Pavojus žodžio laisvei ateina labiau ne iš Vyriausybės ir ne iš Seimo komisijos tirti LRT, bet iš klaninio žiniasklaidos solidarumo. Arba kitaip tariant – iš bendro fundamentalaus intereso išlaikyti status quo, kuris garantuoja monopoliją netrukdomai įsisavinti visų valdžios lygmenų, nuo ministerijų iki savivaldybių, ir verslo pinigus reklamai.
Čia slypi visa „laisvos ir nepriklausomos” žiniasklaidos esmė. Iš čia taip pat kyla siekis kontroliuoti valdžią, kad ji nesikėsintų į žiniasklaidos komerciją.
Visos ligšiolinės valdžios laikėsi šio sandėrio-pakto su žiniasklaida, išskyrus dabartinius „valstiečius”.
2003-04 metais R.Paksas savo kailiu išgyveno ką reiškia, kai užsitrauki niekieno nerinkto „elito” (saugumo tarnybų, žiniasklaidos, elitinių ekspertų) rūstybę.
Lietuvoje klaninis žiniasklaidos solidarumas ir atviras valdžios trolinimas pasiekė tokį lygį, kad galima lyginti su JAV vykstančiu sabotažu ir fake news.
Kaip visada, blaivus Kęstučio Girniaus požiūris.
