiau visumoje, ypač prie jam palankaus 2 punkto, nėra priežasties bėgti kaip Janukovyčiui.
Tad viską sudėjus, reikia stebuklo, kad protestuotojams pasisektų nuversti dabartinį režimą. Moraliai jie jau yra laimėję.
————————————————
Situaciją sunkina dvi esminės aplinkybės.
1. Mes nežinome, ko iš esmės nori kovojantys baltarusiai? Ar tai sąmoningas demokratijos, laisvės, Europos ilgesys, ar daugiau anti-lukašenkinė revoliucija, suderinama su prorusiškumu? Ukrainos antrasis Maidanas aiškiai buvo proeuropietiškas. Mažiau, bet panašia linkme ėjo Rožių revoliucija. Tačiau Kirgizijos ir dauguma arabų pavasario sukilimų neturėjo nieko bendra su demokratija ir teisine valstybe, kaip mes tai suprantame; tai buvo režimų pasikeitimas tame pačiame socialiniame-kultūriniame kontekste. Net ir euroMaidanas evoliucionavo į kleptokratinės sistemos tąsą.
Kitaip tariant, mes nežinome daugumos baltarusių politinės tapatybės, be akivaizdžios anti-lukašenkinės nuostatos.
2. Lukašenkos nuvertimas, paradoksaliai mūsų lūkesčiams, realiai labai naudingas Kremliui. Jeigu konsoliduoti Baltarusijos elitai iš tiesų yra lojalūs Kremliui, Maskvai belieka organizuoti „demokratinį perėjimą” į postlukašenkinę ir realiai pro-kremlinę politiką su bendros Sąjungos valstybe artimoje ateityje.
Kol kas visi požymiai rodo, kad Lukašenka yra remiamas tiek vidaus jėgos struktūrų, tiek Kremliaus. Bet dar viskas gali keistis šiomis dienomis.
Putinas gerai supranta kad protestai Baltarusijoje gali nuvesti protestus ir nepasitenkinimą iki Rusijos, ir gali jį nuversti. O tada, tikiuosi, gerieji žmonės, putiną pasodins į geležinį narvą, vežios po visą žemę, ir rodys žmonėms kaip rusiško raudono fašizmo eksponatą. Bet toks atpildas jam per mažas.
Bet dar didesnis stebuklas įvyktų, jei būtų nuverstas Rusijos fiureris ir pasodintas į geležinį narvą,demonstruojamas žmonėms kaip rusiško fašizmo eksponatas